Tag Archives: svajoniu darbas

Kaip surasti savo pašaukimą arba Sielos misijos beieškant

Kaip surasti savo pašaukimą arba Sielos misijos beieškant

Aurelija Veršininė

10610549_1540245059550235_8415575725671619166_n

 

Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą – mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai – kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Patys nelaimingiausi žmonės blaškosi tarp fizinių poreikių tenkinimo, valdžios ir pinigų siekimo, bet pasiekę tam tikrą materialinę gerovę ir statusą visgi jaučiasi galutinai išsitaškiusiais Sizifais, kurie visą gyvenimą stūmė akmenį… ne į tą kalną…

Tuomet ateina akimirka, kai klausiame savęs – koks visgi yra mano gyvenimo tikslas? Tiesiog būti laimingu, nugyventi gražų gyvenimą, pasiimant iš jo viską ir gražiai išeiti? Ar yra kažkas, kas gali visam laikui užpildyti emocinę tuštumą, tą nenuilstamai mus graužiantį tuštumos ir beprasmiškumo jausmą, dar vadinamą zahiru, išliekantį net pačiomis laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis (apie tai, kas yra „zahiras ir kaip juo atsikratyti išsamiai rašiau straipsnyje „Kodėl verta medituoti“ )?

Tyrinėdama ir bandydama įvairias asmeniniam ir dvasiniam augimui skirtas terapijas, įrankius ir praktikas, supratau, kad toks „stebuklingas raktas“ ar „visas tuštumas užpildantis eliksyras“ visgi yra. Ir tai ne kas kitas, kaip dvasinis augimas, kuris prasideda nuo savojo Širdies kelio arba sielos pašaukimo radimo, savo dvasinės kilmės pripažinimo ir suartėjimo su ja per besąlyginę meilę, jos skleidimą sau bei kitiems ir besibaigiantis tarnyste visuomenei bei pasauliui.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip viską suspėti – planas, planas ir dar kartą planas

Kaip viską suspėti – planas, planas ir dar kartą planas

Open JournalApie tai, kad planas yra pusė padaryto darbo, žinome visi. Nepaisant to, žinoti ir daryti – yra du skirtingi dalykai. Jeigu dirbame įvairiose projektų valdymo srityse, rinkodaroje, pardavimuose ir panašiose sferose, strateginius veiksmų planus darome nuolatos. Tai neatsiejama darbo dalis, kuri padeda sukoncentruoti jėgas ir žinias kryptingai. Kita vertus, mūsų kasdieninis gyvenimas ir asmeniniai tikslai, asmeninė darbinė, dvasinė ir kūrybinė veikla, planavimo prasme, dažniausia kažkodėl „lieka už borto“. Jos neplanuojame arba, jei planuojame, neužsirašome. Ir po to stebimės, kurgi dingsta tas laikas ir kodėl niekaip nieko nespėjame.

Jau daug metų tiesiog nemoku ir nenoriu gyventi be kasdienio darbų kalendoriaus. Kai kurie pažįstami sako – „Kam tau tas kalendorius? Aš tai viską planuoju galvoje“ arba „Aš tai viską atmintinai prisimenu“. Deja, statistika rodo, kad žmonės, kurie planuojamus kasdienius darbus rašosi, ne tik dirba našiau, bet ir padaro daugiau.

Anksčiau stebėdavau skirtingus tą patį darbą dirbančius ir panašiomis sąlygomis gyvenančius žmones. Vieni jų visą laiką skųsdavosi, kad norėtų daugiau laiko asmeniniams dalykams, nes visą jį suvalgo darbas ir šeima. Kiti, dirbdami bene tą patį, dar sugebėdavo skaityti išmintingas knygas, lankytis vertinguose renginiuose, vystyti nedidelį asmeninį verslą, sportuoti ir užsiimti įvairia kūryba. Tuomet svarsčiau, ar toks rezultatas -vien tik asmeninių savybių pasekmė? Ar „barbės devyndarbės“ tokiomis gimsta? Su laiku supratau, kad tinkamo ir strategiško laiko planavimo galima išmokti. Tam tereikia šiek tiek žinių ir daug praktikos. Dabar, kai draugai manęs klausia – Tu, tiek daug visko veiki – verslas, kūryba, dvasinė veikla ir projektai, sportas, visuomet jaukūs ir šilti namai, dėmesys šeimai – kaip tu viską spėji? – atsakau – aš tiesiog tinkamai suplanuoju savo laiką. :)

Skaityti straipsnį toliau.

Svajonių darbas širdžiai ir piniginei

Svajonių darbas širdžiai ir piniginei

Aurelija Kriščiūnaitė

Woman engaging in sports, outdoors

Apie svajonių veiklą pasvajoja, ko gero, visi, kurie tokios dar neturi. Vieni tai daro gerdami kavą per pertraukėlę nusibodusiame darbe, kiti – ieškodami naujos darbo vietos ir siųsdami savo gyvenimo aprašymus galimiems darbdaviams, o treti – po žingsnelį bandydami įgyvendinti savo pačių sukurtas verslo idėjas.

Yra keli pagrindiniai faktoriai, kurie skiria šias tris skirtingas, svajonių veiklos trokštančias grupes – tai vidinė drąsa, saviraiškos ir laisvės poreikis, kūrybingumas, tikėjimas savo idėja ir jėgomis, kantrybė, ryžtas arba visų jų trūkumas. Skirtingai nei trečiajai grupei, kuriai šios savybės dažniausiai nėra svetimos, likusias dvi grupes nuo svajonių darbo skiria nemažas atstumas. Ir didžiausia to kaltininkė, mano manymu, yra baimė.

Būtent baimė didžiąją dalį visuomenės dažnai riša prie nusibodusio, nemylimo, visiškai savirealizacijos nesuteikiančio samdomo darbo, kuris ne tik kasdien įkalina atsėdėti konkrečioje patalpoje kelias valandas apie 260 dienų per metus, bet ir dažnai tendencingai naikina mūsų kūrybingumą, laisvę, susiurbdamas iš mūsų visa tai, ką turime geriausio. Turbūt kiekvienas pažįstame bent keletą žmonių, sėdinčių per dienas ofise ir svajojančių apie visiškai kitokią – kūrybinę, dinamišką, įspūdžių, adrenalino, o galbūt net kelionių kupiną veiklą (pvz.: sportininko, turistinių grupių vadovo, dainuojančio gitaristo ar šokėjo karjerą). Paklausti, tai kodėl tuo neužsiima, visi jie kaip susitarę sako, kad tai yra neįmanoma, kad tai nesąmoninga svajonė, kad iš to jie niekada nepragyventų.

Skaityti straipsnį toliau.