Category Archives: Straipsniai

Tikrosios ligų priežastys arba kodėl mes sergame?

Tikrosios ligų priežastys arba kodėl mes sergame?

Stethoscope and Medicated Pills
Mano kelias sveikatos link

Tie, kas skaitote “Sielos namų” straipsnį ne pirmą kartą, jau pastebėjote, kad savo tekstuose paprastai dalinuosi tuo, ką pati esu išgyvenusi, patikrinusi per asmeninę patirtį ir galiu drąsiai rekomenduoti kitiems. Taigi ir šį kartą, prieš pereidama prie teorijos apie ligų priežastis, noriu papasakoti, kas mane paskatino ieškoti savo negalavimų ištakų ir įtikino šios metodikos veiksmingumu.

Vaikystėje, palyginus, sirgau ne daug. Visgi sulaukusi mokyklinių baigiamųjų ir universitetinių stojamųjų egzaminų, staiga supratau sveikatos vertę. Visuomet buvau jautri perfekcionistė, bet kokia kaina siekianti tik geriausių rezultatų ir negailestingai save vainojanti už menkiausius nusižengimus. Nieko nuostabaus, kad toks požiūris nuolat klampino į vis didesnes ligas ir rimtus negalavimus.  Ilgas jų sąrašas, kaip ir nuolatinis gydytojų kabinetų durų varstymas tokiame jauname mano amžiuje stebino net vyresnius žmones. Skamba neįtikimai, bet jau būdama dvidešimties, labai vertinau šventinius pasveikinimus, kurie linkėjo stiprios ir geros sveikatos, nes man ji nebuvo savaime suprantama. Jau tuomet supratau faktą, kad visų mano ligų priežastis – nuolat patiriamas, tiksliau mano pačios sau keliamų reikalavimų sukeliamas stresas, bet nežinojau, ką su tuo daryti. Situacija su sveikata dar labiau pablogėjo pradėjus dirbti, augant pareigų ir atsakomybės lygiui, kol galiausiai turėjau rinktis – toliau dirbti ar iki galo ristis į depresijos ir ligų bedugnę.

Tuomet nusprendžiau, kad nebenoriu mokėti savo sveikata už patiriamą stresą ir kad nėra nieko brangesnio už mano vidinę ramybę bei emocinę harmoniją.  Pradėjau dirbti sau ir su savimi, vietoj nuolatinių vidinių priekaištų dalindama sau meilę bei dėkingumą, ir fizinė būklė per trumpą laiką iš esmės pasikeitė. Tokia ji yra iki šiol. Jei kartais pasitaiko kiek blogesnė savijauta, tie itin reti ir smulkūs negalavimai mane aplanko tik kaip geriausias draugas. Toks, kuris vienintelis sako tiesą, primindamas, kad jau laikas sumažinti tempą, pailsėti, kad vėl per daug save kritikuoju, per mažai džiaugiuosi gyvenimu, nebesugebu priimti savęs su besąlygine meile ar kūrybiškai save išreikšti.

Vienas svarbiausių įrankių darbui su savo EGO šiame kelyje buvo tikrųjų negalavimų priežasčių “žinynas” (konkrečių knygų pavadinimus rasite straipsnio apačioje). Turiu prisipažinti, kad pradžioje jį skaitant dažnai kildavo vidinis pasipriešinimas ir neigimas. Natūralu – juk savo neteisingą elgesį ar mąstymą vertinti iš šono yra sunku, o pripažinti klaidas yra iš viso didelis iššūkis. Nepaisant to, kuo daugiau kartų skaičiau ligų priežasčių paaiškinimus, kuo labiau gilinausi į vidinius atsakymus, tuo labiau stiprėjo suvokimas, kad visa tai yra tiesa. Bet pats geriausias, nepaneigiamas šios teorijos teisingumo patvirtinimas buvo asmeninėje praktikoje išbandyti pratimai, akimirksniu atnešę pasveikimą ir fizinės būsenos pagerėjimą. Neįtikėtina, bet suvokus tikrąją gerklės skausmo ir kosulio priežastį, aukšta temperatūra per valandą nukrito be jokių vaistų ir jau kitą dieną jaučiausi praktiškai sveika. Tokia pati istorija pasikartojo su nugaros, kaklo ar galvos skausmais. Kitaip tariant, išbandžiau šiuos pratimus daug kartų, žinau, kad ši metodika veikia, todėl ją noriu pristatyti ir jums.

Kodėl mes sergame?

Fizinis, emocinis ir mentalinis žmogaus kūnas sudaro vieną tarpusavy sąveikaujančią sistemą. Taigi, nieko jau seniai nestebina pasakymas, kad visos mūsų ligos ir negalavimai turi emocines ir dvasines priežastis. Netgi tradicinės medicinos atstovai pripažįsta, kad „ bene visos ligos yra nuo nervų“. Tiktai ką šioje frazėje reiškia „nervai“ ir ar iš tiesų priežastis vien juose?

Skaityti straipsnį toliau.

Laiškai, kurie gydo – rašymo terapija kiekvienam

Laiškai, kurie gydo – rašymo terapija kiekvienam

Woman Holding Old Letters --- Image by © Tom Grill/Corbis

Kas yra laiškų rašymo terapija ir kokia jos nauda?

Pamenate garsiąją  frazę „Jei gali nerašyti – nerašyk!”? Lietuvoje, kurioje turime itin daug rašančiųjų, šis “pasiūlymas” skatina didelį norą atsakyti: “Tas ir yra, kad negaliu!”. :)

Daugelis rašome dienoraštį, laiškus draugams, ilgesnius ar trumpesnius Facebook’o įrašus. Kūrybingesni imasi kurti eilėraščius, straipsnius, įvairius prozos kūrinius. Tokia rašymo gausa visai nestebina – juk rašymas nuo seniausių laikų buvo neatskiriama žmogaus saviraiškos rūšis. Rašydami mes ne tik perduodame informaciją, įamžiname ją ateities kartoms, išliejame savo mintis, nuomonę, emocijas. Būtent šioje formoje paskutinius du dešimtmečius vis dažniau bendraujame, palaikome tarpusavio ryšį virtualioje erdvėje. Maža to – tam tikrus rašymo formatus galime panaudoti geresniam savęs pažinimui, stebėjimui ir vidinių būsenų transformavimui bei savo vidaus harmonizavimui. Taip gimsta rašymo ar kūrybinio rašymo terapija, o taip pat ir viena įdomiausių jos rūšių – terapiniai laiškai.

Tam, kad laiško rašymas atliktų ne vien informacijos perdavimo ir ryšio palaikymo funkciją (parašiau, papasakojau, išsiliejau – viskas), vertėtų priimti šį procesą kaip tam tikrą meditacijos formą. Tai vadinu „pasinėrimu į srautą“, kuris galioja bet kuriai meno rūšiai – rašymui, piešimui, mezgimui, šokimui, dainavimui ir t.t. Pasinerdami į kūrybą visomis mintimis ir emocijomis, sąmoningai pasijungiame į kosminį srautą, sujungiantį mus ne tik su Aukščiausiuoju AŠ, bet ir su „kosmine biblioteka“, turinčia visus reikalingus atsakymus, įdedančia mums į lūpas reikalingas mintis, idėjas ir žodžius. Tokiu būdu rašymas veikia kaip meditacija, kurioje procesas mums yra svarbesnis nei pasiektas rezultatas. Kita vertus – šitaip kuriant, kartais gimsta patys įspūdingiausi rašiniai.  Tuomet gauname dvigubą dovaną – terapiją sau ir naudą skaitantiems.

Aptarkime plačiau pirmąją šios dovanos pusę. Kokią gydomąją galią gali duoti terapinis laiškų rašymas?

Skaityti straipsnį toliau.

5 žingsniai, kaip tapti svajonių moterimi

5 žingsniai, kaip tapti svajonių moterimi

Couple face to face --- Image by © Corbis

Visi žmonės yra skirtingi – kiekvienas su savo emocinių patirčių bagažu, verčiančiu elgtis vienaip ar kitaip. Todėl universalių moterų-vyrų tarpusavio santykių dėsnių, pretenduojančių būti absoliučia tiesa, nėra ir būti negali. Visgi, vienos moterys, nepaisant išorinių savybių, dėmesio sulaukia daugiau, o santykiuose yra ne tik labiau vertinamos, bet ir laimingesnės. Taigi galima teigti, jog egzistuoja tam tikros kryptys, kurias pasirinkus, dažniau galime džiaugtis moteriška šeimynine laime. Šiame straipsnyje ir pakalbėsime apie kelias iš jų.

Vienos gražiausių pasaulyje, bet vienišos ir nelaimingos?

Turbūt vienas dažniausių moterų skundų skelbia, kad „Lietuvoje normalių vyrų nėra“. Taip kalba ir vis dar vienišos žaviosios lyties atstovės, ir tos, kurioms jau ne kartą teko nusivilti jų nevertinusiais, dėl jų nesistengusiais vyrais. Nerečiau tenka girdėti ir gan išmintingą nuomonę, kad pačios lietuvaitės yra dėl to kaltos, išlepinusios vyrišką giminę nesibaigiančiais bandymais bet kokia kaina įtikti, prisigerinti, pasikloti kaip kilimėlis po kojomis bei nieko mainais neprašant duoti viską, ko tik JIS gali panorėti. Kaip gi yra iš tikrųjų?

Portrait of woman in park --- Image by © Silke Woweries/Corbis

Akivaizdu, kad visomis jėgomis bandome pateisinti taisykles, sakančias, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį bei tai, kad vyrai myli akimis. Todėl natūralu, kad visame pasaulyje lietuvaitės yra giriamos už ypatingą fizinį grožį, seksualumą, tai, kad nepasidažiusios ir neišsipuošusios net šiukšlių išnešti neiname, tai, kad esame tobulos šeimininkės – netingime ir namus gražiai prižiūrėti, mokame ir maistą skaniai ruošti, ir rūpestingai vaikus auginame. Žodžiu, pažiūrėjus iš šono, viskas tobula. Klausimas tik, ką už šias nuolatines pastangas gauname mainais, ar jaučiamės įvertintos? O gal nuolat to įvertinimo ir padėkos laukiame, o nesulaukusios jaučiamės nusivylusios? Ar tikrai turime būti tobulas, visus patogumus vyrui suteikiantis komplektas, jei norime surasti ir išlaikyti savąjį misterį Tobulybę?

Skaityti straipsnį toliau.

Naujametinis laiškas sau

Naujametinis laiškas sau

Christmas ornament

Kadangi šis ritualas labai smagus, o per paskutinius metus, kai paskelbiau šį įrašą, prie Sielos namų gerbėjų prisijungė ne vienas tūkstantis naujų skaitytojų, nusprendžiau naujametinį įrašą pakartoti. :)

Labai mėgstu visokius prasmingus ritualus, kartojamus tam tikru laiku ir intervalais. Viena tokių smagių tradicijų – naujametinio laiško sau rašymas paskutinę arba pirmąją metų dieną.

Kaip jau esu minėjusi ankstesniuose straipsniuose, visiškai sutinku su amerikiečių rašytojo Džono Grėjaus laimės formule. Šioji teigia, kad laimė susideda iš dviejų esminių punktų – džiaugtis ir būti dėkingam už tai, ką turi bei pasiekti, ko nori. Turint šias dvi dedamąsias, mes esame laimingi jau šią akimirką, ne rytoj ir ne po metų, o tuo pačiu visuomet esame skatinami nesustoti, neužmigti ant laurų, eiti į priekį ir siekti naujų tikslų, mokytis naujų dalykų, įgyvendinti turimus norus ir kurti dar daugiau naujų svajonių. Remiantis tokia laimės formule, manau, kad prie prasmingo metų palydėjimo prisidėtų naujametinis laiškas sau, kuriame ne tik apžvelgtume praėjusių metų gyvenimo įvykius, pasiekimus, padėkotume už visas dovanas ir pamokas, bet ir palinkėtume sau įgyvendinti naujus užsibrėžtus tikslus bei sulaukti slapčiausių norų išsipildymo. Metų eigoje tokį laišką labai sveika ne kartą atsiversti, paskaityti skatinančius gerus žodžius, kurių sau turime negailėti, pasisemti įkvėpimo ir įvertinti, ar nesame nukrypę nuo išsikeltų tikslų ir planų bei kaip mums sekasi pildyti savo pačių norus.

Skaityti straipsnį toliau.

Stebuklingos vietos Lietuvoje

Stebuklingos vietos Lietuvoje

Yellow supernova exploding in outer space --- Image by © Oliver Burston/Ikon Images/Corbis

Svajoti ir tų svajonių siekti yra viena iš pagrindinių bendražmogiškų savybių, leidžiančių mums judėti į priekį ir visapusiškai augti. Skiriasi tik tai, kaip tuos norus realizuojame. Vieni tai daro pasikliaudami išskirtinai savo pačių sunkiu ir nuosekliu darbu, kiti – daugiau apie tai šneka nei daro, todėl dažniausia rezultatais nusivilia, o treti – šalia nuoseklaus asmeninio darbo kartu ieško pagalbos, pasitelkdami papildomus šaltinius – maldas, afirmacijas, vizualizacijas bei „stebuklingų“ vietų lankymą.

Kas yra stebuklingos vietos ir kur jų ieškoti?

Apie magiškų galių turinčias vietas, kuriose išsipildo netikėčiausi norai bei pasveiksta mirtini ligoniai, kalbama visame pasaulyje. Netrūksta jų ir Lietuvoje. Kuo tos vietos ypatingos ir kas iš tiesų jose vyksta?

Bioenergetikų nuomone šventomis ar stebuklingomis laikomose vietose yra didelės itin stiprios energijos sankaupos. Šiuo atveju tai pozityvi, daug šimtmečių kaupta energija, kuri gali būti panaudojama energiniam pasikrovimui ar išsivalymui. Tokiame sąraše didelę dalį užima Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos, kuriose vėliau buvo pastatytos bažnyčios, taip pat žmonių sukurtos šventovės, šventvietės bei maldos namai. Tokioms vietoms priskiriami ir gamtos dariniai, kai kurie siekiantys pagonybės ar net ledynmečių laikus – rieduliai, akmenys, energetiškai ypatingos kalvos, upių versmės ir šaltiniai.

“Stebuklingos” vietos Lietuvoje

Pirmiausia trumpai apžvelkime kelias populiariausias iš jų, o tuomet pasvarstysime, kas gi tenai iš tiesų vyksta.

Stipriausios pozityvios energijos įspūdį man asmeniškai yra palikusios 5 vietos, kuriose verta apsilankyti. Jose energetiškai jautresni žmonės gali jausti emocijų antplūdį, energetines per kūną einančias iškrovas, dilgsėjimą, pulsavimą, ašaringą graudulį ar net matyti vizijas.

Skaityti straipsnį toliau.

Kur stoti arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

Kur stoti arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

Aurelija Veršininė

Young Women Reading in Library

Nors nesu studentė, vis dažniau tenka padiskutuoti aukštojo mokslo pasirinkimo tema. Galbūt ji iškyla į paviršių dėl to, kad tik neseniai nutilo triukšmas dėl baigiamųjų mokyklos egzaminų bei stojamųjų, o gal dėl to, kad paskutiniu metu tenka daugiau bendrauti ir su mokslus besirenkančiais moksleiviais, ir ypač su jų susirūpinusiais, stresuojančiais tėveliais. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad daugeliui tai viena aktualiausių temų.

Atrodytų studijų meto vizijos turėtų būti kupinos vien tik pozityvo. Juk pagaliau iš vaikystės žengiame į daug atsakingesnį pilnamečių pasaulį. O jame šalia mokslų krimtimo laukia tiek daug naujų pažinčių, atradimų, vakarėlių ir visą gyvenimą išliekančių nerūpestingos jaunystės įspūdžių. Visgi naujo gyvenimo etapo laukimą kartina keletas BET. Pagrindinis jų – o kur gi man stoti?

Gerai, jeigu vos išmokęs kalbėti ir vaikščioti, klausiamas tėvų, kuo būsi suaugęs, svaigai apie veterinariją, aviaciją, inžineriją, menus ar aktorystę  ir metams bėgant ši svajonė nei kiek nenutolo. Gerai, jeigu humanitariniai polinkiai visuomet akivaizdžiai buvo stipresni už tiksliuosius ar atvirkščiai. O ką daryti visiems likusiems? Atsakomybė ir spaudimas dėl neteisingo pasirinkimo pradeda spausti moksleivių ir jų tėvų smegenis jau pora metų iki stojimo į aukštąsias, renkantis profilinį mokymą. Juk turi žinoti, kokius baigiamuosius egzaminus laikysi, nes tik su konkrečiais iš jų gali patekti į konkrečias aukštojo mokslo studijas. Žinoma, nemažai yra ir tokių moksleivių, kurie mokosi bet ką, stoja bet kur ir mokyklos baigimo nesureikšmina. Bet šį kartą kalbame ne apie juos.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį?

Kaip pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį?

Aurelija Veršininė

Notebook pen and laptop on dining room table

Tuos, kurie mėgsta rašyti, bet vis abejoja, ar verta turėti savo asmeninį tinklaraštį, kviečiu paskaityti Sielos namų straipsnį,  kuriame susisteminau 10 pagrindinių priežasčių, kodėl, mano manymu, “blogas” yra vertybė. Na, o su tais, kurie jau galutinai apsisprendė tapti „blogeriais“, bet neturi nei mažiausio supratimo, nuo ko pradėti, noriu pasidalinti keliais pagrindiniais žingsniais, kuriuos suskirsčiau į dvi dalis:

1. kaip savo tinklaraštį užkurti, 2. Kaip jį vystyti ir plėsti auditoriją.

Esu rinkodaros specialistė, bet ne IT profesionalė, taigi prieš 2,5 metų nusprendusi pradėti kurti savo asmeninį tinklaraštį, neturėjau supratimo, nuo ko turėčiau pradėti. Su svetainių kūrimu pagal įvairius šablonus ir e-marketingu susidurti teko, bet šį kartą norėjosi kuo paprastesnio, pigesnio, patrauklesnio ir laiko prasme greitesnio sprendimo, kad nereikėtų nei programistui mokėti, nei dienų dienas sėdėti pačiai programuojant dizainą ar sudėtingai sukėlinėjant svetainės turinį.

Per šį laikotarpį susidariau tam tikrą sistemą, kas kuriant ir vystant blogą yra būtina, reikalinga ir svarbu.

Kaip pradėti rašyti savo asmeninį tinklaraštį?

 

1.       Tema – apie ką rašysiu

Prieš pereinant prie techninių klausimų, trumpam sustokime prie svarbaus pirminio žingsnio, kurio neturint geriau net nepradėti. Kiekvienas žmogus (vadinasi taip pat ir visi mėgstantys rašyti) turi ne tik tam tikrą sukauptą gyvenimo patirtį, bet ir konkrečią sritį ar kelias sritis, kuriose nusimano daugiausia. Toms sritims gilinti, išjausti, išbandyti jis skiria daugiausia laiko, nes jos jam įdomios. Taigi, rašyti vertėtų būtent apie tai, ką „skauda“ pačiam. Tie, kurie vaikosi visuomenei aktualių temų vien dėl to, kad jos aktualios kitiems, galiausiai vis vien lieka neištikimi patys sau, o nuo to pirmiausia nukenčia straipsnis. Pasirinkite temą, kuri jums pačiam įdomi. Tą, kurioje esate ne pirmus metus. Rašykite apie iššūkius ar pamokas, kurias jau teko išmokti, sėkmingai išspręsti, dalinkitės sprendimais, patarimais, iškelkite klausimus ir tuomet tarp eilučių visuomet jausis jūsų nuoširdumas, kuris neabejotinai randa kelią į skaitytojo širdį.

Skaityti straipsnį toliau.

Asmeninis tinklaraštis – 10 priežasčių, kodėl jį verta turėti kiekvienam, mėgstančiam rašyti

Asmeninis tinklaraštis – 10 priežasčių, kodėl jį verta turėti kiekvienam, mėgstančiam rašyti

Aurelija Veršininė

Asmeninis tinklarastis

Jau kurį laiką susiduriu su faktu, kad Lietuva yra mėgstančiųjų rašyti šalis. Iš tiesų, kur nepasisuksi – visi rašo – eiles, straipsnius, apsakymus, tiesiog įkvepiančius ir greitai plintančius Facebook įrašus ir tai labai džiugina.

Nenuostabu, kad vis auga tokių svetainių, kaip www.rasyk.lt , www.pertrauka.lt, www.zaliazole.lt populiarumas ir vis daugiau jaunų talentingų žmonių siūlo savo parašytus kūrinius įvairiems internetiniams bei spausdintiniams leidiniams, o šie savo ruožtu juos publikuoja arba ne. Tokiais momentais kyla klausimas, o kodėl gi nepradėjus rašyti savo asmeninio blogo, kuriame galėtumėme rašyti bet kokiu formatu, bet kokiomis mums patiems artimomis, aktualiomis, įdomiomis, ištyrinėtomis ir išjaustomis temomis, auginant savo skaitytojų auditoriją ir taip augant patiems?

Kaip aš pradėjau rašyti savo tinklaraštį „Sielos namai“?

Ne kartą esu sulaukusi laiškų, klausiančių, kaip gi aš pradėjau rašyti savo asmeninį blogą ir kaip man jį pavyko taip išpopuliarinti. Noriu trumpai pasidalinti savo istorija.

Jau nuo mokyklos laikų man labai patiko ir neblogai sekėsi rašyti prozą, eiles, įvairius pamąstymus, interpretacijas ir straipsnius. Dalyvavau įvairiuose literatūriniuose konkursuose, kur gavau nemažai pagyrimų ir tiek pat kritikos. Ir gerai. Teisinga kritika užgrūdino ir apgludino mano jaunatvišką idealizmą, norą moralizuoti straipsniuose. Tuo tarpu gyvenimo patirtis išmokė mintims suteikti gylio, nepilstant iš tuščio į kiaurą, išmokė rašyti taip, kad kiekvienas žodis turėtų „svorį“ ir galėtų įkvėpti, paskatinti judėti į priekį.

Visą gyvenimą teko daug susirašinėti su draugais, taigi ilgi laiškai daug metų atstojo ne tik literatūrinius rašinėlius, bet ir asmeninį dienoraštį bei davė progą palaikyti artimą ryšį su man brangiais žmonėmis, esančiais toli, o tuo pačiu ir nuolatos lavinti savo rašymo įgūdžius.

Jau nuo mokyklos laikų iš nepažįstamų, pažįstamų ir draugų nuolatos girdėdavau, kad moku įkvėpti, kad mano žodžiai pasiekia juos laiku, vietoje ir būtent tokie, kokių tuomet labiausiai reikėjo…Neprisiimu nuopelnų už tas ištartas frazes, nes jas sakydama, kaip ir rašydama, visuomet „esu sraute“, kai, rodos, žodžius man į lūpas įdeda kažkas iš Aukščiau, todėl pabudusi iš to lengvo transo net ne visada galiu tiksliai atkartoti, ką sakiau… Tokiais momentais tvirtai žinojau, kad mano žodžiai galėtų pasiekti daug didesnę auditoriją ir galbūt nukreipti dar daugiau sielų, jei tik žinočiau, kaip tą realizuoti…

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip surasti savo pašaukimą arba Sielos misijos beieškant

Kaip surasti savo pašaukimą arba Sielos misijos beieškant

Aurelija Veršininė

10610549_1540245059550235_8415575725671619166_n

 

Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą – mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai – kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Patys nelaimingiausi žmonės blaškosi tarp fizinių poreikių tenkinimo, valdžios ir pinigų siekimo, bet pasiekę tam tikrą materialinę gerovę ir statusą visgi jaučiasi galutinai išsitaškiusiais Sizifais, kurie visą gyvenimą stūmė akmenį… ne į tą kalną…

Tuomet ateina akimirka, kai klausiame savęs – koks visgi yra mano gyvenimo tikslas? Tiesiog būti laimingu, nugyventi gražų gyvenimą, pasiimant iš jo viską ir gražiai išeiti? Ar yra kažkas, kas gali visam laikui užpildyti emocinę tuštumą, tą nenuilstamai mus graužiantį tuštumos ir beprasmiškumo jausmą, dar vadinamą zahiru, išliekantį net pačiomis laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis (apie tai, kas yra „zahiras ir kaip juo atsikratyti išsamiai rašiau straipsnyje „Kodėl verta medituoti“ )?

Tyrinėdama ir bandydama įvairias asmeniniam ir dvasiniam augimui skirtas terapijas, įrankius ir praktikas, supratau, kad toks „stebuklingas raktas“ ar „visas tuštumas užpildantis eliksyras“ visgi yra. Ir tai ne kas kitas, kaip dvasinis augimas, kuris prasideda nuo savojo Širdies kelio arba sielos pašaukimo radimo, savo dvasinės kilmės pripažinimo ir suartėjimo su ja per besąlyginę meilę, jos skleidimą sau bei kitiems ir besibaigiantis tarnyste visuomenei bei pasauliui.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip padidinti savo kūrybingumą arba 14 žingsnių vidinio genijaus auginimui

Kaip padidinti savo kūrybingumą arba 14 žingsnių vidinio genijaus auginimui

Aurelija Veršininė

Rear view of girl (8-9) wearing fairy costume stroking dog

Kas yra kūrybingumas?

