Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip pamilti save

Labai daug metų mokausi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.

Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.

Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.

Ką  reiškia tikroji meilė sau?

Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas – jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.

Kai paklausiu artimųjų arba draugų, ar jie tikrai save myli – jie su šypsena ir su lengvu pasiteisinimu atsako, kad nepažįsta nei vieno, kuris stokotų šio jausmo. O visgi mylėti save nereiškia būti arogantišku, trumparegišku egoistu, gyvenančiu pagal posakį „po manęs nors Tvanas“, pildančiu vien tik savo įgeidžius, ir lipančiu vardan jų per kitų galvas. Tai ne meilė sau. Tai baimė ir vidiniai nepilnavertiškumo kompleksai.

Close up of woman smiling while pulling hat down over her eyesŽmogus, kuris iš tiesų besąlygiškai priima, gerbia ir myli save, džiaugiasi savimi tokiu, koks jis yra šią akimirką – su visu savo viršsvoriu, spuogais, per didele nosimi ar kreivais dantimis, anglų kalbos, loginio mąstymo, vairavimo, oratorystės ar bet kokių kitų žinių trūkumu. Jis myli save šiandien, nesvarbu, kur ir kokia veikla užsiima, kiek uždirba, yra sveikas ar sergantis, yra vienišas ar turi šeimą. Jis yra be galo dėkingas SAU PAČIAM už viską, ką turi, koks yra ir ką daro. Jis nejaučia jokio poreikio puikuotis, girtis, kažkam kažką įrodinėti ir stengtis būti geresniu – protingesniu, gražesniu, plonesniu ar dar kokiu nors „-esniu“. Toks žmogus net mintyse savęs nekritikuoja, nevainoja ir neužgaulioja, o jei suklysta – priima tai, kaip pamoką ir galimybę augti.  Būtent iš didelės meilės sau jis nuolat stengiasi tobulėti, bet į vidinio augimo procesą žiuri su pagarba ir be spaudimo, leisdamas viskam vykti savo vietoje ir savo laiku. Šiam žmogui visai nebaisu ir net smagu pasijuokti į savęs ir į viską žiūrėti su humoru.

Žiūrėdamas pats sau į akis veidrodyje jis gali tikrai nuoširdžiai šypsotis ir garsiai kreipdamasis į save vardu sakyti – aš tave myliu ir priimu tokį, koks tu esi dabar ir čia, nes esi nepakartojamas ir nuostabus. Tai sakydamas jis yra nuoširdus ir nejaučia viduje nei mažiausios prieštaros. Save mylintis žmogus turi pakankamai drąsos būti toks, koks yra, nepaisydamas kitų nuomonės ar visuomenės normų. Jis niekuomet nedirba psichologiškai sekinančio, žalojančio ir savirealizacijos neteikiančio darbo vien tik dėl to, kad ten jam gerai moka. Daug mieliau jis renkasi uždirbti mažiau, bet būti sveiku, laimingu, pailsėjusiu ir turinčiu laiko sau bei savo šeimai ir drąsiai ieško kūrybingų galimybių susikurti materialinę gerovę, neprarandant dvasinės.

Woman looking at herself in mirrorToks žmogus moka atleisti sau ir visiems, kurie kada nors norėdami ar nenorėdami įskaudino. Jis paleido praeitį, nes jos nebėra ir nėra reikalo savęs ar kitų teisti ar kaip nors įrėminti už tai, ko nebėra. Jis žino, kad atleidimas daro visiškus stebuklus tiek mūsų vidiniame pasaulyje, tiek ir jo išoriniame atspindyje aplinkui.

Iš tiesų save mylėti – tai gyventi čia ir dabar, būti dėkingam Visatai ir sau už viską, kas esi, ką turi ir dar ateityje turėsi, tikint, kad visi geriausi dalykai ateis į gyvenimą pačią tinkamiausią tam akimirką.

Meilė sau taip pat reiškia meilę savo kūnui – tobulam instrumentui, kuris mums duotas kaip didžiausia dovana, kurią reikia tausoti ir branginti. Jei iš tiesų mylėtumėt jums dovanotą gyvą daiktą, argi imtumėt jį dėl laiko arba žinių stokos kimšti nuodingu maistu, svaigalais? Argi verstumėt jį dirbti iki išsekimo? Argi paliktumėt jį be jokio dėmesio (taigi ir fizinės veiklos) ilgam laikui?

Žmogus, kuris gyvena besąlyginėje meilėje, suvokia, kad jis yra neatsiejama Visatos dalis ir tai, ką jis daro kitiems, visuomet daro ir sau. Tai aukščiausias sąmoningumas, tai pagarba sau, kuri automatiškai stabdo nuo kenkimo kitiems, blogų darbų, negatyvių emocijų ar arogancijos. Štai kodėl tikroji meilė sau su egoizmu ir visuomenėje paplitusiu savęs iškėlimu virš kitų neturi nieko bendro.

Taigi, ar iš tiesų save mylite?

Caucasian woman looking at skin in mirrorJei pradedame atidžiau sekti savo mintis ir tai, kokiais žodžiais į save kreipiamės žiūrėdami ryte į veidrodį (kai dar nesame pasigražinę ir pasipuošę gražiais rūbais) arba tuomet, kai kažkur suklystame, kai kažkas mums nepavyksta, galite pastebėti, kad savikritika ir nuolatinis savęs vainojimas lydi daugelį iš mūsų bene kiekviename žingsnyje. Pasigilinkite, ką reiškia sau mintyse sakomos frazės „ai, nu pas mane visada taip“, „ na, žinoma, kitaip ir negalėjo būti“, „ot durnelė ar durnius“, „tik neprisidirbk ir vėl“, „gal šį kartą pasistenk labiau“ ir t.t. Visose jose atsispindi išankstinis nusiteikimas, kad esame nevykėliai, todėl „nieko nuostabaus, kad mums ir vėl nepavyko.“

Žodžiai, kuriais save „apdovanojame“ žiūrėdami į veidrodį verti atskiros knygos, bet jeigu kalbėtumėm apie juos trumpai, atkreipkite dėmesį, į ką pirmiausia pasižiūrime savo atvaizde – ar nesusišiaušę plaukai, ar niekas neprikibę prie veido, ar nenusivalė kosmetika, pakrapštome kokią dėmelę ar spuogelį, patempiame raukšleles ir panašiai. Kitaip tariant, koncentruojamės į tai, kas galėtų būti negerai. Jeigu koncentruojamės į negerus dalykus, juos daugiausia ir matome.

Soccer players looking disappointed on bench.Ne kas kitas, o būtent šis nenuilstantis kritikuojantis balselis, dažniausia atkartojantis žodžius, kuriais mus bardavo ar kritikuodavo mūsų tėvai, šeima, mokytojai, mus įkalina nuolatiniame pastangų „būti geresniu“ kalėjime. Jis kiekviename žingsnyje primena, kad dar nesame pakankamai geri. Blogiausia tai, kad šis siekis tiesiog neturi šansų išsipildyti, nes pakankamai gerais mes tampame ne tuomet, kai įsitempę dėl savikritikos iš paskutiniųjų stengiamės pasitaisyti ir kažkam kažką įrodinėjame, bet iš tiesų save pamilstame ir tokiu būdu pilnai atsiskleidžiame.

Labai paprastas būdas patikrinti, ar iš tiesų mylite save yra atsakymas į klausimą „Kada paskutinį kartą padėkojote SAU?“ Beveik visada, kai užduodu šį klausimą, draugai ir šeima stebisi – o už ką sau dėkoti (nors šeimai ir aplinkiniams, kuriuos mylime, dėkojame nuolatos)? Toks požiūris ir parodo, kad mylime save nepakankamai. Juk tai, kad kiekvieną rytą keliatės, stengiatės, kad judate į priekį, kad esate kantrus, kad mokotės ir augate nėra savaime suprantami dalykai. Tai, kad jūsų nuostabus kūnas magiškai funkcionuoja, tai, kad protas kuria neįtikėtinus dalykus, tai, kad jūsų širdis atleidžia ir pamilsta nėra savaime suprantama. Kodėl tuomet už tai nedėkojame sau?

Kodėl taip svarbu mylėti save?

Pirmasis aspektas elementarus. Iš tuščio indo niekam nepripilsi. Ši taisyklė akivaizdi, tačiau vis vien, norėdami būti geri, kažkodėl skubame save aukoti dėl kitų, nesuvokdami, kad taip atimame ne tik iš savęs, bet ir iš jų. Man labai patinka posakis apie pasaulio darną ir gerovę. „Jei kiekvienas pasaulyje pasirūpintų savimi – tai visais būtų pasirūpinta“. Prisiminkim ir vieną svarbiausių katalikybės įsakymų, liepiantį mums „mylėti savo artimą, kaip save patį“. Vadinasi, visų pirma turime mylėti SAVE. Sergantys, pervargę, užsikuitę ir užsisukę monotoniškoje buityje, patys nebeįdomūs sau, kitiems taip pat niekuo negalime būti naudingi.

Taigi, jeigu norime būti geri ir padėti kitiems, visų pirma turime pasirūpinti savimi.

Girl in pink dress blowing heartsVisų antra, esu tikra, kad besąlyginė meilė sau yra visraktis. Turėdami ir naudodami šį įrankį, mes tampame nesustabdomi ir pasiekiame visiškai kitokią gyvenimo kokybę. Visų pirma taip atsitinka dėl to, kad visos mūsų negalavimų ir ligų priežastys yra emocinės, o tiksliau visus susirgimus ir susižeidimus sukuria negatyvios mūsų emocijos (išsamiau šia tema kalbėsime būsimuose Sielos namų straipsniuose). Šios savo ruožtu visų pirma kyla iš nemeilės sau ir savęs nepriėmimo, peraugančio į visą sąrašą kitų neigiamų jausmų (įtampa, baimė, pyktis, nusivylimas, nuoskaudos, pavydas ir t.t.) Taigi, nuoširdžiai priimant ir mylint save, negalavimų tiesiog nebekyla, o jei netyčia išklystame iš kelio, suvokę emocinę ligos priežastį, pasveikstame tiesiog akimirksniu. Sutikite, kad sveikas ir dvasinėje pilnatvėje skęstantis kūnas – puiki pradžia į tobulą gyvenimą.

Stebuklai visgi čia nesibaigia. Žmogus, kuris iš tiesų save myli ir gerbia, pakankamai greitai suvokia savo gyvenimo misiją, todėl nedirba savirealizacijos neteikiančio, neprasmingo darbo. Vietoje to jis imasi tos veiklos, kuriai ir buvo sukurtas geriausiai, o pradėjęs eiti savo Širdies keliu jis nuolat sulaukia pagalbos iš aplinkos. Tame kelyje visi ir viskas yra savo vietose, laiku ir tiek, kiek reikia. Šis kelias visuomet veda į visapusišką gerovę ir gausą, nes darydami tai, kas mus daro laimingais, mes anksčiau ar vėliau materialinę gerovę pasikviečiam į savo namus. Tokiu būdu, iš tiesų mylint ir gerbiant visą save, mes gauname universalų „laimingo gyvenimo” bilietą. Ar gi nevertėtų dėl tokio bilieto pasistengti ir gerai su savimi padirbėti?

Pratęsimą skaitykite antroje straipsnio dalyje “Kaip iš tiesų pamilti save? II dalis”.

Su meile,

Sielos namai

——————————————————————————-

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————————————————————————-

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like ar Facebook Send mygtukais bei išreikškite savo nuomonę Facebook ar svetainės komentaruose apačioje. Juk gerais dalykais taip gera dalintis.

Komentuoti
©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2014. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

7 Responses »

  1. Aurelija, sunkus darbas davė nuostabius vaisius. :) Esu Jums širdingai dėkinga už tai, kuo dalinatės. :) Linkiu ir toliau augti, ir suspėti pasimėgauti grįžtamuoju ryšiu! :)
    Su meile

    • Miela Lolita, labai smagu girdeti, kad sulaukete ideto darbo rezultatu- su tuo jus ir sveikinu bei dekoju uz siltus zodzius. :)

  2. Aurelija, sunkus darbas davė nuostabius vaisius. :) Esu Jums širdingai dėkinga už tai, kuo dalinatės. :) Linkiu ir toliau augti, ir suspėti pasimėgauti grįžtamuoju ryšiu! :)
    Su meile

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *