Tag Archives: dvasinis augimas

Dvasinio tobulėjimo abėcėlė

Dvasinio tobulėjimo abėcėlė

Aurelija Kriščiūnaitė

                                              Kas yra dvasingumas, su kuo jį valgyti ir kodėl jį verta auginti?

Dvasingumo svarbu nemaišyti su religingumu, nes, mano supratimu, tai visiškai skirtingi dalykai. Dvasingiems žmonėms nėra svetimas tikėjimas ar tam tikra jo forma, bet jis visiškai nebūtinai privalo turėti kažkokią religinę išraišką ar būti ribojamas konkrečių religinių dogmų. Analogiškai yra ir su religingaisiais. Tarp jų yra labai aukštą dvasinį lygį pasiekusių žmonių, bet, kaip bebūtų gaila, yra ir nemažai tokių, kurie kasdien meldžiasi, sekmadieniais eina į mišias, pasninkauja ir galbūt netgi vykdo visus didžiuosius bažnytinius įsakymus, bet, nepaisant to, yra dvasios ubagai.

Taigi, vieniems dvasingumas asocijuojasi su jogos asanoje (tam tikroje pozoje) stovinčiu ir vien kosmine energija mintančiu jogu, kitiems – su visas savo jėgas, laiką ir energiją likimo nuskriaustiems aukojančiu vienuoliu, tretiems – su indigo ar “deimantinę sielą” turinčiais vaikais, jau atėjusiais į šį pasaulį su didele vidine išmintim. Visos šios formos yra vienokio ar kitokio dvasingumo išraiškos.

Skaityti straipsnį toliau.

Sveiki atvykę!

Sveiki atvykę!

Mieli mano blogo skaitytojai,
Šis asmeninio ir dvasinio tobulėjimo blogas – tai vienas iš man žinomų įrankių, kuriam padedant, noriu padalinti su jumis savo gyvenimo patirtimis, įžvalgomis, mintimis ir atradimais tiek kūrybinėje, tiek – dar svarbiau – dvasinėje erdvėje. Juk net ir domėdamiesi panašiais dalykais, esame tokie skirtingi ir turime visiškai skirtingas gyvenimo istorijas bei patirtis, esame mokęsi iš skirtingų knygų, situacijų bei mokytojų. Šio blogo įrašai, kūrybos darbai (tapyba, poezija ir dainos) ir pasakojimai yra mano augimo įrankiai ir pakeleiviai, kurie buvo ir tebėra begalo svarbūs ieškant kelio į save ir rakto nuo Visatos paslapčių. Galbūt kuri nors mano mintis, kūrinys ar išgyventa situacija įžiebs kibirkštėlę ir jūsų širdyje bei galvoje… Tuomet būsiu Visatai už tai labai dėkinga.
Kodėl blogą pavadinau “Sielos namai”?
Ar žinot tą žodžiais sunkiai nusakomą dvasinės ramybės ir harmonijos jausmą? Vieniems per jį norisi be priežasties verkti iš laimės, kiti – tiesiog visus įvykius ir supančius žmones staiga išvysta kaip tobulai prasmingas ir būtinas dėlionės detales, treti netenka kalbos dovanos ir tiesiog kuriam laikui nuskęsta visiškoj ramybėj…. Tai ne akimirka ir ne būsena, nes ji neturi apibrėžtų laiko rėmų. Šis jausmas (?) neturi garsų, bet tai ir nėra tyla, nes jame visuomet gali justi nenutylantį vienintelį tikrą Visatos pulsavimą. Ten, toje erdvėje sielai būti labai gera. Ten ji jaučiasi namuose. Rašau šį blogą ir dalinuosi patirtimis, linkėdama šį nuostabų jausmą patirti kiekvienam. Lai jūsų siela randa namus, kuriuose jai gera.

Aukime, mokykimės, tobulėkime ir dalinkimės dvasiniais atradimais kartu. Ačiū, kad esate su manimi.

Aš.