Tag Archives: meile sau

“Sielos namų” rekomenduojamos knygos – II dalis

“Sielos namų” rekomenduojamos knygos – II dalis

Aurelija Veršininė

Woman reading next to statue of an Icelandic poet, Tomas Gudmundsson, Reykjavik, Iceland

Manau, kad pervertinti gerų knygų suteikiamos išminties neįmanoma. Būtent knygose ir jų puslapiuose randame šimtus atsakymų į ilgai nešiotus ir dar net neiškilusius klausimus, patvirtinimą keliui, kuriuo veda intuityvusis balsas ir tiesiog prasmingą, turiningą laisvalaikį.

Nors per paskutinius metus laiko, skirto skaitymui, rezervai smarkiai sumažėjo, vis vien stengiuosi jo „pasiskolinti“ knygoms iš miego valandų, įvairios veiklos namuose arba tiesiog užpildydama tarpus važiuodama traukiniu, laukdama eilėje ar kitaip stumdama laiką. Ne visos rekomenduotos ar tiesiog žvilgsnį patraukusios knygos buvo iš tiesų įdomios ir vertos skleisti žinią apie jas toliau. Taigi apačioje pateiktame sąraše rasite tik tas, kurios tikrai pasirodė naudingos ir kurias drąsiai rekomenduoju asmeniniam augimui.

Pirmąją Sielos namų rekomenduojamų knygų sąrašo dalį rasite skiltyje Rekomenduojamos knygos.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip pamilti save

Labai daug metų mokausi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.

Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.

Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.

Ką  reiškia tikroji meilė sau?

Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas – jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.

Skaityti straipsnį toliau.

Atleidimas kaip grįžimas į save

Atleidimas kaip grįžimas į save

atleidimas

Atleidimo ir meilės sau tema yra viena svarbiausių ir sunkiausių, einant keliu į savęs pažinimą, tobulinimą ir siekiant visokeriopos laimės, todėl džiaugiuosi, kad būtent šiai temai skyrė puikų straipsnį “Sielos namų” viešnia Kazimiera Astratovienė.

Dažnai atleisti sau ir pamilti save negalime daug metų ar net visą gyvenimą, ieškodami problemų sprendimo kažkur kitur, nors jis visuomet buvo čia pat, mūsų širdyje. Šis kelias tikrai nėra lengviausias, taigi daugelis juo niekuomet nepasiryžta eiti, bet, esu tikra, kad jis tiesiausias. Tik iš tiesų atleidę sau ir besąlygiškai pamilę save gauname bilietą į greitaeigį traukinį, tiesiausiu keliu ir be jokių trukdžių ar aplinkelių vežantį į visokeriopą mūsų sėkmę ir augimą. Bet visų pirmą jis mus vežą Namo, grąžindamas į save. Linkiu geros kelionės tiems, kas ryšis juo važiuoti.

Su meile,

Sielos namai

———————————————————————————————————————————————————-

Kazimiera Astratovienė

Ar atleidimas yra tikslas, ar priemonė? Ar atleisti – tai suteikti nepelnytą malonę tiems, kas mus įskaudino? Ir kodėl apskritai mes turėtume atleisti savo skriaudėjams? Negi todėl, kad jie pikti, blogi žmonės? Juk tai neteisinga. Ir kas mums iš to, kad atleisime? Gal taip tik patvirtinsime, kad esame silpni ir nieko verti, jei užuot keršiję ir smerkę rinksimės atleidimą? Ar atleisdami mes nuvertiname savo kančias, gal net pažeminame save? Ir kodėl kaip tik tasai, kuris kentėjo, turi siekti atleidimo? O net jei siekia, kaip jam suprasti, kad jau atleido? Gal visa tai tik iliuzija?

Tai tik keli iš tų daugybės klausimų, kurie pastaruoju metu sukosi mano galvoje. Ilgainiui supratau, kad atsakymų į juos racionalus protas atrasti negali. Kad vis bandydama paaiškinti tai, kas loginiais argumentais nepaaiškinama, aš prarandu galimybę tiesiog pajusti. Pajusti, kaip trokšta atleisti širdis. Pajusti, kad fizinis kūnas nebepakelia apmaudo ir kaltinimų naštos. Juk kartais vis iš naujo keldami sau klausimus ir bergždžiai bandydami į juos atsakyti, mes iš tiesų tiesiog atidėliojame kokį nors svarbų, bet nelengvą sprendimą. Sprendimą, kurį priimti būtina čia ir dabar. Jei skaitote šį tekstą, atleidimas jums irgi svarbus. Gal kaip tik dabar pats laikas žengti pirmąjį žingsnį atleidimo keliu – savęs link?

Skaityti straipsnį toliau.