Apie kūrybingus žmones sako „nu jam tai Dievas ir drėbtelėjo“ arba „jam tai Dievas davė ir dar pridėjo“. Tokias frazes dažniausia palydi sunkus atodūsis, slepiantis jei ne pavydą, tai bent jau nusivylimą savo „ne tokiu įspūdingu kūrybingumu“. Taip, atrodo, kad kai kurių žmonių talentai ir nesibaigiančios sėkmingos idėjos byra iš gausybės rago. Ar jie kažką daro kitaip, kad to pasiektų, ar tiesiog gimė po laiminga žvaigžde?

Ar tikrai viską lemia vien tik genetiškai paveldėtos savybės ir aplinka, kurioje augome? Žinoma, genialių vaikų, gimusių genialiems tėvams dažnumo statistika akivaizdi, o menininkų šeimoje augantys ar meno mokyklas lankantys vaikai greičiausiai bus labiau skatinami kurti bei kiti. Visgi, esu tikra, kad esame ne tik savo likimo, bet ir savo charakterių bei talentų kalviai. Manau, kad kūrybingumas yra tokia pati atrandama bei lavinama savybė, kaip ir visos kitos ir tik nuo mūsų šiandieninių veiksmų priklauso, kiek išradingi, kūrybingi būsime rytoj. Neabejoju, kad tie talentai, kuriais mes šiandien žavimės, taip pat nuolat eina savęs atradimo ir tobulinimo bei vidinio genijaus kūrimo keliu ir kiekvienas iš mūsų gali prie jų prisijungti.

Skaityti straipsnį toliau.

Metų festivalis – “Masters of calm”

Metų festivalis – “Masters of calm”

10502446_581404258648588_2228743385469801639_n

Dažniausiai savo tekstuose dalinuosi asmenine patirtimi ar įvairaus pobūdžio didaktine informacija – kaip padaryti tą, kaip pasiekti to. Šį kartą noriu trumpai pasidalinti įspūdžiais ir nuoširdžiomis rekomendacijomis apie renginį, kuriame būtinai reikėtų apsilankyti kiekvienam, auginančiam meilę ir šviesą savyje arba norinčiam tai daryti.

Prieš kelias dienas grįžau iš METŲ RENGINIO – dvasinio festivalio „Masters of calm 2014“, kuriame kartu su giminingomis sielomis gavome savaitę emocinių ir dvasinių atostogų. Lankausi daugelyje gerų renginių, apie kuriuos nerašau, tai kodėl gi staiga nusprendžiau papasakoti būtent apie šį festivalį? Nes tai savaitė metuose, kuri gali iš esmės pakeisti jūsų tolimesnio gyvenimo kryptį, įkvėpti didžiausioms kūrybos aukštumoms, padėti surasti kelią į save ir suteikti tokį moralinį poilsį, kokio nerasite net geriausiuose pietų kurortuose su All inclusive viešbučių sistema.

Skaityti straipsnį toliau.

Gyvenimo meilė iš interneto arba Kaip surasti antrą pusę per virtualias pažintis?

Gyvenimo meilė iš interneto arba Kaip surasti antrą pusę per virtualias pažintis?

Aurelija Veršininė

Loving couple kissing while hugging in houseKur rasti vyrą?

Jau daug metų pastebiu liūdną lietuvišką tendenciją – mūsų šalyje labai daug vienišų ir dėl to labai nelaimingų žmonių. Ypač moterų. Vienišų vyrų taip pat nemažai, bet jie dažniausiai asmeninių santykių taip smarkiai kaip moterys nesureikšmina, todėl šį straipsnį daugiau skiriu dailiajai lyčiai. Taigi, dažnai žiūrėdamas moterį galvoji – atrodo ir puikiai atrodanti, ir protinga, ir linksma, ir išsilavinusi ir šeimyniška bei ištikima, o  gyvenimo vyro kaip neranda, taip neranda. Kur gi čia tas šuo pakastas?

Dažnai iš tokių vienišių tenka girdėti, kad “visi dėmesio verti vyrai jau seniai užimti kitų moterų”, kad “su vis mažėjančiu skaičiumi vyrų Lietuvoje šansų susirasti rimtą mylimąjį praktiškai nėra” ( pagal 2013 metų statistiką 1171 moteriai tenka vos 1000  vyrų, o kai kuriuose didmiesčiuose persvara dar didesnė). Bet ar tikrai taip yra?

Manau, kad randa tas, kas ieško. Svarbiausia tai daryti protingai bei kantriai ir pastangos būtinai bus apdovanotos. Čia gi atsiranda pagrindinis klausimas – o kur gi tą išrinktąjį rasti?

Gerai, jei su dėmesio verta antra puse supažindina draugai arba tokį žmogų sutinki darbe. O ką daryti, jei draugų ratas, darbas ir lankomos vietos daug metų nesikeičia, o prieš akis sukasi vis tie patys veidai? Ką, jei pažindintis viešame transporte ar tiesiog gatvėje  atrodo nepriimtina ar nedrąsu? Ką, jeigu laisvo laiko su intensyviu darbo grafiku lieka taip mažai, kad naujoms vietoms lankyti jo tiesiog nėra, o trumpalaikės pažintys naktiniuose klubuose ir baruose, kurie iš principo neskirti gyvenimo partnerio paieškoms, jau seniai nuvylė?

Skaityti straipsnį toliau.

Autosabotažas arba kodėl nesipildo mūsų norai?

Autosabotažas arba kodėl nesipildo mūsų norai?

“Sielos namuose” dažnai kalbame apie tai, ką reikia daryti, kad pildytųsi mūsų norai, svajonės, kaip jas išgryninti ir paskubinti realizavimąsi. O ką daryt, jei, atrodytų, viską darai teisingai, bet vis tiek link savo svajonės nepajudi nė per nago juodymą? Dažniausia priežastis – pasąmoningos vidinės prieštaros, kuriomis save blokuojame. Būtent šiai svarbiai temai ir skyrė savo straipsnį “Sielos namų” bičiulė Kazimiera. Taigi, kviečiu skaityti ir linkiu smagios kelionės link jūsų sielos namų…

Sielos namai

Corbis-42-17961290

 

Kazimiera Astratovienė

Ar jums kada nors taip yra nutikę, kad ko nors labai norėjote, bet negavote? Klausimas, žinoma, retorinis. Nė kiek neabejoju, kad nors kartą gyvenime tai esame patyrę kiekvienas. Ką ten kartą… Daugybę. Taigi, ar dažnai negaunate to, ko norite? Kaip paskui jaučiatės? Ką kaltinate? Susitaikote, o gal maištaujate? Stengiatės daugiau nebenorėti, nes tie norai sukelia tiek daug skausmo? Vienaip ar kitaip, negauti to, ko norime, yra viena iš skausmingiausių patirčių šiame gyvenime. Todėl man kilo noras patyrinėti, kodėl taip atsitinka. Ir ką mes patys galime su tuo padaryti.

Pirmiausia susitarkime, apie kokius norus eina kalba. Žinoma, galima norėti daug ko. Kavos. Naujos suknelės. Gražių namų. Įdomaus darbo. Sąrašą tęskite patys. Vis dėlto stipriausią nusivylimą ir kančią patiriame tada, kai negauname dalykų, kurie mums atrodo itin reikšmingi, be kurių gyvenimas tarsi netenka prasmės. Rodosi, kad tasai trokštamas dalykas tolte tolsta nuo mūsų, o mes vejamės, klupdami bėgame iš paskos, kol galiausiai pasiduodame – netekę vilties, bejėgiai, žlugę. Sakome: „Tai tiesiog ne man.“ Arba: „Aš to nevertas“. Štai kokią puikią priežastį susikūrėme. O gal tiesiog tikėjome tuo dar gerokai anksčiau, prieš įvykstant nesėkmei?

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save? – II dalis

Kaip iš tiesų pamilti save? – II dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

Portrait of blond woman in summer

Pirmają straipsnio dalį galite skaityti čia.

Kada ir kodėl nustojome save mylėti?

Kiekvienas iš mūsų gimėme tobulas ir nuostabus. Kūdikystėje kiekvienas save tiesiog dievinom. Visos mūsų kūno dalys ir visi mūsų kūno reiškiniai mums buvo natūralūs, gražūs ir malonūs, todėl jautėme malonumą tiesiog būti savimi.

Taigi, kur gi bėgant metams mes pametėme tą besąlyginės meilės sau jausmą?

Mother Disciplining DaughterNatūralu, kad visi tėvai stengiasi padaryti savo vaikus laimingus pagal tokį modelį, kuris jiems patiems simbolizuoja laimę. Skatinami tokių norų tėveliai savo atžalas geni ir karpo taip, kad jų akimis taptumėme tobuli. Visgi tas genėjimas, kurio pagrindinis įrankis yra kritika, visuomenės nustatyti rėmai, kas yra teisinga, o kas –ne, nuolatinis lyginimas su kitais, kurie neva daro geriau, turi ir kitą, labai liūdną medalio pusę. Tai nepilnavertiškumo kompleksai, kurie mums išsivysto nesąmoningai iš tėvų, šeimos ir mokytojų girdint, ko gi dar mums trūksta, kad būtumėm tobuli. Liūdniausia tai, kad daugiausia tokių savikritikos sėklų pasisėja būnant ikimokyklinio amžiaus, dėl to sąmoningai tam tikrų situacijų galime net neprisiminti. Tai savo ruožtu ypač apsunkina savianalizės ir atleidimo procesą. Juk jei nežinau, kada būtent patikėjau esąs nepakankamai geras, daug sunkiau atrasti ir ištraukti iš savęs šį tvinksintį, nors ir išoriškai užgijusį skaudulį.

Visgi, nėra nieko stipriau už mūsų valią ir minties galią, kurios leidžia ne tik priimti sprendimus, bet ir kurti. Galime iki gyvenimo galo dėl savo kompleksų kaltinti tėvus ar visuomenę, bet išskyrus nuolatinį vidinį kartėlį ir poreikį visuomet skųstis ir kritikuoti kitus, tai neatneš jokio palengvėjimo, jau nekalbant apie teigiamus pokyčius. Nereikia perkelti atsakomybės už savo gyvenimą kitiems, nes visus sprendimus priimame patys ir tik šiandien sprendžiame, kokie būsime rytoj. Nesvarbu, kokia buvo praeitis ir kokių skausmingų išgyvenimų joje teko patirti. Tik mes patys pasirenkame, kaip visa tai galime pakeisti.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip pamilti save

Labai daug metų mokausi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.

Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.

Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.

Ką  reiškia tikroji meilė sau?

Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas – jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.

Skaityti straipsnį toliau.

Pozityvios dienos gidas – kaip susikurti nuotaiką ir atgauti įkvėpimą judėti į priekį?

Pozityvios dienos gidas – kaip susikurti nuotaiką ir atgauti įkvėpimą judėti į priekį?

Aurelija Kriščiūnaitė

Female designer relaxing in office

Woman holding sad face signKai atsikeliu “ne iš tos kojos”

Nežinau, kaip jums, bet man – net ir propaguojant pozityvų mąstymą bei sąmoningą gyvenimo būdą, kartais pasitaiko “dienų kaip tyčia”. Atsikeli prastos nuotaikos, viskas tarsi iš rankų krenta, ant kiekvieno kampo laukia vis nauji išbandymai, nuotaika vis labiau bjūra, viskas ir visi ima nervinti arba apima tokia apatija ir nenoras nieko daryti, kad vienintelė svajonė būna griūti į lovą, užsikloti su galva ir miegoti, “kol visa tai baigsis”. Būna ir kitokių dienų, kai atrodo, kad tiesiog “nusėdo batareika”, o visas įkvėpimas ir motyvacija judėti į priekį bei mėgautis gyvenimu kažkur išgaravo.

Tuomet svarstau – ką darau ne taip ir ką nesunkiai galėčiau ištaisyti. Analizuodama savo sėkmingas dienas, supratau, kad yra visiškai elementari sistema, kurios laikantis, visos dienos būna geros. Jei tik laikausi šių patarimų pati, net ir prasčiau prasidėjusi diena prašvinta ir tampa tiesiog nuostabia. Šia sistema ir noriu pasidalinti.

Skaityti straipsnį toliau.

Ženklai ir intuicija – apvaizdos pirštas, nurodantis mums kryptį

Ženklai ir intuicija – apvaizdos pirštas, nurodantis mums kryptį

Aurelija Kriščiūnaitė

intuicija ir sapnaiSkaitydama įvairias įkvepiančias pozityvaus mąstymo knygas ir sekdama jų gyvenimo bei minčių formavimo patarimais, visuomet jose pasigesdavau vieno svarbaus dalyko. Na, sugalvojai norą, aiškiai ir ryškiai jį vizualizuodamas perdavei pasąmonei, ir kas toliau? Sėdi ant sofos ir lauki, kol išsipildys?  Buvo akivaizdu, kad vieną svarbų momentą didžioji dalis pozityvaus mąstymo skleidėjų akcentavo nepakankamai stipriai. O jis, mano manymu, yra esminis ir tikrai vertas atskiros temos.

Kalbu apie tai, kas vyksta norui po truputį imant realizuotis ir kaip tame procese dalyvaujame mes patys.

Kalbu apie mums kaip atsaką Visatos siunčiamus ŽENKLUS, apie jų perteikiamą žinią, apie jų paskatintą, žodžiais nenusakomą vidinį impulsą kažkur eiti, kažkam skambinti, rašyti, kažką galbūt neįprasto daryti. Būtent taip intuityviai paklusdami savo vidiniam balsui, gavusiam impulsą iš aplinkos, iš pasyvių svajotojų mes tampame aktyviais savo likimo kūrėjais ir patys įgyvendiname savo norus bei svajones.

Ženklai –  kam mums jų reikia?

Ko gero kiekvienas žinome tą jausmą, kai kažkoks garsas, kvapas, žodis ar vaizdas mums staiga kažką primena, sukelia keistai stiprų vidinį jausmą, kad pamatėme ar išgirdome tai ne šiaip sau. Dažnai tokie „ženklai“ mums tarsi suteikia patvirtinimą, kad reikia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kai būtent tuo periodu svarstėme, kaip pasielgti. Kartais jie parodo, kad laikas imtis konkrečių veiksmų arba tiesiog primena kažką svarbaus, ko nevalia pamiršti.

Skaityti straipsnį toliau.

Atleidimas kaip grįžimas į save

Atleidimas kaip grįžimas į save

atleidimas

Atleidimo ir meilės sau tema yra viena svarbiausių ir sunkiausių, einant keliu į savęs pažinimą, tobulinimą ir siekiant visokeriopos laimės, todėl džiaugiuosi, kad būtent šiai temai skyrė puikų straipsnį “Sielos namų” viešnia Kazimiera Astratovienė.

Dažnai atleisti sau ir pamilti save negalime daug metų ar net visą gyvenimą, ieškodami problemų sprendimo kažkur kitur, nors jis visuomet buvo čia pat, mūsų širdyje. Šis kelias tikrai nėra lengviausias, taigi daugelis juo niekuomet nepasiryžta eiti, bet, esu tikra, kad jis tiesiausias. Tik iš tiesų atleidę sau ir besąlygiškai pamilę save gauname bilietą į greitaeigį traukinį, tiesiausiu keliu ir be jokių trukdžių ar aplinkelių vežantį į visokeriopą mūsų sėkmę ir augimą. Bet visų pirmą jis mus vežą Namo, grąžindamas į save. Linkiu geros kelionės tiems, kas ryšis juo važiuoti.

Su meile,

Sielos namai

———————————————————————————————————————————————————-

Kazimiera Astratovienė

Ar atleidimas yra tikslas, ar priemonė? Ar atleisti – tai suteikti nepelnytą malonę tiems, kas mus įskaudino? Ir kodėl apskritai mes turėtume atleisti savo skriaudėjams? Negi todėl, kad jie pikti, blogi žmonės? Juk tai neteisinga. Ir kas mums iš to, kad atleisime? Gal taip tik patvirtinsime, kad esame silpni ir nieko verti, jei užuot keršiję ir smerkę rinksimės atleidimą? Ar atleisdami mes nuvertiname savo kančias, gal net pažeminame save? Ir kodėl kaip tik tasai, kuris kentėjo, turi siekti atleidimo? O net jei siekia, kaip jam suprasti, kad jau atleido? Gal visa tai tik iliuzija?

Tai tik keli iš tų daugybės klausimų, kurie pastaruoju metu sukosi mano galvoje. Ilgainiui supratau, kad atsakymų į juos racionalus protas atrasti negali. Kad vis bandydama paaiškinti tai, kas loginiais argumentais nepaaiškinama, aš prarandu galimybę tiesiog pajusti. Pajusti, kaip trokšta atleisti širdis. Pajusti, kad fizinis kūnas nebepakelia apmaudo ir kaltinimų naštos. Juk kartais vis iš naujo keldami sau klausimus ir bergždžiai bandydami į juos atsakyti, mes iš tiesų tiesiog atidėliojame kokį nors svarbų, bet nelengvą sprendimą. Sprendimą, kurį priimti būtina čia ir dabar. Jei skaitote šį tekstą, atleidimas jums irgi svarbus. Gal kaip tik dabar pats laikas žengti pirmąjį žingsnį atleidimo keliu – savęs link?

Skaityti straipsnį toliau.

Fraktalų piešimas – kelias į save per spalvas ir formas

Fraktalų piešimas – kelias į save per spalvas ir formas

Aurelija Kriščiūnaitė

Fraktalas

Visuose savo straipsniuose dažnai akcentuoju vieną svarbų sudėtinį elementą į dvasinę pilnatvę, norų išsipildymą ir atėjimą į Širdies kelią. Kalbu apie saviiešką, savęs pažinimą, į suvokimą, kas iš tiesų esi – be kaukių, be šeimos ir aplinkinių lūkesčių iš tavęs. Kalbu apie esminį suvokimą, ko nori iš savęs ir iš gyvenimo. Yra daugybė kelių į save ir kiekvienas gali pasirinkti tai, kas jam priimtiniausia. Svarbiausia, tai daryti nuoširdžiai, sistemingai, drąsiai, su tikru noru pažinti save. Svarbiausia, tai apskritai daryti.

Mane žavi paskutinius pora dešimtmečių išaugusi milžiniška įvairių terapijų, savęs pažinimo metodų, darbo su savimi įrankių gausa. Džiugina ir tai, kad vis daugiau žmonių pasirenka kūrybinį kelią į save, noriai lankosi įvairiose kūrybinėse, aktyvios meditacijos formą turinčiose praktikose, kurios padeda ne tik atsipalaiduoti, skatinti kūrybiškumą, bet ir auginti kelią į vidinį „aš“ ir savęs pažinimą.

Viena tokių terapijų, leidžiančių pažvelgti į giliausias mūsų pasąmonės gelmes, pažinti savo vidinį „aš“ ir ištraukti į dienos šviesą mūsų žinomas ir net neįvardintas emocines problemas ir traumas tam, kad galėtumėm su jomis efektyviai dirbti yra magiškasis fraktalų piešimas. 

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip suklijuoti sudaužytą širdį ir atgauti vidinę pilnatvę po skyrybų?

Kaip suklijuoti sudaužytą širdį ir atgauti vidinę pilnatvę po skyrybų?

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip atsigauti po skyrybuKaip bepasuktum, žmogus yra sociali būtybė. Todėl savo bendraminčių ir ypač antrosios pusės paieška bei radimas tampa vienu svarbiausių, tiesiog gyvybiškai būtinu dalyku mūsų gyvenime.

Ieškodami to vienintelio ir tikrojo savo partnerio, dažnai tikime, kad jam įžengus į mūsų gyvenimą viskas pasikeis. Ir iš tiesų, net ir psichologai pripažįsta, kad asmeninėje erdvėje save realizavęs žmogus ne tik labiau savimi pasitiki, bet ir jaučia didesnę gyvenimo pilnatvę. Kita vertus, praėjus pirminei susižavėjimo stadijos euforijai, suprantame, kad sėkmingi šeimyniniai santykiai nėra stebuklinga piliulė, padedanti akimirksniu atsikratyti visų mus gyvenime lydėjusių baimių, kompleksų, negatyvaus požiūrio, nežinojimo, ko nori ir su tuo susijusių problemų. Dar daugiau – tokiems, ilgai lauktiems santykiams netikėtai pasibaigus, visos vidinės šiukšlės, kurių nespėjome atsikratyti nei iki santykių pradžios, nei jų eigoje – mums su dar didesniu tvaiku pliūpteli tiesiai į veidą, primindamos apie tai, kad dabar esame vėl vieniši ir jaučiamės pasimetę, negražūs, niekam nereikalingi, neįdomūs ir neypatingi.

Rimtų santykių griūtis yra vienas sunkiausių emocinių dalykų, kuriuos tenka patirti gyvenime. Žinau, ką reiškia stovėti prie savo harmoningų, ilgalaikių, santarve ir meile grįstų santykių griuvėsių ir jausti, kad visas tavo pasaulis negrįžtamai subyrėjo į šipulius, o kartu su juo subyrėjo ir tai, kas maneisi esąs bei tai, kuo norėjai būti. Tuomet žiūri į ateitį ir joje nematai… nieko, nes visa tai, ką jai buvai suplanavęs, nusvajojęs ir numatęs, išnyko kartu su paskutiniu atsisveikinimu su buvusiu mylimu žmogumi. Tom akimirkom manai, kad daugiau niekada gyvenime nieko taip nemylėsi ir nuogąstauji, kad niekas daugiau taip nemylės tavęs…

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip viską suspėti – planas, planas ir dar kartą planas

Kaip viską suspėti – planas, planas ir dar kartą planas

Open JournalApie tai, kad planas yra pusė padaryto darbo, žinome visi. Nepaisant to, žinoti ir daryti – yra du skirtingi dalykai. Jeigu dirbame įvairiose projektų valdymo srityse, rinkodaroje, pardavimuose ir panašiose sferose, strateginius veiksmų planus darome nuolatos. Tai neatsiejama darbo dalis, kuri padeda sukoncentruoti jėgas ir žinias kryptingai. Kita vertus, mūsų kasdieninis gyvenimas ir asmeniniai tikslai, asmeninė darbinė, dvasinė ir kūrybinė veikla, planavimo prasme, dažniausia kažkodėl „lieka už borto“. Jos neplanuojame arba, jei planuojame, neužsirašome. Ir po to stebimės, kurgi dingsta tas laikas ir kodėl niekaip nieko nespėjame.

Jau daug metų tiesiog nemoku ir nenoriu gyventi be kasdienio darbų kalendoriaus. Kai kurie pažįstami sako – „Kam tau tas kalendorius? Aš tai viską planuoju galvoje“ arba „Aš tai viską atmintinai prisimenu“. Deja, statistika rodo, kad žmonės, kurie planuojamus kasdienius darbus rašosi, ne tik dirba našiau, bet ir padaro daugiau.

Anksčiau stebėdavau skirtingus tą patį darbą dirbančius ir panašiomis sąlygomis gyvenančius žmones. Vieni jų visą laiką skųsdavosi, kad norėtų daugiau laiko asmeniniams dalykams, nes visą jį suvalgo darbas ir šeima. Kiti, dirbdami bene tą patį, dar sugebėdavo skaityti išmintingas knygas, lankytis vertinguose renginiuose, vystyti nedidelį asmeninį verslą, sportuoti ir užsiimti įvairia kūryba. Tuomet svarsčiau, ar toks rezultatas -vien tik asmeninių savybių pasekmė? Ar „barbės devyndarbės“ tokiomis gimsta? Su laiku supratau, kad tinkamo ir strategiško laiko planavimo galima išmokti. Tam tereikia šiek tiek žinių ir daug praktikos. Dabar, kai draugai manęs klausia – Tu, tiek daug visko veiki – verslas, kūryba, dvasinė veikla ir projektai, sportas, visuomet jaukūs ir šilti namai, dėmesys šeimai – kaip tu viską spėji? – atsakau – aš tiesiog tinkamai suplanuoju savo laiką. :)

Skaityti straipsnį toliau.

Ką daryti, kad norai išsipildytų – 15 žingsnių svajonių įgyvendinimo link

Ką daryti, kad norai išsipildytų – 15 žingsnių svajonių įgyvendinimo link

Aurelija Kriščiūnaitė
Fairy in Forest

Mano draugai, pažįstami ir Sielos namų skaitytojai dažnai klausia, ką, mano manymu, reikia daryti, kad būtų kuo greičiau įgyvendintos jų svajonės ir norai. Kaip man pavyksta realizuoti savo svajones? Ar yra kokia nors stebuklinga formulė arba burtai? Visiems atsakau tą patį – yra nesunkios ir veiksmingos instrukcijos, kurių laikantis anksčiau ar vėliau, norai pildosi. Vienintelis dalykas, kurio reikia, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje – kantraus, tęstinio ir sistemingo proceso. Šio metodo efektingumą patvirtino daugybė sėkmingų žmonių, rašančių knygas ir vedančių seminarus. Ne kartą juo realioje praktikoje įsitikinau ir pati. Taigi, noriu pasidalinti šiais paprastais 15 žingsnelių, būtinų norų išsipildymui, ir su jumis.

I etapas – Svajonių įgyvendinimas – nuo ko pradėti?

1.       Gili savianalizė – ko aš iš tiesų noriu?

Tik pasakose galime nueiti “ten, nežinia kur”. Realiame gyvenime, norėdami pasiekti konkretų tikslą, turime žinoti konkrečią kryptį, o šioje situacijoje – konkretų ir aiškiai bei itin detaliai suformuluotą norą, svajonę. Taigi, pradėkite nuo savianalizės. Pavyzdžiui, jei norite naujo darbo, paklauskite savęs, koks būtent tai turėtų būti darbas, kokioje vietoje, su kokiomis pareigomis ir atsakomybėmis, kokia alga, kolektyvu. Sekantys klausimai turėtų būti: kam man to reikia (ir ar tikrai reikia?), ką man tai duos (asmeninį augimą, saugumo, komforto jausmą, finansinę laisvę, naujas pažintis ir t.t.).

Skaityti straipsnį toliau.

Tapingas: emocijų higiena

Tapingas: emocijų higiena

 

Sveiki. Džiaugiuosi galėdama jums pristatyti puikų, specialiai “Sielos namams” parašytą straipsnį, kurio autorė – gera “Sielos namų” bičiulė Kazimiera Astratovienė. Smagaus skaitymo ir atradimų, apsivalant nuo neigiamų emocijų ir patirčių.

Su meile,

Sielos namai

——————————————————————————————————————————————————-

Portrait of young woman with eyes closed and fingers on her temples, concentrating

Kazimiera Astratovienė

Kaip tapingas gali padėti išsivalyti nuo neigiamų patirčių?

Aš ir tapingas

Esu emocionali. Visą gyvenimą pavydėjau žmonėms, kurie gali ramiai išklausyti aštriai išsakytą kritiką ar praleisti pro ausis žeminančią repliką neužsitvieksdami pykčiu. Tiems, kurių nekankina nemiga, neslegia kaltės jausmas, neišpila karštis ir gėdos raudonis kam nors pastebėjus jų klaidą. Man atrodė, kad bemaž visi aplink mane tokie – ramūs ir racionalūs. Ir tik aš viena pasmerkta nuolat degti, apimta vienos ar kitos emocijos liepsnos. Teko nukeliauti ilgą kelią mokantis priimti save tokią, kokia esu. Tiek pat sunkų, kiek įdomų. Bet šis tekstas ne apie tai. Jis apie vieną įrankį, kuris man padeda susidraugauti su savo emocijomis, kad ir kokios jos būtų. Ne bėgti nuo jų, o susitikti akis į akį. Ir išsilaisvinti.

 

Kas yra tapingas?

Tapingas. Kai pirmą kartą išgirdau šį žodį, jis rodėsi kiek neįprastas ir tuojau pat kilo noras ieškoti lietuviškų atitikmenų. Išvertus iš anglų kalbos tapping reiškia stuksenimą, baksnojimą, barbenimą, tapšnojimą… Žodžiu, pavadinimai gana juokingi. Mano galva, geriausiai šio metodo esmę atskleidžia terminas Emocijų higiena. Kas gi tai yra? Pati procedūra gana paprasta – tai akupunkūrinių taškų ant veido ir kūno stuksenimas kartojant tam tikrus teiginius. Išmokti lengva, tiesą sakant, atrodo netgi pernelyg paprasta, ypač sužinojus, kad tai universali, nemokama ir saugi saviterapija, padedanti spręsti emocines ir fizines problemas milijonams žmonių visame pasaulyje. Ši energijų terapijos rūšis, sujungianti rytų medicinos išmintį ir modernią vakarų psichologiją, padeda susitvarkyti su savimi – savo jausmais,  reakcijomis, net su nemaloniais fiziniais pojūčiais (pvz., skausmu). Taip pat tapingas gali padėti kenčiant nuo potrauminio streso sindromo, depresijos, nemigos, fobijų, įvairių priklausomybių ar ribojančių įsitikinimų.

Skaityti straipsnį toliau.

Afirmacijos ir mantros – magiški žodžiai, kurie gydo ir programuoja sėkmei

Afirmacijos ir mantros – magiški žodžiai, kurie gydo ir programuoja sėkmei

Aurelija Kriščiūnaitė

Figure whispering into man's ear

Kas yra afirmacijos? Kuo jos skiriasi nuo mantrų?

Afirmacijos yra tam tikri pozityvūs teiginiai, kartojami savęs programavimo ir savitaigos tikslais. Jie gali būti vos vieno trumpo sakinio ilgumo, o gali susidaryti ir iš kelių ar net keliolikos sakinių. Kadangi mūsų pasąmonė yra labai jautri ir imli jausmingai, vaizdingai bei dažnai kartojamiems žodžiams, galima sakyti, kad šie pozityvūs teiginiai yra tam tikros rūšies teigiamos programos, kurias įdiegiame ir paleidžiame veikti savo pasąmonėje, sąlygojančioje mūsų tolimesnius pokyčius.

Ko gero labiausiai paplitusios ir visuotinai naudojamos afirmacijos yra “Viskas yra ir bus gerai”, “Aš galiu”, “ Man pasiseks” ir panašiai. Nors plačioje visuomenėje tokios trumpos teigiamos frazės dažnai vadinamos “mantromis”, iš tiesų afirmacijų ir mantrų pobūdis bei poveikis skiriasi.

Skaityti straipsnį toliau.

Dėkingumo magija – stebuklinga “ačiū” galia

Dėkingumo magija – stebuklinga “ačiū” galia

Aurelija Kriščiūnaitė

Mixed race teenage girl in field with arms outstretched

Kaip kasdienis dėkingumo magijos  praktikavimas padeda pasiekti ilgalaikį laimės jausmą

Nuolatos ieškome būdų, kaip į savo gyvenimą pritraukti daugiau džiaugsmo, meilės, gerų dalykų ir kuo dažnesnio tikrosios (ne laikinos, vien materialiniais malonumais grįstos) laimės jausmo. Kiekvienam „ilgalaikė laimė“ reiškia vis ką nors kitą. Vieni jos gauna per saviraišką ir kūrybą, kiti – eidami dvasiniu keliu, treti – padėdami kitiems ir jausdamiesi reikalingi, ypatingi, geri. Mano asmeninė laimės formulė teigia, kad tikrosios laimės jausmas susideda iš dviejų pagrindinių komponentų – jaustis dėkingam už tai, ką turi ir pasiekti tai, ko nori. Manau, kad antroji, svajonių įgyvendinimo dalis be pirmosios – vertinimo to, ką jau esi pasiekęs – yra tiesiog neįmanoma.

Būtent sugebėjimas nuolatos matyti ir nuoširdžiai vertinti kasdien gaunamas Visatos dovanas, besipilančias ant mūsų kaip galimybių, kuriomis privalome pasinaudoti, lietus, yra vienas iš geriausių būdų pastoviai užpildyti savo emocinius rezervuarus gerais jausmais, dėkingumu ir laime.

Skaityti straipsnį toliau.

Dvasinio tobulėjimo abėcėlė

Dvasinio tobulėjimo abėcėlė

Aurelija Kriščiūnaitė

                                              Kas yra dvasingumas, su kuo jį valgyti ir kodėl jį verta auginti?

Dvasingumo svarbu nemaišyti su religingumu, nes, mano supratimu, tai visiškai skirtingi dalykai. Dvasingiems žmonėms nėra svetimas tikėjimas ar tam tikra jo forma, bet jis visiškai nebūtinai privalo turėti kažkokią religinę išraišką ar būti ribojamas konkrečių religinių dogmų. Analogiškai yra ir su religingaisiais. Tarp jų yra labai aukštą dvasinį lygį pasiekusių žmonių, bet, kaip bebūtų gaila, yra ir nemažai tokių, kurie kasdien meldžiasi, sekmadieniais eina į mišias, pasninkauja ir galbūt netgi vykdo visus didžiuosius bažnytinius įsakymus, bet, nepaisant to, yra dvasios ubagai.

Taigi, vieniems dvasingumas asocijuojasi su jogos asanoje (tam tikroje pozoje) stovinčiu ir vien kosmine energija mintančiu jogu, kitiems – su visas savo jėgas, laiką ir energiją likimo nuskriaustiems aukojančiu vienuoliu, tretiems – su indigo ar “deimantinę sielą” turinčiais vaikais, jau atėjusiais į šį pasaulį su didele vidine išmintim. Visos šios formos yra vienokio ar kitokio dvasingumo išraiškos.

Skaityti straipsnį toliau.

Pozityvus mąstymas – ar jis visada veiksmingas?

Pozityvus mąstymas – ar jis visada veiksmingas?

Aurelija Kriščiūnaitė

USA, Oregon, Wasco, Girl (13-15) holding fan in wheat field in front of wind turbines

Kaip pozityvų mąstymą kombinuoti su kitais veiksmais, kad iš tiesų pasiektumėm teigiamų rezultatų?

Neseniai teko dalyvauti įdomioje diskusijoje apie populiaraus ir teigiamo, bet kartais naivaus ar tiesiog aklo pozityvizmo privalumus ir trūkumus. Nors gyvenime daugybę kartų teko pačiai įsitikinti, kad toks aktyviai propaguojamas pozityvizmas iš tiesų skatina svarbius ir gerus pokyčius (todėl tokio pobūdžio knygas ir rekomenduoju kitiems), mano asmeninės sėkmės formulėje pozityvus mąstymas tikrai nėra vienintelis elementas, kuris padeda pasiekti trokštamų dalykų. Kartais susiduriu su žmonėm, gyvenančiais pasyviame iliuzijų pasaulyje ir tikinčiais, kad net ir nesiimant jokių svarbių veiksmų ir vien tik teigiamai programuojant savo pasąmonę, gyvenime prasideda stebuklai. Iš tiesų pokyčių magija prasideda tada, kai būdami pozityvūs ir tikėdami savimi bei pagalba iš aukščiau patys imame keisti savo gyvenimą.

Tokios mintys paskatino idėją parašyti apie tai, koks ir kokiais elementais, turėtų būti atskiestas pozityvus mąstymas tam, kad jis iš tiesų duotų naudą ir padėtų įgyvendinti norus bei svajones.

Skaityti straipsnį toliau.

Švytuokle, švytuokle – pasakyk

Švytuokle, švytuokle – pasakyk

Aurelija Kriščiūnaitė

Young Woman with Pendulum and Photography of Man

Parašyti apie švytuokles ir tai, kaip jomis naudotis, paskatino keletas priežasčių. Prieš kelis metus žiūrėdama puikų mistinį filmą “Šešiasdešimtas greitkelis”, kurio personažas sprendimus priiminėjo remdamasis stebuklingo kamuolio (liaudyje vadinamo “mistic ball 8”) atsakymais, pagalvojau: „Kaip būtų smagu turėti „draugą“, kuris,  kad ir žaidimo formoje, nuolatos galėtų patarti situacijose, kai nežinau, kaip pasielgti ar ką pasirinkti. Tokį pagalbininką suradau, tik juo tapo ne kamuolys, o speciali švytuoklė, apie kurias buvo tekę girdėti ir anksčiau.

Pradėjus rinkti informaciją, domėtis, o vėliau ir praktiškai dirbant su švytuokle, mačiau, kad šio nuostabaus įrankio populiarumas ir kasdieninis poreikis auga vis labiau, o informacijos lietuvių kalba trūksta. Taip gimė idėja pasidalinti turimomis žiniomis ir pristatyti nedidelį praktinį darbo su švytuoklėm vadovą.

Kas yra švytuoklės ir kaip jos veikia?

Švytuoklė yra nedidelis iš įvairių medžiagų pagamintas svarelis, pakabintas ant siūlo ar grandinėlės ir švytuojantis į skirtingas puses, tokiu būdu atsakydamas į užduodamus klausimus.

Švytuoklės ir panašiu principu veikiančios virgulės yra ne naujas žmonijos atradimas, o  vienas seniausių jau Senųjų Civilizacijų naudotų instrumentų, kurių pagalba jau 6000 m. pr. Kr buvo ieškoma požeminių vandens telkinių, mineralų, naudingų iškasenų ar energetiškai negatyvių vietų. Šiais laikais jų panaudojimo spektras išsiplėtė daugybę kartų.

Skaityti straipsnį toliau.

Reinkarnacija arba Rodos, pažįstu tave visą gyvenimą

Reinkarnacija arba Rodos, pažįstu tave visą gyvenimą

Aurelija Kriščiūnaitė

Happy friends on beach

Kas yra reinkarnacija ir ar ji iš tiesų egzistuoja?

Kas atsitinka, kai mes paliekame savo fizinį kūną? Ar yra gyvenimas po gyvenimo, tai yra, gyvenimas po mirties? Koks yra tas pomirtinis pasaulis? Ar mūsų sielos pakartotinai sugrįžta į Žemę, įsikūnijusios į kitą fizinį pavidalą?

Šie ir daugelis kitų panašių ezoterinių klausimų domino ir tebedomina žmoniją jau ne vieną tūkstantį metų. Pomirtinio gyvenimo ir reinkarnacijos tema yra parašyta daugybė grožinių ir ezoterinių knygų, besiremiančių klinikinę mirtį išgyvenusių ar savo praeitus gyvenimus atsimenančių žmonių pasakojimais, tačiau, ko gero, pačios pirminės jos ištakos randamos religiniuose šaltiniuose ir postulatuose.

Diagram of Samsara (Reincarnation)Būtent persikūnijimas yra vienas pagrindinių bene seniausių pasaulio religijų – budizmo ir hinduizmo – principų, teigiančių, kad po mirties žmogaus siela, pagal savo paties susikurtą karmą (priežasties ir jos  pasėkmės dėsnį) iš naujo atgimsta kitame kūne. Šio reiškinio aprašymai taip pat randami ir Antikinės Graikijos filosofų bei keltų raštuose.

Manoma, kad tikėjimas reinkarnacija nebuvo svetimas ir senosioms krikščionybės bei judaizmo religijoms, iš kurių raštų vėliau buvo sąmoningai pašalintas, siekiant didesnės masinės tikinčiųjų bendruomenės kontrolės.

Reinkarnacijos pavyzdžiai regresinėje hipnoterapijoje

Šiais laikais geriausiai reinkarnacijos, tai yra sielų persikūnijimo faktą patvirtina jau seniai iš metafizinės plotmės į mokslinį lygį peršokę tyrimai, hipnoterapeutų atliekami jau kelis dešimtmečius skirtingose pasaulio šalyse. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų persikūnijimo istorijos apie žmones, staiga prisiminusius savo praėjusius gyvenimus ir galinčius papasakoti smulkiausias detales apie tuometinę gyvenamąją vietą, šeimos narius ir nutikusius įvykius arba netgi taisyklingai kalbėti niekada negirdėta kalba, kuri kadaise buvo gimtoji, tebuvo vienetiniai abejotini pavyzdžiai. Šiais, naujausiųjų technologijų laikais, tokie „stebuklai“ įgavo daug didesnius mąstus.

Skaityti straipsnį toliau.

Svajonių darbas širdžiai ir piniginei

Svajonių darbas širdžiai ir piniginei

Aurelija Kriščiūnaitė

Woman engaging in sports, outdoors

Apie svajonių veiklą pasvajoja, ko gero, visi, kurie tokios dar neturi. Vieni tai daro gerdami kavą per pertraukėlę nusibodusiame darbe, kiti – ieškodami naujos darbo vietos ir siųsdami savo gyvenimo aprašymus galimiems darbdaviams, o treti – po žingsnelį bandydami įgyvendinti savo pačių sukurtas verslo idėjas.

Yra keli pagrindiniai faktoriai, kurie skiria šias tris skirtingas, svajonių veiklos trokštančias grupes – tai vidinė drąsa, saviraiškos ir laisvės poreikis, kūrybingumas, tikėjimas savo idėja ir jėgomis, kantrybė, ryžtas arba visų jų trūkumas. Skirtingai nei trečiajai grupei, kuriai šios savybės dažniausiai nėra svetimos, likusias dvi grupes nuo svajonių darbo skiria nemažas atstumas. Ir didžiausia to kaltininkė, mano manymu, yra baimė.

Būtent baimė didžiąją dalį visuomenės dažnai riša prie nusibodusio, nemylimo, visiškai savirealizacijos nesuteikiančio samdomo darbo, kuris ne tik kasdien įkalina atsėdėti konkrečioje patalpoje kelias valandas apie 260 dienų per metus, bet ir dažnai tendencingai naikina mūsų kūrybingumą, laisvę, susiurbdamas iš mūsų visa tai, ką turime geriausio. Turbūt kiekvienas pažįstame bent keletą žmonių, sėdinčių per dienas ofise ir svajojančių apie visiškai kitokią – kūrybinę, dinamišką, įspūdžių, adrenalino, o galbūt net kelionių kupiną veiklą (pvz.: sportininko, turistinių grupių vadovo, dainuojančio gitaristo ar šokėjo karjerą). Paklausti, tai kodėl tuo neužsiima, visi jie kaip susitarę sako, kad tai yra neįmanoma, kad tai nesąmoninga svajonė, kad iš to jie niekada nepragyventų.

Skaityti straipsnį toliau.