Atleidimas kaip grįžimas į save

Atleidimas kaip grįžimas į save

atleidimas

Atleidimo ir meilės sau tema yra viena svarbiausių ir sunkiausių, einant keliu į savęs pažinimą, tobulinimą ir siekiant visokeriopos laimės, todėl džiaugiuosi, kad būtent šiai temai skyrė puikų straipsnį “Sielos namų” viešnia Kazimiera Astratovienė.

Dažnai atleisti sau ir pamilti save negalime daug metų ar net visą gyvenimą, ieškodami problemų sprendimo kažkur kitur, nors jis visuomet buvo čia pat, mūsų širdyje. Šis kelias tikrai nėra lengviausias, taigi daugelis juo niekuomet nepasiryžta eiti, bet, esu tikra, kad jis tiesiausias. Tik iš tiesų atleidę sau ir besąlygiškai pamilę save gauname bilietą į greitaeigį traukinį, tiesiausiu keliu ir be jokių trukdžių ar aplinkelių vežantį į visokeriopą mūsų sėkmę ir augimą. Bet visų pirmą jis mus vežą Namo, grąžindamas į save. Linkiu geros kelionės tiems, kas ryšis juo važiuoti.

Su meile,

Sielos namai

———————————————————————————————————————————————————-

Kazimiera Astratovienė

Ar atleidimas yra tikslas, ar priemonė? Ar atleisti – tai suteikti nepelnytą malonę tiems, kas mus įskaudino? Ir kodėl apskritai mes turėtume atleisti savo skriaudėjams? Negi todėl, kad jie pikti, blogi žmonės? Juk tai neteisinga. Ir kas mums iš to, kad atleisime? Gal taip tik patvirtinsime, kad esame silpni ir nieko verti, jei užuot keršiję ir smerkę rinksimės atleidimą? Ar atleisdami mes nuvertiname savo kančias, gal net pažeminame save? Ir kodėl kaip tik tasai, kuris kentėjo, turi siekti atleidimo? O net jei siekia, kaip jam suprasti, kad jau atleido? Gal visa tai tik iliuzija?

Tai tik keli iš tų daugybės klausimų, kurie pastaruoju metu sukosi mano galvoje. Ilgainiui supratau, kad atsakymų į juos racionalus protas atrasti negali. Kad vis bandydama paaiškinti tai, kas loginiais argumentais nepaaiškinama, aš prarandu galimybę tiesiog pajusti. Pajusti, kaip trokšta atleisti širdis. Pajusti, kad fizinis kūnas nebepakelia apmaudo ir kaltinimų naštos. Juk kartais vis iš naujo keldami sau klausimus ir bergždžiai bandydami į juos atsakyti, mes iš tiesų tiesiog atidėliojame kokį nors svarbų, bet nelengvą sprendimą. Sprendimą, kurį priimti būtina čia ir dabar. Jei skaitote šį tekstą, atleidimas jums irgi svarbus. Gal kaip tik dabar pats laikas žengti pirmąjį žingsnį atleidimo keliu – savęs link?

 

 Pirmas žingsnis

Suvokti ir priimti savo jausmus

Nesvarbu, ar gerai prisimenate jums skaudžią situaciją, kam ir už ką norite atleisti, ar  tai susiję su praeities įvykiais, kurių gerai neatmenate, o gal tai tik miglota nuojauta, tarsi vidinis žvilgsnis kryptų į tam tikrą žmogų, nors dar net nežinote, kodėl, pirmąjį žingsnį ženkite bet kuriuo atveju. Svarbiausia suvokti, ką jautėte (ar vis dar jaučiate) žmogui, kuriam norite atleisti, kuo kaltinate ar kuo pats jaučiatės kaltinamas.

Depressed man sitting on steps in dark corridorTiesiog nurimkite, užsimerkite ir įsivaizduokite save kokioje nors vietoje, kur jums saugu ir gera. Tebūnie tai miškas, jaukus kambarys ar bet kas kita. Pasitelkite visus pojūčius: ne tik matykite aplinką, bet ir klausykite, uoskite kvapus, lytėkite… Būkite ten iš tikrųjų. Po kurio laiko jūs apsidairote aplink ir pamatote jus įskaudinusį žmogų. Iš pradžių žvelgiate į jį iš tolo, jis artėja neskubėdamas, matote tik jo povyzą, vėliau – ir veidą… Leiskite jam prieiti taip arti, kaip galite. Ką jaučiate? Ką norite jam pasakyti? Jūs – savo vaizduotės pasaulyje, čia jūs saugus. Galite sakyti ir daryti, ką tinkamas. Jeigu atrodo, kad vis tiek nieko nejaučiate, pabandyti atlikti tą patį atsisėdę nuskriausto žmogaus poza: nuleiskite pečius, paremkite galvą rankomis. Pasiklausykite liūdnos muzikos.

