Poezijos pavasaris

Poezijos pavasaris

Aurelija Veršininė

Mane pavasaris paprastai nuteikia labai kūrybiškai. O jus? Bundant gamtai jaučiu, kaip įkvėpimas ieško visų įmanomų pasireiškimo šaltinių ir pasiekia mane ne tik per tapybą bei piešimą, naujas kūrybines idėjas, bet ir eiles. Taip sakralu, rodos, sudėti tas vizijas ir emocijas į žodžius, suvynioti į ritmo ir rimo paklodes ir vis skaityti, skaityti lyg mantrą, jaučiant, kad viduje tampa vis šviesiau ir šviesiau.

Šįkartą noriu pasidalinti trim labai skirtingais eilėraščiais. Vienas jų gimė šiandien – kiti du – dar tik pavasarėjant.

Anima ir Animus koliazas
ANIMA IR ANIMUS

Sapnavau, kad bridome kartu per vandenį. Žydėjo krokai.
Tavo karčių juodumoj godžiu pavasariu kvepėjo vėjas.
Upės raibuliuos nakties šešėliai ir kanopos šoko.
Taškėmės nuogi ir vienas kitame atsispindėjome.

Sapnavau, kad odų sudėvėję tūkstantį, tarp varnų klegančių
Vienas kitą atpažinom vėl. Ir jau tuomet žinojome.
Nebe karčiuose, o akyse juodose, meile degančiose,
Vieną sielą – bendrą dviems – nešiojomės.

Sapnavau, kad mušant laikrodžiui šalia nubudome
Pirštais lietėmės. Ir bėgo prieš akis gyvenimai….
Kad ir kokį kūną užsivilktumėm – vis viena būtumėm
Vienas kito atspindžiai. Kaip Anima ir Animus.

 

LAIMINANČIOS RANKOS

Krentam tau po kojų – kenčiantys,
Prašome – prasmės vis ieškantys…
Sodinu darže sidabro žiemkenčius.
Ar padėsi juos auginti, Viešpatie?

Bundam žvalgomės akim užgludintom,
Pirštais neregiais širdin tau beldžiamės.
Angelų šimtai, ant kelių klūpančių,
Už gerovę mūsų meldžiasi.

– Jūs – tai aš. O aš – tai jūs visi.
Mano branduolio ląstelėm mintate.
Kas bebūtų – esu jūsų pusėje.
Nėr kovos. Reik pripažinti tai.

Ačiū tau, Vedly per sielos rudenį.
Ačiū tau, mano Šaltini girdantis.
Oi, jaučiu žirgai tavo atjoja budinti.
Neša žinią meile virpančią.

Ūš atūš spalvingi kaitos vėjai
Grius sugrius visos saugos patrankos.
Kiekvienoj duobėj – kaip ir žadėjai
Visad jausiu laiminančią tavo ranką.

Debesų kepurėm ir aušros šilkais užklota
Pilnuma prisotinta ir saulės gintaru
Mantrom it lopšinėm užliūliuota
Glėbyje saugiam tavam nurimstu aš.

 

DUGNE

Po giliavagės upės atspindžiais, po stiklo kupolu
Po sluoksniais dumblių, kriauklių ir žolių, pačiam dugne.
Po kalnu akmenų širdy išraižiusių „NERŪPI MAN…”
Tarp uodegų žvynuotų rasite mane.

Guliu, žvaigzdes stebiu, nesudedu nei bluosto.
Tik žiaunos kalasi, Ir smėlio smiltys virsta oda.
Išplaukti? – Kam? Nugrimzti? – Tai juk uostas.
Ir nesvarbu, kaip visa tai atrodo…

Savo gaidas išbarsčiusi lyg pelenus, lyg maną dangišką
Sustingusi guliu, o žuvys žalios renka jas po trupinį.
Lyg laikas nesustabdomas viršuj sruvena vandenys.
Atgimsta siela vėl šešėlių upėje.

 

Su meile,

Sielos namai

Komentuoti
©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

One Response »

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *