Tag Archives: joga

Dvasinio tobulėjimo abėcėlė

Dvasinio tobulėjimo abėcėlė

Aurelija Kriščiūnaitė

                                              Kas yra dvasingumas, su kuo jį valgyti ir kodėl jį verta auginti?

Dvasingumo svarbu nemaišyti su religingumu, nes, mano supratimu, tai visiškai skirtingi dalykai. Dvasingiems žmonėms nėra svetimas tikėjimas ar tam tikra jo forma, bet jis visiškai nebūtinai privalo turėti kažkokią religinę išraišką ar būti ribojamas konkrečių religinių dogmų. Analogiškai yra ir su religingaisiais. Tarp jų yra labai aukštą dvasinį lygį pasiekusių žmonių, bet, kaip bebūtų gaila, yra ir nemažai tokių, kurie kasdien meldžiasi, sekmadieniais eina į mišias, pasninkauja ir galbūt netgi vykdo visus didžiuosius bažnytinius įsakymus, bet, nepaisant to, yra dvasios ubagai.

Taigi, vieniems dvasingumas asocijuojasi su jogos asanoje (tam tikroje pozoje) stovinčiu ir vien kosmine energija mintančiu jogu, kitiems – su visas savo jėgas, laiką ir energiją likimo nuskriaustiems aukojančiu vienuoliu, tretiems – su indigo ar “deimantinę sielą” turinčiais vaikais, jau atėjusiais į šį pasaulį su didele vidine išmintim. Visos šios formos yra vienokio ar kitokio dvasingumo išraiškos.

Skaityti straipsnį toliau.

Kodėl medituoti verta ir kaip tą daryti namuose?

Kodėl medituoti verta ir kaip tą daryti namuose?

Aurelija Kriščiūnaitė

Kas yra „Zahiras“ ir kodėl jis mums neleidžia ramiai gyventi bei būti visiškai laimingiems?

Prieš pereidami prie praktinės meditacijų dalies, sustokime ties keliom mintim, kurios gali padėti suprasti, kodėl toji praktinė meditacijų dalis yra svarbi ir kodėl ją verta ne tik perskaityti, bet ir rimčiau susidomėti.

Ar pastebėjote, kaip visuomet skubančiame mūsų pasaulyje retai tepagauname save nieko neveikiant – tiesiog sėdint ir žiūrint į vieną tašką? Ir net tada, kai užfiksuojame šią sąlyginės ramybės akimirką, dažniausiai vietoj palaimingos tylos mūsų galvoje vyksta labai intensyvus dūzgimas – mąstymas, svarstymas, svajojimas. Būtent į jį nugrimzdę tarsi kažkur išplasnojam, bet… vos pagavę save išskridusį ar išskridusią, skubam vėl grįžti į sąmoningą būseną, kupiną nesibaigiančio triukšmo. Visų pirma tai niekuomet nenutylančios transporto priemonės, įvairūs mechanizmai, žmonių keliami garsai – visa tai, ko jau sąmoningai nebegirdime. Nemažesnį, dažniausiai net nesuvokiamą triukšmą kuria mūsų pačių nesibaigianti minčių tirada, nuo kurios pailsime nebent palaimingai užmigę…

Vis bėgame, vis skubame ir sakome, kad mums patinka tas ritmas, ypač, jei darbai ir reikalai klostosi sėkmingai, bet net ir greičiausiai bei lengviausiai „bėgantys“ bent jau sau patiems viduje prisipažįsta, kad yra pasiilgę visiškos dvasinės ramybės ir pilnatvės pojūčio.

Skaityti straipsnį toliau.