Svarbu tai, kad daug ką galite suvokti tiesiog iš to, kas šios meditacijos metu vyksta. Net jei atrodo, kad nejaučiate nieko, žvelkite į save tarsi iš šalies, klausykitės žodžių, kuriuos išsakysite savo vaizduotės pasaulyje sutiktam žmogui, žiūrėkite, ką darote. Kai kuriuos jausmus pripažinti gali būti sunku, todėl jei tiesiog žiūrėsite į save, nevertindami ir nekritikuodami, tai bus lengviau. Juk jei regėsite, kad šaukiate, kaltinate, bus aišku, kad pykstate, nors meditacijai pasibaigus ir sakytumėt sau: „Bet juk aš visai nepykstu…“

Crying woman

O gal tiesiog nedavėte sau leidimo pykti? Net jei dar negalite įvardyti savo jausmų, tiesiog priimkite juos ir klauskite: „Ką aš jaučiu?“ Atminkite, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų. Jie – mūsų dalis. Dėl to, kad pykstame, smerkiame ar net daug metų nešiojamės neapykantą, mes nesame blogi. Mes tiesiog kenčiame.

Jeigu po meditacijos jaučiate, kad esate giliai sukrėstas, taikykite kurią nors iš technikų, skirtų paleisti neigiamas emocijas. Gali padėti emocinės laisvės technika [Tapingas – emocijų higiena], bet susitelkite būtent į paleidimo etapą. Galite šokti,  išlaisvindami savo fizinį kūną ir leisdami jam atlikti tuos judesius, kurių labiausiai reikia, išliesite ir susikaupusius jausmus. Galite rašyti – įsivaizduokite, kad jūsų ranka rašo pati. Užrašykite viską, ką norite tam žmogui pasakyti, visus kaltinimus, piktus žodžius, slapčiausius „draudžiamus“ jausmus. Trumpam nutildykite protą, nevertinkite ir neanalizuokite. Tegu ranka rašo. Išdrįskite perskaityti. Visa tai – tiesa. Duokite sau laiko tai priimti. Tada pažvelkite į savo vidų. Ką jaučiate? Prirašytą lapą geriausia sudeginti, bet apie tai kiek vėliau. Kol kas tiesiog leiskite jam būti.

 

Antras žingsnis

Prisiimti atsakomybę

Prisiimti atsakomybę šiuo atveju reiškia sąmoningai pripažinti, kad patirti, ką patyrėte, buvo jūsų pasirinkimas. Pripažinti, kad patys pritraukėte šį žmogų ir situaciją į savo gyvenimą tam, kad galų gale transformuotumėte kančią, kurią jaučiate jau seniai. Galbūt net ne vieną gyvenimą. Kaip suprasti, ar jau prisiėmėte atsakomybę? Tai tikrai įvyko, jei nebesijaučiate auka. Pamažu gimsta pojūtis, kad tai, ką laikėte didžiausia savo gyvenimo nesėkme, yra didžiausia dovana – galimybė mokytis ir augti.

Pažvelgę iš šalies galėtume net pamatyti, kad tokių situacijų, kuriose reagavome panašiai, buvo ne viena: jos išnyra prieš akis tarsi ant siūlo suverti karoliukai. Kartais mes jau tai žinome – suvokiame protu. Bet vis tiek negalime pakeisti: kaskart jaučiamės lyg marionetės, kurias kažkas timpteli už virvelių, ir reaguojame vis taip pat. Nieko nuostabaus. Tol, kol mums vis dar skauda, kitaip reaguoti labai sunku. Laimė, skausmas išnyksta, kai galutinai atleidžiame.

Jeigu labai nesinori žengti antro žingsnio, turėkite omeny, kad tai susiję su atsakomybe už savo gyvenimą. Juk tol, kol jaučiamės aukos, galime kaltinti kitus dėl visko, kas mums nutinka. Ir tuomet tarsi už nieką nebeatsakome. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo patogu, ypač jei darome tai jau ilgai ir esame įpratę. Žinoma, tai tik iliuzija – iš principo neprisiimdami atsakomybės už savo gyvenimą jo iš tiesų ir negyvename. Vienaip ar kitaip, visi turime pasirinkimą – galime ir toliau kaltinti. Turite tam teisę. Galite rinktis ir šį lengvesnį kelią, bet tuomet nesitikėkite, kad jūsų gyvenimas pasikeis.

 

Trečias žingsnis

Priimti žmogų, kuriam norite atleisti

 Priimti šiuo atveju reikštų įlipti į jo klumpes ir pamatyti situaciją jo akimis. Taip jums bus lengviau suprantami jo motyvai, jo baimės ar ribojantys įsitikinimai. Suprasite, kad tikrai žengėte šį žingsnį, kai pyktis jūsų širdyje pavirs užuojauta.

Galima tai daryti tiesiog apmąstant, žvelgiant į jums rūpimą asmenį tarsi iš šalies. Bet jei skausmas itin stiprus, gali padėti meditacija, kurią aš pavadinau „Susitikimas su savo priešo vidiniu vaiku“.

Atsisėkite patogiai, užmerkite akis. Jūs – teatro salėje, žvelgiate į užuolaidą, dengiančią sceną. Apsidairykite. Be jūsų čia daugiau nieko nėra. Gal ši aplinka jums jau pažįstama, o gal esate čia pirmą kartą. Ima gesti šviesos. Lėtai kyla uždanga. Scenoje – jums nepažįstamas kambarys.

Girl crying in backyard

Jame matote vaiką. Jis sėdi vienui vienas, apsikabinęs rankomis kelius. Verkia, kažkas jį nuskriaudė. Jūs matote, kaip krūpčioja jo pečiai, girdite kūkčiojimą. Tada jis lėtai pakelia galvą. Žvelgiate jam į veidą ir jį atpažįstate. Tai tas pats žmogus, kuris sukėlė jums tiek kančių. Tik jis dar mažas. Jūs nežinote, kas jam nutiko. Bet tą akimirką pajuntate jo vienatvę ir skausmą – tą kankinamą, veriantį skausmą, kurį išgyvena vaikai, kai turi pakelti skriaudą patys vieni. Taip, tai ta pati kančia, kuri išsiliejo per poelgius ir žodžius, kurie jus taip įskaudino.

Ar jums norisi prie jo prieiti? Jį paguosti? Galbūt – apkabinti tą mažą vaikelį, kuriuo jis kažkada buvo? Darykite tik tai, kam tuo metu esate pasirengę. Galbūt vieną dieną jums jau norėsis jį priglausti prie savęs, nušluostyti jam ašaras ir susitaikyti su juo. Bet tai turi įvykti tinkamu laiku – nei anksčiau, nei vėliau.

Bet net ir tą pirmąjį kartą pasakykite: aš tau atleidžiu. Tai dar nereiškia, kad iš tiesų atleidžiate. Ištarkite tai tiesiog tam, kad pajustumėte šių žodžių skonį ant savo lūpų ir tą galingą, švarią energiją, kuri iš jų sklinda.

 

Ketvirtas žingsnis

Priimti save

Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, bet teisdami kitą mes nuteisiame save. Todėl atleidimo procesas niekada nebus išbaigtas, kol neatleisime patys sau. Ne vien už tai, kad smerkėme kitą žmogų, bet ir už tai, kad patys su savimi ir su kitais žmonėmis elgėmės lygiai taip pat. Žinau, kad racionaliu protu tai suvokti labai sunku, bet kuo labiau mes auginame neapykantą (ar nuoskaudą) konkrečiam asmeniui, tuo panašesni į jį tampame. Žinoma, leisti sau tai įžvelgti beprotiškai sunku. Mūsų ego daro viską, kad tik to nematytume. Bet vėliau, atleidimo šviesai vis ryškėjant, ūkanos išsisklaido: matome save tokius, kokie iš tiesų esame. Ir turime atleisti sau.

Girls practicing ballet in ballet studioTam taip pat tinka anksčiau aprašyta meditacija – susitikite su savo vidiniu vaiku. Turiu omeny ne tik tą vaikelį iš praeities, kuriuo kažkada buvote. Kalbu apie kiekviename iš mūsų glūdintį vidinį vaiką – pačią tyriausią, džiaugsmingąją mūsų dalį. Kadaise, kai buvome maži, ji skleidėsi mumyse natūraliai, savaime, tarsi nuostabus gėlės žiedas, kurio nereikia mokyti, kaip žydėti, kvepėti ir mėgautis saulės spinduliais ar lietaus gaiva.

Tačiau per baimes, nuoskaudas, praeities nutikimus pamiršome, kas esame. Bet jis, šis vidinis vaikas, jis prisimena. Pakalbėkite su juo. Galite tai daryti žvelgdami veidrodyje sau į akis. Galite pavartyti savo vaikystės fotografijas. Arba tiesiog įsivaizduoti, kad susitinkate su savimi mažu – apkabinkite tą vaikutį, pasisodinkite jį ant kelių. Pasakykite jam tai, ką jis tada, vaikystėje, taip troško išgirsti iš suaugusiųjų. Vaizduotėje padovanokite jam tai, apie ką jis kadaise svajojo. Leiskite sau pajusti, kaip jį mylite, koks jis nuostabus ir vertas meilės.

Suprasite, kad atleidote sau tada, kai užuot smerkę save ir baudę, žvelgsite į save užuojautos ir supratimo kupinomis akimis. Taip, jūs dar ne kartą klysite. Juk augti galime tik per patirtį. O patirtis ateina per klaidas.

 

Penktas žingsnis

Couple Trying To Push Heart Pieces Back TogetherNorėti išreikšti atlaidumą

 Dabar atėjo metas meditacijos metu dar kartą susitikti su žmogumi, kuriam norite atleisti. Galite tai atlikti panašiai, kaip žengdami pirmą žingsnį – susitikite su juo akis į akį. Ar šį kartą jaučiatės kitaip? Ar įžvelgiate pasikeitimą jo veide, žvilgsnyje? Kaip jaučiatės patys, kaip reaguoja jūsų fizinis kūnas? Jei vis dar kyla labai stiprūs neigiami jausmai, atlikite šią meditaciją klausydamiesi mantros. Jūsų tikslas šį kartą yra išsaugoti dvasinę pusiausvyrą, nebeįkristi į emocijas, suvokti jas, bet žvelgti tarsi iš šalies.

Pasakykite, kodėl jums svarbu su juo pasikalbėti, pasidalinkite savo jausmais, papasakokite, kaip stipriai ant jo pykote, smerkėte ir kodėl. Jeigu jau galite ištarti, kad gailitės dėl savo neapykantos, kaltinimų ar kas tai bebūtų, kad dabar suprantate, kodėl šis žmogus šitaip su jumis pasielgė, o tai sakydamas ne tik priimate tai, kaip tiesą, bet ir jaučiate užplūstant vidinę ramybę ir palengvėjimą, jūs pasirengęs šeštam žingsniui. Jei ne – taikykite tą neigiamų emocijų paleidimo technika, kuri jums labiausiai tinka. Tęskite tai tiek, kiek prireiks.

Beje, prieš žengiant šeštą žingsnį svarbu suvokti savo lūkesčius. Tai padaryti galite stebėdami, ką meditacijos metu daro žmogus, kuriam norite atleisti. Jeigu jis įsižeidžia, ima gintis ar teisintis, paklauskite savęs: ar tikrai jo nebekaltinate? Ar tikrai nekuriate lūkesčių, kad jis vis dėlto ims atgailauti ir jūsų atsiprašys? Kad jis pasikeis? Atlygins už skriaudas?

Paklauskite savęs: ar galiu visa širdimi tam žmogui palinkėti laimės nieko nesitikėdamas už tai? Jeigu atsakymas „Ne“, jūs vis dar kaltinate. Jūs jau atleidžiate protu, bet dar ne širdimi. Duokite sau laiko. Priimkite save kantriai ir su užuojauta.

Beje, šiuo etapu būtų pats laikas sudeginti visa tai, ką parašėte pradėję atleidimo procesą. Tebūnie tai tarsi ritualas – susikurkite jį tokį, kokio jums norisi. Popieriui degant, leiskite sau pajusti, kaip ugnis apvalo ir jus patį – nuo galvos iki kojų.

 

Šeštas žingsnis

Susitikti su žmogumi, kuriam norite atleisti

 The Kissers by Constantin BrancusiTam reikės susitikti ar kaip kitaip susisiekti su žmogumi, kuriam norite atleisti ir pasakyti jam tą patį, ką jau sakėte medituodami. Darykite tai tik tada, kai jausite, kad tai, kaip jis reaguos, jums nėra svarbiausia. Jūsų tikslas netgi nėra pasakyti, kad atleidžiate. Nes darote tai ne dėl jo, o dėl savęs. Todėl svarbiausia yra sau pačiam pasakyti „Aš atleidžiu.“

Ar jis galės atleisti jums ir sau – tai jo sprendimas ir jūs už tai neatsakote. Reakcijų gali būti įvairiausių, bet jos neturėtų jūsų pernelyg trikdyti, jei jūsų tikslas yra susigrąžinti dvasinę ramybę ir savo gyvenimą, o ne pasirodyti geram, padaryti įspūdį, sužavėti, sugėdinti… sąrašą tęskite patys.

Jeigu jums žengti šį žingsnį atrodo pernelyg sunku, tiesiog neįmanoma, nekaltinkite savęs. Verčiau medituokite.

Įsivaizduokite, kad grįžtate namo. Atsirakinate duris, užeinate vidun. Patogiai atsisėdate savo mėgstamoje vietoje, ištiesiate kojas. Apima ramybė, atsipalaidavimas. Jūsų mintys plaukia tarsi pro šalį. Jūs atsilošiate, užmerkiate akis. Netrukus suprantate, kad kambaryje esate ne vieni. Apsidairote. Šalia – jūsų šeimos nariai, žmonės, kuriuos labiausiai mylite. Jūs matote jų veiduose baimę, neviltį. Norite juos užkalbinti, bet negalite. Norite pajudinti rankas, juos apkabinti, bet rankos jūsų neklauso. Išgyvenkite šį pojūtį. Jūs nebesate savo kūne.

Žvelgiate į savo nejudrų, nebegyvą fizinį apvalkalą tarsi iš viršaus. Tačiau jūs vis dar egzistuojate. Nors suprantate, kad jūsų gyvenimas šioje žemėje baigėsi, jūs vis dar čia. Matote, kaip renkasi jūsų draugai, giminės, pažįstami. Jie ateina atsisveikinti su jumis. Jums ausyse skamba visi tie žodžiai, kuriuos norėtumėt jiems pasakyti, bet nebegalite. Ką girdite? Jums prieš akis vienas po kito kyla vaizdai, ką būtumėte norėjęs šiame gyvenime nuveikti, bet nebespėjote. Ką matote?

Ten, toje žmonių minioje, išryškėja tai vienas, tai kitas veidas. Kieno tie veidai? Ką norėtumėt pasakyti tiems žmonėms? Ar jie prašo jūsų atleidimo? Ar jūs pats norite to paprašyti jų? Kodėl jie čia, ko jie atėjo? Tai žinote tik jūs. Kalbėkite su jais – mintimis. Nė vienas iš jų čia neatsirado atsitiktinai. Tai jūsų paskutinė proga su jais užmegzti ryšį. O kai atliksite visa, ką privalote, sugrįžkite į savo kūną.

Viską, ką išgirsite, išvysite, išgyvensite šios meditacijos metu, saugokite kaip brangiausią dovaną. Visa tai – tiesa apie jus. Galbūt laikui bėgant tai jums suteiks ryžto žengti šeštą žingsnį savęs link, kol dar esate gyvas.

 

Septintas žingsnis

Atsigręžti į praeitį

 Kuo toliau žengsite atleidimo keliu, tuo labiau artėsite prie ištakų. Iš pradžių tai gali atrodyti keista, bet atleidę vienam žmogui, jūs suprasite, kad ne jis vienas toks buvo jūsų gyvenime, ant kurio dėl to pykote. Pamatysite, kiek kartų išgyvenote tą patį su skirtingais žmonėmis. Galbūt vieną dieną jau galėsite pripažinti, kad iš esmės šiame gyvenime turite atleisti tik trims žmonėms: savo motinai, savo tėvui ir sau. Pakartokite atleidimo procesą su jais, kai būsite pasiruošęs.

Suprantu, kad priimti patį faktą, kad dėl ko nors pykstame ant savo tėvų, yra ko gero sunkiau už viską. Todėl taip dažnai mes tą pyktį nukreipiame į save ar kitus asmenis, su kuriais vėl ir vėl išgyvename savo vaikystės situacijas. Bet tai nieko neišsprendžia. Mes tik dar labiau kenčiame.

Family Holding HandsMes visi skirtingu laiku subręstame priimti šią tiesą. Tai gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Todėl duokite sau tiek laiko, kiek jums reikia. Šiai kelionei pasiryžti  sunku vien todėl, kad mes dažnai netikime savo pačių vidine jėga – atrodo, kad galutinai palūšime, jei teks dar kartą išgyventi skausmą, kurį patyrėme vaikystėje. Tuo metu jis buvo toks nepakeliamas, kad mes, siekdami apsaugoti save ir išlikti gyvi, jį užblokavome, paslėpėme patys nuo savęs ir privertėme save patikėti, kad mums neskauda. Tačiau dabar, kai esame suaugę, mes jau galime gydyti savo žaizdas užuot jas slėpę. Jau atėjo laikas. O meditacijos ir ypatingos tuo, kad jose regėsite ir jausite tik tiek, kiek tuo metu galite pakelti. Jeigu elgsitės su savimi švelniai ir kantriai, jūsų žaizdos gis.

Keisčiausia tai, kad išdrįsę galiausiai nukreipti savo sielos žvilgsnį ten, kur iki šiol bijojome pažvelgti labiausiai, mes savo tėvus pamatome tokius, kokie jie yra: tiesiog žmones, kurie lygiai kaip ir mes, kentėjo, mylėjo, ieškojo, klydo. Neretai aplanko suvokimas, kad jie iš tiesų nė neketino mūsų skaudinti – tiesiog mes taip priėmėme jų elgesį. Nes mums reikėjo tai patirti, kad taptume tuo, kuo dabar esame. Gali būti, kad jie su savo tėvais patyrė tą patį, ką mes išgyvenome su jais. Taigi jie tiesiog davė tą, ką turėjo. Vienintelis būdas galiausiai sustabdyti šią grandininę reakciją – atleisti jiems ir duoti sau tai, ko mums reikia. Atrodytų – koks sunkiai pasiekiamas tikslas. Bet kai jūsų širdis prisipildys meilės ir dėkingumo tiek sau, tiek savo tėvams, suprasite, kad siekti buvo verta.

Mixed race woman relaxing on patioAš neabejoju, kad jūs rasite savo atsakymus, kas yra atleidimas. Štai manieji:

Atleidimas yra ir tikslas, ir priemonė. Atleisti – tai sugrįžti į save, prisiliesti prie savo esmės, susilieti su tuo, kas iš tiesų esame. Atleisti verta ne dėl kitų, o dėl savęs, bet gilus atleidimas išlaisvina energiją, kuri plinta tarsi skaidrūs ribuliai vandens paviršiumi, paliesdama ir mūsų artimuosius, keisdama ir jų gyvenimus. Ši energija trykšta, nes nebeeikvojame jos kaltinimams, gynyboms ir kaukėms, kuriomis dangstome savo tikrąjį „aš“, palaikyti. Atleisdami mes anaiptol nenuvertiname savo kančių, mes jas įprasminame, net atrandame dovanas, kurios slypi už jų. Atleisti turėtume visų pirma dėl to, kad galų gale išvystume, jog gyvename nuostabiame, tiesos ir prasmės kupiname pasaulyje, kur nėra neteisybės, nėra budelių ir aukų – yra tik žmonės, kurie mokosi mylėti. Tuo tarpu iliuzija kaip tik ir yra įsitikinimas, kad mes šioje žemėje galime nubausti ką nors kitą, o ne save. Taigi atleidimas – tai anaiptol ne žmogiškos silpnybės, o dvasios didybės požymis. Tos dvasios didybės, kuri būdinga mums visiems, tik esame apie ją užmiršę.    

 Su meile,

Kazimiera

Šaltiniai:

  • www.norbekov.lt
  • www.tapingas.lt
  • Rūta Bačiulytė „Ėriukas vilko kailiu“
  • Lise Bourbeau „Your body‘s telling you: love yourself“, „Heal your wounds and find your true self”

 

————————————————————————————————————

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————————————————————————-

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like ar Facebook Send mygtukais bei išreikškite savo nuomonę Facebook ar svetainės komentaruose apačioje. Juk gerais dalykais taip gera dalintis.

———————————————————————————————————————–

Komentuoti
©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2013. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

3 Responses »

  1. Pingback: » “Sielos namų” rekomenduojamos knygos – II dalis Sielos Namai

  2. Šiame straipsnyje pateikta medžiaga yra tikrai naudinga tik vienu atveju jeigu pats žmogus nori tobulėti ir jis ieško būdų kaip tai paseikti, skeptikas sako man nesuveiks jam tai žiauriai sunku gerau bus auka,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *