Reinkarnacija arba Rodos, pažįstu tave visą gyvenimą

Reinkarnacija arba Rodos, pažįstu tave visą gyvenimą

Aurelija Kriščiūnaitė

Happy friends on beach

Kas yra reinkarnacija ir ar ji iš tiesų egzistuoja?

Kas atsitinka, kai mes paliekame savo fizinį kūną? Ar yra gyvenimas po gyvenimo, tai yra, gyvenimas po mirties? Koks yra tas pomirtinis pasaulis? Ar mūsų sielos pakartotinai sugrįžta į Žemę, įsikūnijusios į kitą fizinį pavidalą?

Šie ir daugelis kitų panašių ezoterinių klausimų domino ir tebedomina žmoniją jau ne vieną tūkstantį metų. Pomirtinio gyvenimo ir reinkarnacijos tema yra parašyta daugybė grožinių ir ezoterinių knygų, besiremiančių klinikinę mirtį išgyvenusių ar savo praeitus gyvenimus atsimenančių žmonių pasakojimais, tačiau, ko gero, pačios pirminės jos ištakos randamos religiniuose šaltiniuose ir postulatuose.

Diagram of Samsara (Reincarnation)Būtent persikūnijimas yra vienas pagrindinių bene seniausių pasaulio religijų – budizmo ir hinduizmo – principų, teigiančių, kad po mirties žmogaus siela, pagal savo paties susikurtą karmą (priežasties ir jos  pasėkmės dėsnį) iš naujo atgimsta kitame kūne. Šio reiškinio aprašymai taip pat randami ir Antikinės Graikijos filosofų bei keltų raštuose.

Manoma, kad tikėjimas reinkarnacija nebuvo svetimas ir senosioms krikščionybės bei judaizmo religijoms, iš kurių raštų vėliau buvo sąmoningai pašalintas, siekiant didesnės masinės tikinčiųjų bendruomenės kontrolės.

Reinkarnacijos pavyzdžiai regresinėje hipnoterapijoje

Šiais laikais geriausiai reinkarnacijos, tai yra sielų persikūnijimo faktą patvirtina jau seniai iš metafizinės plotmės į mokslinį lygį peršokę tyrimai, hipnoterapeutų atliekami jau kelis dešimtmečius skirtingose pasaulio šalyse. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų persikūnijimo istorijos apie žmones, staiga prisiminusius savo praėjusius gyvenimus ir galinčius papasakoti smulkiausias detales apie tuometinę gyvenamąją vietą, šeimos narius ir nutikusius įvykius arba netgi taisyklingai kalbėti niekada negirdėta kalba, kuri kadaise buvo gimtoji, tebuvo vienetiniai abejotini pavyzdžiai. Šiais, naujausiųjų technologijų laikais, tokie „stebuklai“ įgavo daug didesnius mąstus.

Ieškodami reinkarnacijos įrodymų net kelis dešimtečius šiais klausimais dirba tokie žinomi pasaulinio lygio psichoterapeutai kaip Ianas Stevensonas, Ursula Demarmels, Brian Weiss, Sylvia Browne ir kiti. Per ilgus tyrimų metus šie specialistai dirbo su kelioms dešimtims tūkstančių įvairiose šalyse gyvenančių, įvairioms rasėms ir kultūroms priklausančių žmonių. Visiems jiems buvo taikomi taip vadinamos regresinės hipnoterapijos seansai, kurių metu žmogus įvedamas į hipnozės būseną ir psichoterapeuto klausimų vedinas keliauja prisiminimais atgal iki gimimo momento, o vėliau ir į būseną prieš gimimą. Taip palaipsniui sugrįžtama į praeitus įsikūnijimus, o tam tikrais sėkmingais atvejais – net ir į GTG („gyvenimas tarp gyvenimų“) būseną. Visi pacientų pasakojimai yra įrašinėjami ir po seanso gali būti perklausomi iš naujo. Labiausiai stulbina ne patikrintų praėjusio gyvenimo faktų sutapimas, bet tai, kaip tiksliai atsikartoja visų šių dešimčių tūkstančių vienas kito nepažįstančių žmonių pasakojimai apie sielos būseną prieš gimimą ir kaip viskas atrodo tuomet, kai nesame kūne. Dar daugiau – dalis seanso metu būseną tarp gyvenimų pasiekusių pacientų, remdamiesi kosminio srauto jiems teikiama informacija, savo gydytojams sugebėjo pateikti daug neįtikimų, visiškai niekam nežinomų faktų iš asmeninio paties psichoterapeuto gyvenimo. Kaip visa tai logiškai paaiškinti?

A Nevsky Prospect crosswalk.Skaitant ezoterines ir grožines knygas apie reinkarnaciją, dažnai gali susidaryti įspūdis, kad susidūrėme su eiliniais fantastiniais, pasakos pobūdžio paistalais – kitaip tariant – masine psichoze. „Nes juk taip tiesiog negali būti.“ Būtent tokį įvertinimą pradžioje bando duoti dauguma psichologų, bandančių šiuos reiškinius paaiškinti įvairiausiais psichiniais pacientų nukrypimais, įtaiga, telepatiškai perduodama informacija ar neįtikėtinomis žmogaus proto galimybėmis, leidžiančiomis individui staiga laisvai prabilti jam nežinoma kalba vien dėl to, kad ji buvo nugirsta kažkada kažkur vaikystėje kaip ir autobiografiniai buvusio gyvenimo faktai.  Dalis skeptikų teigia, kad reinkarnacijos faktas buvo išgalvotas kaip paguoda ir negalėjimas susitaikyti su  faktu, kad mirtis yra visa ko pabaiga arba kaip lengviausias daugelio veiksmų pateisinimas, nuimantis nuo mūsų bet kokią atsakomybę. „Ai, neva, ko nepadariau šį gyvenimą, padarysiu sekančiame.“ , arba  „Ai, toks mano likimas ir nieko čia nepadarysi“. Mano manymu, reinkarnacijos faktas atsakomybės ne tik kad nesumažina, bet ją netgi padidina, nes tai, kokį kelią ir sprendimus pasirenkame šiame gyvenime, tiesiogiai sąlygoja tai, ką turėsime sekančiame, todėl skleisdami blogį kenkiame visų pirma sau ir savo nemirtingai sielai.

Žinoma, galima viską kategoriškai neigti ir toliau bandyti ieškoti pateisinimų, kodėl taip būti paprasčiausiai negali. Arba galima tiesiog praplėsti savo sąmonės ribas, pasakyti sau „Iš kur žinai, kad taip nėra?“ ir bent jau priimti galimybę, kad reinkarnacija iš tiesų egzistuoja, o visi šie tūkstančiai viena kitai antrinančių istorijų tai tik patvirtina.

Akivaizdu, kad būtent tokį kelią pasirinko dalis garsių psichologų, išdrįsusių surizikuoti savo reputacija ir savo daugiamečius tyrimus publikuoti viešai. Daugelį metų bandę, bet taip ir nesugebėję pacientų pasakojimų paaiškinti niekaip kitaip nei prisimenamos reinkarnacijos pavyzdį, atsisakę savo moksliško principo netikėti niekuo, kas nėra realiai, materialiai įrodyta, jie ryžosi pripažinti, kad yra tam tikri nepaaiškinami ir mums nesuvokiami dalykai, kurie vis dėlto egzistuoja. Tai jeigu tokie patyrę ir protingi mokslininkai perlipo per save ir sugebėjo išplėsti savo požiūrį, manau, kad paprastam mirtingajam tai padaryti neturėtų būti sunku.

Sielos, keliaujančios grupėmis

Man and woman embrace on cliffs edge in the early morningDar vienas reinkarnacijos temą tęsiantis argumentas, su kuriuo susiduria ko gero kiekvienas iš mūsų, yra naujai sutikti žmonės, su kuriais pabendravus, norisi sakyti: „Toks jausmas, kad pažįstu tave visą savo gyvenimą“. Toks ką tik į mūsų gyvenimą įžengęs žmogus mums atrodo be galo savas, pažįstamas, emociškai, o svarbiausia – dvasiškai artimesnis už daugumą kitų, su kuriais labai šiltai draugaujame jau kelias dešimtis metų. Kaip paaiškinti tokį reiškinį, kai net ir turėdami polinkį savo asmeniniu gyvenimu dalintis išskirtinai tik su itin artimais draugais, naujai sutiktam žmogui galime ir norime papasakoti ne tik jausmingiausius savo išgyvenimus, bet ir paslaptis, kurių nepatikime net ir seniems draugams? Iš kur atsiranda tas nenusakomai stiprus ryšys, kurio skatinami su tuo žmogum galime nepavargdami kalbėti valandų valandas? Kodėl šnekantis norisi kaskart linksėti sutinkant bene su viskuo, ką jis arba ji sako, nes visos gyvenimiškos vertybės, požiūriai, domėjimosi sritys ir dvasiniai pomėgiai yra jei ne tokie patys, tai bent jau labai panašūs?

Vienas iš paaiškinimų būtų reinkarnacijos principas teigiantis, kad gyvendami ne vieną, o daugybę kartų, su tais pačiais žmonėms ar tiksliau su juose įsikūnijusiomis sielomis susitinkame nebe pirmą gyvenimą, todėl joms ir pajaučiam tokį staigų nepaaiškinamą artumą.

Sakoma, kad ateiname į šį pasaulį, išeiname ir realiai visą gyvenimą esame „po vieną“ (vienintelė išimtis – dvynukai, trynukai ir kiti vienu metu gimę kūdikiai), nes jokie žmonės, net mūsų šeimos nariai ir mūsų pačių vaikai mums nepriklauso. Jie tik laikinai palaiko mums kompaniją ir papuošia mūsų vienatvę. Galbūt materealistiniu ir psichologiniu požiūriu tikrai esame individualios asmenybės ir keliaujame per gyvenimą vieni, tačiau dvasiniu požiūriu, yra ne visai taip.

Tikima, kad sielos visuomet keliauja grupėmis, tai yra kartu atgimsta toje pačioje vietoje. Būtent taip jos gauna galimybę ne tik palaikyti, praturtinti viena kitą,  išvengti vienišumo jausmo, bet ir svarbiausia –  šansą mokytis ir toliau augti kartu. Atgimdamos vienu metu vėl ir vėl jos suteikia viena kitai visas reikalingas (ne būtinai vien malonias ir gerais jausmais apipintas) pamokas ir tęsia tokias kelionės tol, kol visos užduotys būna įgyvendinamos. Būtent iš čia atsiranda jausmas, kad ką tik sutiktą žmogų pažįsti visą savo gyvenimą, o kartu išgyvenamos patirtys tai patvirtina vėl ir vėl. Juk esate pažįstami jau seniai seniai…

Paprastai tokias situacijas išgyvename ne ankstyvoje gyvenimo stadijoje, o tada, kai jau esame dvasiškai pasiruošę atpažint sau giminingas sielas.  Gali atsitikti taip, kad tokį žmogų sutiksime kaip naują kursioką, bendradarbį ar labai tolimą draugų draugą, su kuriuo susipažinsite per vakarėlį.

Smagiausia tai, kad labai dažnai gimingos sielos mūsų gyvenime atsiranda visiškai neįtikimomis aplinkybėmis. Staigmenas mėgstanti daryti Visata mums itin dosniai atseikėja ženklų, kurių vedami su tokiu žmogum galime susipažinti situacijose, atrodančioje kaip nesusipratimas – kaktomuša susidurti viešajame transporte, parduotuvėje, gatvėje, stovėdami eilėje pas gydytoją, viešoje įstaigoje, ar atlikdami, rodytųsi, atsitiktinę paslaugą draugui.  Gali atsitikti taip, kad netyčia gausite tam žmogui skirtą laišką ar siuntinį ir turėsite sugalvoti, kaip jį perduoti adresatui arba susimaišę vietoj savo draugo paskambinsite ar parašysite būtent jam. Galimybių ir variantų yra begalės.

Jei tokią „netyčia“ užsimezgusią pažintį lydi didelio dvasinio artumo, visa apimančio vienio jausmas, noras bendrauti su tuo žmogum ir dalintis patirtim ir toliau – sveikinu – jūs teisingai perskaitėt jums siunčiamus Visatos ženklus ir sutikote sielą, su kuria esate pažįstami jau galbūt ne pirmą gyvenimą.

Įkritusios į jūsų gyvenimą tarsi iš dangaus šios sielos jame per trumpą laiką taip prigis, kad taps neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi, be kurios jūs jau nebebūsite “ jūs“. Ir tai yra natūralu, nes sielos, keliaujančios kartu, yra vienis.

Labiausiai nusipelniusiems tokie sielos draugai užima gyvenimo partnerio ar geriausio bičiulio roles, tačiau kartu keliaujančios sielos nebūtinai atgimsta toje pačioje šeimoje ar pasirodo artimiausių draugų rate. Vis atgimstant iš naujo, sielos gali išlaikyti panašias roles viena kitos gyvenime arba jomis keistis, priklausomai nuo to, ką mums reikia kartu išmokti. Pavyzdžiui, gali būti, kad ta pati siela net keliuose jūsų gyvenimuose užims jūsų gynėjo, globėjo ar autoritetingo mokytojo rolę (tėvas, dėdė, vyresnysis brolis, dėstytojas, psichoterapeutas ar gydytojas, kuriuo pasitikite), o gali būti, kad tos rolės keisis ir jūsų kaimynas, kurio baisiai nekenčiate ir visą gyvenimą žeminat, kitame bus jūsų darbdavys ar mokytojas, t. y. viršesnę rolę turintis žmogus.

Yra kelios skirtingos priežastys, dėl kurių tokios sielos susitinka iš naujo. Dažniausiai toks bendravimas tampa būtinų gyvenimo pamokų, dvasinio augimo įrankiu. Kartais susitinkame sielą, kuriai turime grąžinti arba iš jos priimti grąžinamas karmines (t.y. iš ankstesnių gyvenimų atėjusias) skolas. Tokiais atvejais bendravimas gali būti ne vien tik malonus ir smagiai nuteikiantis.

Žinoma, didžiausią džiaugsmą patiria tie, kurie tokias sielas sutinka tarp žmonių, kurių pats, atrodytų, sąmoningai nepasirenki (pvz.: šeimos narių ar antros pusės giminaičių), tačiau labai dideles gyvenimo pamokas padeda išmokti ir laikinai jūsų gyvenime atsiradusi „gimininga siela“. Kartais toks žmogus jūsų gyvenime gali  pasirodyti tik tam tikram neilgam laikotarpiui– tuomet, kai per tam tikrą laiką reikia kartu išmokti kažkokias itin dideles pamokas ir priimti galbūt visą gyvenimo tėkmę pakeisiančius sprendimus. Tam periodui pasibaigus jis fiziškai iš jūsų gyvenimo pasišalins, tačiau dvasinis ryšys ir vienas kito jautimas per atstumą liks visuomet, nes juk tai yra siela iš “jūsų grupės”.

Svarbiausia, ką gausite net ir trumpam sutikę tokį žmogų – tai priminimas apie Anapusybę, apie šio materialaus pasaulio laikinumą ir apie tai, kad esame ne fizinės būtybės, turinčios sielą, o dvasinės būtybės, turinčios kūnus.

Close up of children's (8-9) hands on green backgroundKą duoda tikėjimas, kad gyvename ne vieną kartą?

Manau, kad įsisąmoninus reinkarnacijos principą, atsiranda kitoks požiūris ne tik į visus žmones, kurie mus supa, visas situacijas ir gyvenimo atvejus, kuriuose atsiduriame ir kurie įgauna gilesnę, ne visuomet iš karto įžvelgiamą prasmę, bet ir į patį mūsų gyvenimo tikslą. Atgimstame konkrečioje vietoje konkrečiu laiku, nes manoma, kad taip nusprendžia prieš įsikūnydama mūsų pačių siela. Iš anksto pasirenkame savo gimimo vietą, šeimą, gyvenimo iššūkius, uždavinius, misijas ir tam tikras sąlygas, kuriose turime išmokti tam tikrų pamokų ir tobulinti savo sielą, kuri gali augti tik patirdama fiziniame kūne išgyvenamus dalykus. Žinoma, net ir gimę iš anksto numatytomis sąlygomis negalime žinoti, kaip mums seksis įgyvendinti savo užduotis, nes gimdami gauname laisvo pasirinkimo valią. Patys priimame sprendimus, su kurių pasėkmėmis toliau ir gyvename, pasąmoningai realizuodami savo pasirinkto širdies kelio planus arba nuo jų toldami.

Šioje vietoje kyla natūralus klausimas – jei iš tiesų atgimstame iš naujo, jei iš tiesų gyvenimo aplinkybes pasirenkame sąmoningai, jei iš tiesų mirtis nėra visa ko pabaiga, kodėl to neprisimename, būdami šiame kūne? Ar nebūtų paprasčiau įgyvendinti tai, kas mums skirta, jei tai žinotume vos gimę?

Reinkarnacijos principas į tai atsako paprastai– ar norėtumėte eiti į mokyklą ir sunkiai mokytis, jei žinotumėte, kad  iš principo patys galite pasirinkti, daryti tai ar ne? Ar norėtumėte vėl iš naujo atgimti ir išgyventi visus nelengvus žmogiškai būtybei skirtus išbandymus, jei prisimintumėte, koks nenusakomo gerumo ir laisvės pojūtis išgyvenamas neesant kūne? Ar nebandytumėt pirmų pasitaikiusių sunkumų nustumti į šoną, tiesiog pasirinkdami nebūtį ir išėjimą iš fizinio kūno?

Kaip ten bebūtų, niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų ir tik mes patys renkamės, kuo tikėti ir kuo ne. Manau, kad vienintelis teisingas patarėjas bet kokiu klausimu bet kokioje situacijoje yra vidinis balsas, kurio buvimas ir niekuomet neklystantys atsakymai, pats savaime yra moksliškai nepaaiškinamų dalykų egzistavimo įrodymas. Todėl kas kartą sutikę žmogų, kuris jums pasirodė stebinančiai artimas ar atsidūrę naujoje vietoje, kuri atrodo iki skausmo, iki smulkmenų pažįstama, paklauskite savęs – ar mano siela čia jau buvo? Ir ar galėjome mes su šiuo žmogum būti susitikę kada nors anksčiau? Vidinis balsas jums atsakys teisingai, jei tik mokėsite jo klausytis.

Norintiems išsamiau pasidomėti šia tema, rekomenduoju paskaityti šias knygas:

  • Brian Weiss „Praeiti gyvenimai. Sutikti mokytojai.“
  • Sylvia Browne „Gyvenimas anapus“
  • Ursula Demarmels „Kas aš buvau praeitame gyvenime?“

Na, o rimčiausia sielos gyvenimo po mirties “chrestomatija” yra sudėta į nuostabų ir labai išsamų budistų kūrinį  – Sogjalas Rinpočė “Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga”.

Su meile,

Sielos namai

—————————————————————————————————————————————-

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————————————————————————-

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like ar Facebook Send mygtukais bei išreikškite savo nuomonę Facebook ar svetainės komentaruose apačioje. Juk gerais dalykais taip gera dalintis.

Komentuoti
©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2013. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

2 Responses »

  1. Labai idomus straipsnis, “susivalge” per kelias minutes:) Iskart pries akis iskilo vienas zmogus, kuri galeciau be jokiu vidiniu klausimu ir isoriniu atsakymu priskirti tai grupei sielu, su kuriomis atkeliavau…Manau, kad visiems skaitantiems ir kada nors patyrusiems “linksejima galva” kitam zmogui kalbant, nebeturetu kilti straipsnio gale rekomenduojami klausimai:) Labai profesionaliai parasyta, issamiai, aiskiai, idomiai, lengvai skaitoma…..stebiuosi, kad straipsnio autore dar nera kokio nors populiaraus dienrascio ar savaitrascio skilties redaktore arba bent jau spausdintu straipsniu autore…

    Beje, labai butu idomu suzinoti, ar tokie eksperimentiniai persikelimai psichoterapijos pagalba i praeitus gyvenimus buvo atlikti Lietuvoje? Apskritai, ar yra galimybe eiliniam zmogui patirti toki seansa?

    • Vaida, ačiū tau labai už tokį šiltą įvertinimą. :)
      Autorė dar nerašo jokiam dienraščiui matyt dėl to, kad masiškai besidominčių mano aprašomomis temomis yra tiek jau daug. Nors, mūsų bundančiųjų šeima nuolatos auga, tad ką ten gali žinoti – gal kada ir dienraščiuose pasirodysime. :(
      Dėl regresinės hipnozės. Su asmeniškai žmonėm šiuos seansus vedančiais profesionaliais hipnoterapeutais susidurt neteko, nors man ir pačiai būtų labai įdomu išbandyti tokią hipnozę. Vienintelis plačiai Lietuvoje prieinamas man žinomas dalykas yra grupinis seminaras Hara centre Kaune šių metų gegužį. http://www.hara.lt/index.php/calendar/95/69224-PRAEIT-GYVENIM-I-GYVENIMO-TERAPIJOS-SEMINARAS-IR-MOKYMAI-su-Sarovara-Anglija-.html
      Man asmeniškai šis centras šiek tiek kelia nepasitikėjimą, bet, ar verta lankytis jo seminaruose, lai kiekvienas sprendžia pats.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *