Category Archives: Straipsniai

Asmeninių ribų gynimas ir mokėjimas pasakyti NE

Asmeninių ribų gynimas ir mokėjimas pasakyti NE

Aurelija Veršininė

  • Dažnai rūpinatės kitų poreikiais ir norais, savuosius palikdami vėlesniam laikui?
  • Jums sunku pasakyti NE į kitų prašymą, net jei nenorite to daryti?
  • Nemaloniose situacijose dažnai nutylite sukilusias piktas mintis, kad tik nekiltų konfliktas?
  • Susidūrę su kliutimi, mieliau ją apeinate, nei kimbate į kovą?
  • Ar jums sunku pakovoti už savo nuomonę tais atvejais, kai ji iš esmės nesutampa su aplinkinių pozicija?
  • Jums daug svarbiau išlaikyti „gero, paslaugaus, atlaidaus, draugiško“ žmogaus įvaizdį, net jei dėl to tenka aukoti asmeninius poreikius?
  • Ar jums labai svarbu, ką apie jus mano ir kalba aplinkiniai?
  • Neriatės iš kailio, stengdamiesi ir aukodamiesi dėl kitų, o jie tai laiko savaime suprantama ir neberodo dėkingumo?

Jei bent į kelis iš šių klausimų atsakėte teigiamai, gali būti, kad jums dažnai iškyla sunkumas pasakyti griežtą NE tiems, kas jumis naudojasi – emociškai, fiziškai, dvasiškai ir visaip kitaip. Dėl to atsiduriate situacijose, kai jums tenka vėl ir vėl apginti savo asmenines ribas. Klausimas tik, ar tai įsisąmoninate, ar net nepastebite, kaip eilinį sykį ir vėl darote ar sakote kažką, ko jums visai nesinorėtų. Koks čia skirtumas? Ogi toks, kad sąmoningai suvokiant situaciją, kurioje esate verčiamas prisitaikyti, aukojant savo poreikius, paklusti kitų lūkesčiams, elgtis pagal jų norus, jūs turite galimybę rinktis. Galite vėl „dėl šventos ramybės“ nusileisti arba galite išsakyti savo nuomonę ir ištarti tvirtą NE.

Prisipažinsiu, kad ir vėl rašau tema, kuri man pačiai labai aktuali ir skaudi. Jau ne pirmus metus mokausi asmeninių ribų gynimo. Anksčiau didžiuodamasi sakydavau, kad esu itin paslaugus, draugiškas ir nekonfliktiškas žmogus. Taip, tai puikios savybės, bet ką reiškia tas gerumas, kai nuolatos malonindamas kitus, nusileisdamas ir pildydamas jų norus galiausia pameti savo esmę ir nebežinai, ko nori pats? O jei ir žinai – tiesiog nebeturi jėgų asmeninių svajonių įgyvendinimui.

Ar per tą laiką padariau pažangą? Manau, kad taip. Visų pirma, išmokau pajausti, kur yra tos mano asmeninės ribos. Kadangi visą mano gyvenimą jos buvo nuolat pažeidinėjamos, prisidengiant ir manipuliuojant meile bei rūpesčiu, nepajausdavau, kada ir vėl pradedu daryti tai, ko nenoriu, kada leidžiuosi įtikinama tuo, kuo netikiu. Nė nepastebėdavau, kaip eilinį sykį užkibdavau ant manipuliatorių ir išnaudotojų kabliuko, pildydavau jų poreikius, nes norėjau būti GERA. Susigriebdavau tik tuomet, kai vėl pasijausdavau pavargusi, išsibalansavusi ir nebežinanti, kas vyksta.

Išmokusi matyti, kada yra pažeidinėjamos mano ribos, atgavau pasirinkimo teisę. Dabar renkuosi būti gera kitiems ar išlikti ištikima sau, netampant bjauria pikčiurna bei nejautria furija.Ta riba labai trapi ir išlaikyti ją būna sunku, bet juk tam ir gimėme, kad mokytumėmės, tiesa?

Kas gi tos asmeninės ribos ir kaip jos gali būti pažeidžiamos?

Pradėkime nuo elementaraus ribų brėžimo pavyzdžio – hipotetinio, aišku. Jūs nusipirkote sklypą ir apsibrėžėte savo ploto ribas. Tvoros dar nėra, todėl profilaktiškai tenka apeiti savo teritoriją su pagaliuku ir nubrėžti tą vietą, kur prasideda ir baigiasi jūsų nuosavybė. Tuo tarpu kaimynai šalia irgi statosi namą. Jūsų plotelyje daug geresniu kampu krenta saulė, taigi nenuostabu, kad pastebite vis arčiau ir arčiau jūsų slenkančią kaimynų gėlių veją. Įprastai gyvenime tam ir egzistuoja oficialūs sklypo dokumentai bei tvoros.

Skaityti įrašą toliau.

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Aurelija Veršininė

“Autentiškumas yra kasdienės pastangos pamiršti, kokie manome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame.” Brene Brown

Kaip užaugti perfekcionistu?

Užaugau tais laikais, kai vaikai buvo mylimi ir giriami ne už tai, kad yra, bet už jų pasiekimus. Tuomet niekas tėvams nesakė, kaip svarbu priimti savo vaiką tokį, koks jis yra tam, kad ateityje ir jis pats sugebėtų save priimti. Apie besąlyginę meilę ir netobulumo suteikiamą laisvę kalbama buvo mažai arba iš viso nebuvo. Toks dalykas, kaip prieraišios ar sąmoningos tėvystės skatinimas, neegzistavo.

Pamenat, kokios didžiausios vertybės buvo skatinamos? Kovingas ryžtingumas, raunant savo silpnybes kaip didžiausią baubą. Geležinė disciplina, nuolankus paklusimas taisyklėms. Tikslo siekimas bet kokia kaina, net jeigu reikia daužyti galvą į sieną. Už pasiekimus – pagyros. Už silpnybes – viešas peikimas ir baudimas.  Gerai besimokantiems pirmūnams – auksinis diplomas ir garbės lentos. Visiems kitiems – tai, kas liko.

Nuoširdaus palaikymo daugiausia gaudavau už tai, ką gero padarydavau. Gerus pažymius, gražius piešinius, gerą klausą ar skambų balsa, už gerą elgesį (kitiems patogų prisitaikymą, tiksliau) ir kita. Tuomet jausdavausi mylima, svarbi. Tuomet jausdavau, kad apskritai esu gyva.

Nieko nuostabaus, kad su laiku susitapatinau su savo pasiekimais, su darbo rezultatais, nes tik jie man leisdavo jaustis vertinamai. Kasdien vis stiprėjo vidinis suvokimas, kad mane galima mylėti tik už kažką. Už nuopelnus, už pastangas, už pasiekimus, už vystomus talentus. Nes juk šiaip sau, tokia, kokia esu, nesu verta nei meilės, nei artumo.

Todėl tuomet, kai dėl vienintelio netikėtai prastai išlaikyto baigiamojo mokyklos egzamino negavau auksinio diplomo, buvau pasiruošusi sumaišyti save su žemėmis. Panaši istorija nutiko baigiant universitetą. Tuomet dėl vienos menkos klaidos padėjau sau dar didesnį minusą… Gyvenimas tokių pamokų negailėjo.

Taip kartu su manim užaugo ne viena karta perfekcionistų, besikankinančių amžino tobulumo vaikymosi, spąstuose.

Skaityti įrašą toliau.

Rekomenduojamų knygų sarašas 5 – atrinkau geriausias knygas jums

Rekomenduojamų knygų sarašas 5 – atrinkau geriausias knygas jums

Aurelija Veršininė

Toliau tęsiu didžiausią įspūdį man padariusių įkvepiančių psichologinių ir asmeninio tobulėjimo knygų sąrašą. Jame rasite ugdomojo pobūdžio knygas, kurių skaitymui reikia daugiau laiko bei susikaupimo. O taip pat prasmingą grožinę literatūrą, kurios įžvalgos įpintos į autentišką pasakojimą, istoriją. Tokias knygas „suryji“ akimirksniu, net jei skaitai dienos pabaigoje prieš miegą. Šįkart visos saraše pristatytos knygos man pasirodė absoliučiai nuostabios, todėl jas drąsiai rekomenduoju.

Pirmas keturias šio sąrašo dalis, skelbtas anksčiau Sielos namuose, galima rasti skiltyje REKOMENDUOJAMŲ KNYGŲ SĄRAŠAS.

Ištikimiausi Sielos namų skaitytojai turbūt pastebėjo, kad paskutiniu metu labai gilinuosi į autentiškumo, savo šešėlio jaukinimosi, savęs besąlyginio priėmimo, leidimo sau būti netobulu, kontrolės paleidimo ir panašias temas. Jos skamba ir mano paveiksluose, ir FB puslapio vizualinėse įžvalgose, ir straipsniuose, ir komentaruose.

Visi šie aspektai, jų priėmimas į savo gyvenimą atneša tokią laisvę, tokią ramybę ir lengvumą, kurį sunku nusakyti žodžiais. Noriu, kad ir jūs patirtumėte šį pūkelio švelnumo, gėlės trapumo ir akmens tvirtumo jausmą, vardu VIDINĖ RAMYBĖ.

Štai dėl ko šį kartą iš visų perskaitytų knygų atrinkau tas, kurios labiausiai siejosi su šia tema ir pasirodė labiausiai vertos skirto laiko.

Jūsų patogumui prie knygų įdėjau nuorodas, kur jas galima įsigyti. Visgi kai kurių seno leidimo arba jau išparduotų knygų reikės paieškoti tarp perskaitytų knygų arba pasiskolinti iš draugų.

Skaityti įrašą toliau.

Kaip jaustis saugiam visko nekontroliuojant?

Kaip jaustis saugiam visko nekontroliuojant?

Aurelija Veršininė

Cape Verdean woman blowing illustrations of feathers

Kodėl mes viską kontroliuojame ir taip vertiname tuos, kurie moka tai daryti?

Gyvename visuomenėje, kurioje gebėjimas slopinti savo jausmus, efektyviai planuoti, strateguoti darbus, viską daryti greitai bei kontroliuoti situaciją yra laikomas siektinomis ir sektinomis savybėmis. Organizuojame tam skirtus seminarus, mokomės to specialiuose kursuose, žavimės tais, kas moka viską numatyti, valdyti ir laikyti vadeles savo rankose.

Buvimas taip, kaip būnasi, savęs priėmimas su visais pliusais ir minusais, leidimas sau ne veikti, o tiesiog būti, su pasitikėjimu atsiduodant intuityviam balsui ir Aukštesniai valiai, gebėjimas ne kaupti, turėti, o atiduoti, paleisti vis dar laikomas ne šiaip neatsakingu plaukimu pasroviui, bet netgi naivumu ir kvailumu. Bet ar tai tikrai kvailumas? O jei, įvairovės dėlei, pažiūrėtumėm į tai, kaip į tam tikrą drąsos formą?

Turiu prisipažinti, kad esu didelė planuotoja. Vienas malonesnių dalykų (kuris man, beje, tikrai neblogai sekasi) yra sisteminti informaciją, dėlioti strategijas, planuoti veiksmus ir su didesniu ar mažesniu užsidegimu jas vykdyti. Daug metų saugi jausdavausi tik tuomet, kai galėdavau kontroliuoti tiek save, savo jausmus, savo įvaizdį artimų ir tolimų žmonių rate, tiek ir iki smulkmenų suplanuotą savo veiklą. Džiaugdavausi, kai galėdavau šia patirtimi pasidalinti su kitais, kai jausdavau savo strateginio mąstymo pripažinimą ir įvertinimus.

Skaityti įrašą toliau.

Iliustruota pasaka “Sielų medis”

Iliustruota pasaka “Sielų medis”

Sielu medis koliazas su logotipu

Mano piešiniai ir tapybos darbai visuomet gimsta kartu su žinia apie tai, ką jie man nori perduoti. Kartais ta mintis ar įžvalga būna eiliuota. O kartais ji ateina kaip ištisa istorija ar net pasaka. O šalia pasakos atsiranda melodija, kuri tobulai jai padeda atsiskleisti. Taip buvo ir šį kartą, kai Kūrybos mūza man atnešė Sielų medžio idėją.

Pradžioje tiesiog norėjosi nupiešti magišką fraktalinį medį, apgaubtą mistiškų nakties sutemų. Bet bepiešiant ir klausantis magiškos Soothing Relaxation kūrėjų melodijos “Dance of Life”, medžio istorija skleidėsi vis labiau ir labiau, kol galiausiai virto mistine pasaka. Na, arba dar vienu tikrovės variantu, kurio patikrinti, galimybių neturim. 🙂

Tai pirmas mano darbas, kurio pilnam suvokimui neužtenka tiesiog pasididint paveiksliuką ir viską gerai apžiūrėt. Tai informacinis failas, ateinantis per įvairius kanalus, todėl jo perteikimui pasirinkau multimedijos variantą, kuriame susijungė vaizdas, istorija ir melodija (pasiskolinta iš Soothing Relaxation archyvo).

Manau, kad pasakoje atsiskleidžianti istorija yra artima daugeliui iš mūsų, ieškančių savo autentiškumo, kartais pasimetančių nuo visuomenės normų, norinčių mus apgenėti ir suvienodinti. Ji bus artima tiems, kurie jaučiasi apleisti, išsigandę ir atvirkščiai – tiems, kurie jaučiasi visuomet Lydimi ir Saugomi mums skirtų dvasinių globėjų ir Angelų sargų.

Aš tai tikrai esu viena iš tų obuoliukių. O jūs? Pasiklausykite mano pasakos ir būtinai pasidalinkite savo įspūdžiais.

Skaityti įrašą toliau.

Psichologinės antsvorio priežastys – kodėl negalime sulieknėti?

Psichologinės antsvorio priežastys – kodėl negalime sulieknėti?

 Aurelija Veršininė

kodel negaliu sulieknetiKiekvieno iš mūsų aplinkoje yra žmonių, turinčių antsvorio ar net nutukimo problemų. Ši liga visame pasaulyje įgauna tokius milžiniškus mąstus, kad imama vadinti XXI a. maru. Su svorio augimu kovoja vis didėjančios dietologų, mitybos specialistų, sporto trenerių, psichologų, stebuklingų tablečių, miltelių ir kokteilių gamintojų pajėgos. Masinėje medijoje nuolat siūlomos sveikos mitybos ir gyvensenos priemonės, receptai ir sėkmingos istorijos, bet storulių skaičius vis auga. Kodėl visa tai neveikia arba veikia ne visus?

Dažnai tenka girdėti skundus apie tai, kad svoris auga savaime. „Nieko nevalgau, bet storėju.“,“Mano svoris auga nuo vandens.“,“ Man užtenka pažiūrėti į bandelę ir jau priaugu svorio.“

Klasikinis atsakymas visiems taip besiskundžiantiems – „Reikia mažiau ryti ir daugiau judėti!“, bet ar tikrai per didelio svorio priežastys susijusios tik su tuo? Ar vien tik pakeitus mitybą ir pradėjus užsiimti fizine veikla įmanoma kartą ir visiems laikams tapti lieknu, tuo pačiu išlaikant gerą emocinę būseną?

Kartais nepadeda net sveika mityba ir sportas

Kaip jau minėjau praėjusiame savo straipsnyje “Sveikos mitybos taisyklės norintiems sulieknėti”, visą savo sąmoningą suaugusio žmogaus gyvenimą kovoju su antsvoriu, taigi apie šią problemą žinau ne iš svetimų lūpų. Per paskutinius 15 metų išbandžiau ne tik trumpalaikes lieknėjimo priemones, hipnozę ir EFT (tapingo) pratimus, bet ir puikius sveikos mitybos kursus, kurie iš tiesų kuriam laikui davė norimą rezultatą. Visgi nei viena iš šių priemonių neišsprendė emocinio valgymo problemos ir nepadėjo rasti psichologinių antsvorio priežasčių, kurių mano atveju yra ne viena.

Įsitikinau, kad griežtai planuojant ir kontroliuojant savo mitybą, t.y. nuolat laikant save „ant trumpo pavadžio“, sunkiai, bet sugebu sulieknėti net keliolika kilogramų. Visgi išlaikyti pasiektą svorį, tuo pačiu išlaikant ir teigiamą emocinę būseną, man buvo „misija neįmanoma“. Net ir sulieknėjusi visą laiką jaučiausi suvaržyta, kankinama vidinės tuštumos, kurią žūtbūt reikėjo užpildyti maistu. Supratau, kad mano antsvorio priežastys slypi kitur ir kol jų nerasiu, visuomet suksiuos tame pačiame užburtame „jo-jo“ rate, tai per kančias lieknėdama, tai su kaupu susigrąžindama visą numestą svorį, kuris nepaliaujamai auga.

Emocinis valgymas –  viena dažniausių antsvorio priežasčių

Apie emocinį valgymą paskutiniu metu kalbama vis daugiau. Atsiranda ne tik straipsnių, bet ir individualių bei grupinių mokymų programų, kursų, konsultacijų, skirtų turintiems šią problemą.

Kas gi tas emocinis valgymas? Tai nesąmoningas ir dažniausia sunkiai kontroliuojamas noras įvairias negatyvias emocijas slopinti ir kompensuoti maistu. Toks valgymas yra skirtas ne fiziologiniam alkio patenkinimui, o iliuziniam emocinės būsenos pagerinimui. Nesprendžiama ši problema gali tapti priklausomybe – nesąmoningas valgytojas tampa priklausomas nuo maisto, nuolat su juo „suvalgydamas“ įvairias savo emocijas.

Skaityti straipsnį toliau.

Mistinis mano tapybos darbas “Tenai”

Mistinis mano tapybos darbas “Tenai”
Aurelija Veršininė, "Tenai", 80x60, akrilas, drobė. 2017

 Aurelija Veršininė, “Tenai”, 80×60, akrilas, drobė. 2017

Tenai (2) - Copy

Ar jūs sapnuojate? Ar atsimenate savo sapnus? Ar būna taip, kad sapnas yra toks tikras, kad atsibudę dar kurį laiką svarstote, kuri iš dviejų “realybių” yra toji tikroji?

Jau seniai ruošiuosi įteikti Oskarą savo sapnų režisieriui už kai kurių jo kūrinių puikumą. Visų pirma už scenarijų, pranokstantį pačius mistiškiausius Deivido Linčo filmus. Taip pat už tai, kad juose jis pajungia absoliučiai visus sensorius – ryškiausias spalvas, stipriausius kvapus, gražiausias melodijas ir eiles, ryškiausius kūno pojūčius, kurie ne tik prilygsta, bet ir pranoksta tuos, kuriuos patiriu “realybėje”. Sako, kad mūsų sielos, ilgėdamosis būsenos tarp gyvenimų ir Anapusybės harmonijos, dažnai būtent sapno metu sugrįžta Tenai ir parsineša atsiminimus apie rojaus sodą, giedančius paukščius, už žmogų didesnes būtybes, paslapties ir mistikos, o svarbiausia – Vienio ir ramybės jausmą. Ir tuomet sapnas tampa durimis ne tik į kino teatrą ar kitą sąmonės lygį, bet ir į kitą dimensiją, kurioje gyvename ne kūne. Tai vadinu sapnų terapija, iš kurios grįžtu pagirdžiusi savo “namų ilgesio” troškulį.

Skaityti straipsnį toliau.

Sveikos mitybos taisyklės norintiems sulieknėti

Sveikos mitybos taisyklės norintiems sulieknėti

kaip-sulieknetiAurelija Veršininė

“Sveikame kūne – sveika siela”. Manau, kad neatsiejama mūsų asmeninio augimo dalis yra meilė ir rūpinimąsis savo kūnu – vieninteliais savo sielos namais, kuriuos turime ir turėsime šiame gyvenime. Kai esi apsunkęs, tingus, vangus, nuolat nepatenkintas per dideliu kūno svoriu ir neteisingos mitybos bei fizinės veiklos trūkumo sukeliamais negalavimais, stiprinti save dvasiškai ir kūrybiškai tiesiog nėra nei noro, nei jėgų. Todėl nuo šiol “Sielos namuose” straipsnių apie meilę savo kūnui bus dažniau.

Mano kelias į lieknesnį kūną

Paskutinius 15 metų beviltiškai ieškojau stebuklingo būdo sulieknėti ir išlaikyti idealų svorį. Per tą laiką išbandžiau, ko gero, visas įmanomas priemones. Įsitikinau, kad visos dietos ir tabletės yra visuomet laikinas sprendimas, kuris ilgalaikių rezultatų neatneša ir ilgainiui priaugina tik dar daugiau kilogramų. Sportas, kartu nesuderinus mitybos, taip pat riebalus tirpdo labai lėtai.

Ir tuomet atradau sveikos mitybos taisykles, kurios padeda svorį mesti ne tik pakankamai greitai, bet ir sveikai. Kalbėdama apie greitą svorio metimą, turiu omeny tikrai ne dietas. Yra nesudėtinga, bet gan apibrėžta teisingos ir sveikos mitybos sistema, kuri leidžia mums išlikti sotiems, energingiems ir koreguoti savo figūrą.

Didžiąją dalį šių sveikos mitybos principų gavau puikiuose Vaidos Kurpienės kursuose “Sulieknėk sveikai”, kuriuos drąsiai rekomenduoju (svetainėje rasite ir šūsnį puikių receptų). Jų dėka man pavyko numesti net 15 kilogramų. Likusios mano žinios – iš kone visą gyvenimą kauptos patirties, knygų, kursų ir pan. Noriu pabrėžti, kad nesu nei gydytoja, nei dietologė, nei sveikos mitybos ekspertė, todėl visos taisyklės, kuriomis pasidalinsiu, yra tiesiog mano ir mano pažįstamų žmonių asmeninė, gerų rezultatų padėjusi pasiekti patirtis. Laikykitės taisyklių, vadovaudamiesi savo pačių sveika nuovoka ir patikimų ekspertų patarimais.

Jei neturite rimtų emocinio valgymo sutrikimų ir neteisingų nuostatų, kurių vedinas jūsų organizmas stengiasi bet kokia kaina auginti ir išlaikyti kūno svorį, šių mitybos taisyklių nebus sunku laikytis visą gyvenimą, ką ir reikėtų daryti. Jei visgi emocinis valgymas jums yra aktuali tema, mano siūloma sistema greičiausiai jums netiks ir efektyvi nebus. Specialiai jūsų dėmesiui jau yra ruošiamas ir netrukus dienos šviesą išvys mano Sielos namų straipsnis apie psichologines svorio augimo priežastis.

Sveikos mitybos principai, padedantys sulieknėti

  • 5 maitinimaisi per dieną

lieknejimasViena dažniausiai daromų mitybos klaidų – praleidžiami valgymai. Tam, kad palaikytumėm greitą maisto medžiagų apykaitą, neperalktumėm ir nepersivalgytumėm, turim valgyti kas 2,5-3 valandas po 4-5 kartus per dieną. Tai nereiškia, kad kaskart reikia suryti po kepsnį. Nuo stalo reikėtų pakilti jau beveik sočiam (nepamirškit, kad sotumo jausmas ateina maždaug po 15-20 minučių). Praleidus bent vieną valgymą iš 5, paprastai jį norėsim “kompensuoti” didesniu nesveiko maisto kiekiu vakare. Rezultatas akivaizdus. 🙂

Skaityti straipsnį toliau.

Tu esi talentingas! arba Kur slepiasi mano talentas?

Tu esi talentingas! arba Kur slepiasi mano talentas?

Aurelija Veršininė

koks mano talentas

Jeigu perskaitę pavadinimą nuspendėte, kad tai dar vienas „Sielos namų straipsnis apie kūrybą“, kuris skirtas ne jums, nes „jūs tai jau tikrai ne menininkas“, neskubėkite jo atidėti į šalį. Galbūt šiandien yra pirmoji jūsų naujo – įdomesnio gyvenimo – diena, su kuo jus ir sveikinu. 🙂 Tiesiog duokite sau šansą.

Įkvėpimas ir idėjos autoriaus neturi

Man labai patinka mintis, kad įkvėpimas ir talento mūza – tai ne kažkas, kas mums priklauso, ne kažkas, su kuo gimėme ir net ne tai, ką išvystėme. Tai, kas mus patalpina į skryžio ir drugelių pilve būseną neįsimylėjus, tai, kas perkelia į erdvę, kurioje nėra laiko, tai, kas suteikia kūnui sotumo jausmą valandų valandom, nes pamaitina jį kitokia energija, tai, kas už mus mums įdeda žodžius į lūpas, spalvas į paletę, natas ir melodiją į galvą ir tiesiog suteikia garbę visai tai užfiksuoti bei parodyti pasauliui yra ne kas kita, kaip mistinė kūrybos Mūza, kuri pati renkasi, pas ką atskristi ir pas ką pasilikti. Mums nepriklauso nei ji, nei jos atneštos idėjos ir tik iš dalies – jos įkvėpti bei mūsų sukurti darbai.

egoDėl to, kas kartą girdėdama komplimentus apie savo paveikslus, piešinius, eilėraščius, dainas, straipsnius ar įkvepiančias kalbas, aš nei kiek neapsimetinėdama sakau, kad „čia ne aš juos sukūriau“. Tai jie kuria mane. Man tiesiog leidžia dalyvauti šiame procese. Jaučiuosi tarsi būčiau tarpininkė tarp tų mistinių jėgų ir formos, kurioje būsimas kūrinys bus užfiksuotas. Tos jėgos iš viso būrio talentingų žmonių išsirinko būtent mane todėl, kad tuo metu buvau atvira širdimi, pasiruošusi priimti idėją neteisdama, nebijodama iš anksto, ką apie tai pagalvos kiti, nusiteikusi ryžtingai ir nuosekliai dirbti, kol paversiu ją realybe.

Taip pat dėl šios priežasties niekuomet nesupratau autorių, drastiškai įsikibusių į savo „autorines teises“, besilaikančių savo EGO iškeltos didybės „čia mano, čia aš viską sugalvojau“ ir paranojiškai visur įžvelgiančių konkurenciją, plagijavimą ir panašius dalykus. Visa tai, ką mes sukuriam, jau plūduriuoja tam tikroje formoje kosminiame sraute. Taigi tas, kas susimeškerioja ir turi kantrybės įgyvendinti idėją pirmas, nebūtinai bus vienintelis tai padaręs. Taip vienu metu skirtinguose pasaulio galuose keli vienas kito nepažįstantys meninkai, rašytojai ar mokslininkai sugalvoja tą patį, bet visgi nei vienas iš jų nėra pradinės idėjos autorius, nes viskas ateina iš Šaltinio.

Skaityti straipsnį toliau.

Maisto laiminimas – kodėl verta melstis prieš valgį?

Maisto laiminimas – kodėl verta melstis prieš valgį?

 

malda pries valgiGalingas žodžių ir maldos poveikis

Apie gydomąją ir griaunamąją minčių bei žodžių galią paskutiniu metu kalbama daug. Tuo pačiu auga ir žmonių, praktikuojančių taip vadinamą “kalbinę magiją”, skaičius. Šio kryptingo mąstymo pagrindinis tikslas yra sąmoningas savo kalbos švaros palaikymas, atsiribojant nuo negatyvo ir skurdo programų skleidimo. Verta prisiminti ir tai, kad mūsų realybė yra kuriama ir įtakojama ne vien mūsų pačių ištransliuojamų minčių ir žodžių. Nors ir pasyviai, mus veikia ir visa mus supranti informacinė aplinka – teigiamas arba neigiamas programas nešančios bendradarbių, šeimos narių, draugų ir kaimynų šnekos, barniai, skundai, žiūrimų TV laidų ir skaitomų žinių portalų verbalinė ir neverbalinė informacija.  Taigi, pasirinkę, kokias mintis ir žodžius bei jų skleidžiamas programas kartoti, o taip pat iš kitų šaltinių girdėti, galime į savo gyvenimą atitinkamai pritraukti arba daugiau gausos ir dėkingumo, arba daugiau skurdo ir nepritekliaus. Tai patvirtina įvairūs tyrimai neuroplastikos, neurochemijos bei kitų mokslų srityse.

Vienas stipriausių teigiamų žodinių programinių kodų, kurio įtaką yra įrodęs ir mokslas, yra malda. Nors daugelio požiūris šiais laikais į maldas yra skeptiškas ir gan siaurai jas apibrėžiantis kaip kažką labai dogmatiško, reikalingo tik beviltiškose situacijose („Belieka tik melstis…“), malda yra daug daugiau. Kodėl gi nepasinaudojus efektyviu, kiekvienam pasiekiamu, nemokamu ir lengvu įrankiu pagražinti savo gyvenimą?

Anot mokslinių tyrimų, meldžiantis mūsų smegenys pereina į tarpinę būseną tarp miego (lėto ir greito sapno) ir būdravimo. Mokslininkai nustatė, kad maldos metu mūsų sąmonė tarsi egzistuoja atskirai nuo kūno, mes tarytum grįžtam į vaikystę. Taip pat meldžiantis mes daug geriau susikoncentruojame, atsipalaiduojame, pripildome kūną teigiamomis garsinėmis vibracijomis. Jei nuoširdžiai tikime maldoje išsakomais žodžiais, visa tai prisideda prie stebuklingų pasveikimų (vieną iš  maldos poveikio sveikatai mokslinių tyrimų rasite čia ), geresnio organizmo funkcionavimo bei teigiamos emocinės būsenos. Ką jau kalbėti apie dvasinės pilnatvės jausmą, kurį patiriame ilgesnį laiką melsdamiesi…

Rytinis meldimasis gali būti puikus būdas pradėti rytą pozityviai, prašant palaiminimo visiems darbams, apsaugos ir vedimo. Vakarinė malda prieš miegą padeda ramiai paanalizuoti savo dieną – kokie nuostabūs dalykai nutiko, kokias pamokas gavom, padėkoti už tai, o taip pat atsiprašyti „ir atleisk mums mūsų kaltes…“, ir atleisti tiems, kas įskaudino „…kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams“. Visapusiškai pozityvus poveikis garantuotas!

Kartodami maldą dienos metu situacijoje, kai tiesiog laukiame, turime laisvo laiko pamąstyti, padeda mums pasikrauti jos teigiamomis vibracijomis, pasimaitinti šimtmečius ar tūkstantmečius sukaupta energetine informacija, padėkoti už šimtus nuostabių dalykų, kurių mūsų gyvenime galėjo ir nebūti, o svarbiausia – pajausti nuolatinį ryšį su savo dvasine esatimi, su savo dvasiniais mokytojais, su savo nematomais pagalbininkais, Angelu sargu, Sielos vedliu ir, žinoma, Kūrėju – kad ir kokiu vardu jį bevadintumėm.
Na, o malda palaimintas vanduo ir maistas pakeičia savo vibracijas (būtent dėl to nuo seno buvo meldžiamasi prieš valgį), taigi tampa ne tik sveikesnis, bet ir pakraunantis mus energetiškai.

Vanduo reaguoja į žodžius

Skaityti straipsnį toliau.

Tikrosios ligų priežastys arba kodėl mes sergame?

Tikrosios ligų priežastys arba kodėl mes sergame?

Stethoscope and Medicated Pills
Mano kelias sveikatos link

Tie, kas skaitote “Sielos namų” straipsnį ne pirmą kartą, jau pastebėjote, kad savo tekstuose paprastai dalinuosi tuo, ką pati esu išgyvenusi, patikrinusi per asmeninę patirtį ir galiu drąsiai rekomenduoti kitiems. Taigi ir šį kartą, prieš pereidama prie teorijos apie ligų priežastis, noriu papasakoti, kas mane paskatino ieškoti savo negalavimų ištakų ir įtikino šios metodikos veiksmingumu.

Vaikystėje, palyginus, sirgau ne daug. Visgi sulaukusi mokyklinių baigiamųjų ir universitetinių stojamųjų egzaminų, staiga supratau sveikatos vertę. Visuomet buvau jautri perfekcionistė, bet kokia kaina siekianti tik geriausių rezultatų ir negailestingai save vainojanti už menkiausius nusižengimus. Nieko nuostabaus, kad toks požiūris nuolat klampino į vis didesnes ligas ir rimtus negalavimus.  Ilgas jų sąrašas, kaip ir nuolatinis gydytojų kabinetų durų varstymas tokiame jauname mano amžiuje stebino net vyresnius žmones. Skamba neįtikimai, bet jau būdama dvidešimties, labai vertinau šventinius pasveikinimus, kurie linkėjo stiprios ir geros sveikatos, nes man ji nebuvo savaime suprantama. Jau tuomet supratau faktą, kad visų mano ligų priežastis – nuolat patiriamas, tiksliau mano pačios sau keliamų reikalavimų sukeliamas stresas, bet nežinojau, ką su tuo daryti. Situacija su sveikata dar labiau pablogėjo pradėjus dirbti, augant pareigų ir atsakomybės lygiui, kol galiausiai turėjau rinktis – toliau dirbti ar iki galo ristis į depresijos ir ligų bedugnę.

Tuomet nusprendžiau, kad nebenoriu mokėti savo sveikata už patiriamą stresą ir kad nėra nieko brangesnio už mano vidinę ramybę bei emocinę harmoniją.  Pradėjau dirbti sau ir su savimi, vietoj nuolatinių vidinių priekaištų dalindama sau meilę bei dėkingumą, ir fizinė būklė per trumpą laiką iš esmės pasikeitė. Tokia ji yra iki šiol. Jei kartais pasitaiko kiek blogesnė savijauta, tie itin reti ir smulkūs negalavimai mane aplanko tik kaip geriausias draugas. Toks, kuris vienintelis sako tiesą, primindamas, kad jau laikas sumažinti tempą, pailsėti, kad vėl per daug save kritikuoju, per mažai džiaugiuosi gyvenimu, nebesugebu priimti savęs su besąlygine meile ar kūrybiškai save išreikšti.

Vienas svarbiausių įrankių darbui su savo EGO šiame kelyje buvo tikrųjų negalavimų priežasčių “žinynas” (konkrečių knygų pavadinimus rasite straipsnio apačioje). Turiu prisipažinti, kad pradžioje jį skaitant dažnai kildavo vidinis pasipriešinimas ir neigimas. Natūralu – juk savo neteisingą elgesį ar mąstymą vertinti iš šono yra sunku, o pripažinti klaidas yra iš viso didelis iššūkis. Nepaisant to, kuo daugiau kartų skaičiau ligų priežasčių paaiškinimus, kuo labiau gilinausi į vidinius atsakymus, tuo labiau stiprėjo suvokimas, kad visa tai yra tiesa. Bet pats geriausias, nepaneigiamas šios teorijos teisingumo patvirtinimas buvo asmeninėje praktikoje išbandyti pratimai, akimirksniu atnešę pasveikimą ir fizinės būsenos pagerėjimą. Neįtikėtina, bet suvokus tikrąją gerklės skausmo ir kosulio priežastį, aukšta temperatūra per valandą nukrito be jokių vaistų ir jau kitą dieną jaučiausi praktiškai sveika. Tokia pati istorija pasikartojo su nugaros, kaklo ar galvos skausmais. Kitaip tariant, išbandžiau šiuos pratimus daug kartų, žinau, kad ši metodika veikia, todėl ją noriu pristatyti ir jums.

Kodėl mes sergame?

Fizinis, emocinis ir mentalinis žmogaus kūnas sudaro vieną tarpusavy sąveikaujančią sistemą. Taigi, nieko jau seniai nestebina pasakymas, kad visos mūsų ligos ir negalavimai turi emocines ir dvasines priežastis. Netgi tradicinės medicinos atstovai pripažįsta, kad „ bene visos ligos yra nuo nervų“. Tiktai ką šioje frazėje reiškia „nervai“ ir ar iš tiesų priežastis vien juose?

Skaityti straipsnį toliau.

Laiškai, kurie gydo – rašymo terapija kiekvienam

Laiškai, kurie gydo – rašymo terapija kiekvienam

Woman Holding Old Letters --- Image by © Tom Grill/Corbis

Kas yra laiškų rašymo terapija ir kokia jos nauda?

Pamenate garsiąją  frazę „Jei gali nerašyti – nerašyk!”? Lietuvoje, kurioje turime itin daug rašančiųjų, šis “pasiūlymas” skatina didelį norą atsakyti: “Tas ir yra, kad negaliu!”. 🙂

Daugelis rašome dienoraštį, laiškus draugams, ilgesnius ar trumpesnius Facebook’o įrašus. Kūrybingesni imasi kurti eilėraščius, straipsnius, įvairius prozos kūrinius. Tokia rašymo gausa visai nestebina – juk rašymas nuo seniausių laikų buvo neatskiriama žmogaus saviraiškos rūšis. Rašydami mes ne tik perduodame informaciją, įamžiname ją ateities kartoms, išliejame savo mintis, nuomonę, emocijas. Būtent šioje formoje paskutinius du dešimtmečius vis dažniau bendraujame, palaikome tarpusavio ryšį virtualioje erdvėje. Maža to – tam tikrus rašymo formatus galime panaudoti geresniam savęs pažinimui, stebėjimui ir vidinių būsenų transformavimui bei savo vidaus harmonizavimui. Taip gimsta rašymo ar kūrybinio rašymo terapija, o taip pat ir viena įdomiausių jos rūšių – terapiniai laiškai.

Tam, kad laiško rašymas atliktų ne vien informacijos perdavimo ir ryšio palaikymo funkciją (parašiau, papasakojau, išsiliejau – viskas), vertėtų priimti šį procesą kaip tam tikrą meditacijos formą. Tai vadinu „pasinėrimu į srautą“, kuris galioja bet kuriai meno rūšiai – rašymui, piešimui, mezgimui, šokimui, dainavimui ir t.t. Pasinerdami į kūrybą visomis mintimis ir emocijomis, sąmoningai pasijungiame į kosminį srautą, sujungiantį mus ne tik su Aukščiausiuoju AŠ, bet ir su „kosmine biblioteka“, turinčia visus reikalingus atsakymus, įdedančia mums į lūpas reikalingas mintis, idėjas ir žodžius. Tokiu būdu rašymas veikia kaip meditacija, kurioje procesas mums yra svarbesnis nei pasiektas rezultatas. Kita vertus – šitaip kuriant, kartais gimsta patys įspūdingiausi rašiniai.  Tuomet gauname dvigubą dovaną – terapiją sau ir naudą skaitantiems.

Aptarkime plačiau pirmąją šios dovanos pusę. Kokią gydomąją galią gali duoti terapinis laiškų rašymas?

Skaityti straipsnį toliau.

5 žingsniai, kaip tapti svajonių moterimi

5 žingsniai, kaip tapti svajonių moterimi

Couple face to face --- Image by © Corbis

Visi žmonės yra skirtingi – kiekvienas su savo emocinių patirčių bagažu, verčiančiu elgtis vienaip ar kitaip. Todėl universalių moterų-vyrų tarpusavio santykių dėsnių, pretenduojančių būti absoliučia tiesa, nėra ir būti negali. Visgi, vienos moterys, nepaisant išorinių savybių, dėmesio sulaukia daugiau, o santykiuose yra ne tik labiau vertinamos, bet ir laimingesnės. Taigi galima teigti, jog egzistuoja tam tikros kryptys, kurias pasirinkus, dažniau galime džiaugtis moteriška šeimynine laime. Šiame straipsnyje ir pakalbėsime apie kelias iš jų.

Vienos gražiausių pasaulyje, bet vienišos ir nelaimingos?

Turbūt vienas dažniausių moterų skundų skelbia, kad „Lietuvoje normalių vyrų nėra“. Taip kalba ir vis dar vienišos žaviosios lyties atstovės, ir tos, kurioms jau ne kartą teko nusivilti jų nevertinusiais, dėl jų nesistengusiais vyrais. Nerečiau tenka girdėti ir gan išmintingą nuomonę, kad pačios lietuvaitės yra dėl to kaltos, išlepinusios vyrišką giminę nesibaigiančiais bandymais bet kokia kaina įtikti, prisigerinti, pasikloti kaip kilimėlis po kojomis bei nieko mainais neprašant duoti viską, ko tik JIS gali panorėti. Kaip gi yra iš tikrųjų?

Portrait of woman in park --- Image by © Silke Woweries/Corbis

Akivaizdu, kad visomis jėgomis bandome pateisinti taisykles, sakančias, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį bei tai, kad vyrai myli akimis. Todėl natūralu, kad visame pasaulyje lietuvaitės yra giriamos už ypatingą fizinį grožį, seksualumą, tai, kad nepasidažiusios ir neišsipuošusios net šiukšlių išnešti neiname, tai, kad esame tobulos šeimininkės – netingime ir namus gražiai prižiūrėti, mokame ir maistą skaniai ruošti, ir rūpestingai vaikus auginame. Žodžiu, pažiūrėjus iš šono, viskas tobula. Klausimas tik, ką už šias nuolatines pastangas gauname mainais, ar jaučiamės įvertintos? O gal nuolat to įvertinimo ir padėkos laukiame, o nesulaukusios jaučiamės nusivylusios? Ar tikrai turime būti tobulas, visus patogumus vyrui suteikiantis komplektas, jei norime surasti ir išlaikyti savąjį misterį Tobulybę?

Skaityti straipsnį toliau.

Naujametinis laiškas sau

Naujametinis laiškas sau

Christmas ornament

Kadangi šis ritualas labai smagus, o per paskutinius metus, kai paskelbiau šį įrašą, prie Sielos namų gerbėjų prisijungė ne vienas tūkstantis naujų skaitytojų, nusprendžiau naujametinį įrašą pakartoti. 🙂

Labai mėgstu visokius prasmingus ritualus, kartojamus tam tikru laiku ir intervalais. Viena tokių smagių tradicijų – naujametinio laiško sau rašymas paskutinę arba pirmąją metų dieną.

Kaip jau esu minėjusi ankstesniuose straipsniuose, visiškai sutinku su amerikiečių rašytojo Džono Grėjaus laimės formule. Šioji teigia, kad laimė susideda iš dviejų esminių punktų – džiaugtis ir būti dėkingam už tai, ką turi bei pasiekti, ko nori. Turint šias dvi dedamąsias, mes esame laimingi jau šią akimirką, ne rytoj ir ne po metų, o tuo pačiu visuomet esame skatinami nesustoti, neužmigti ant laurų, eiti į priekį ir siekti naujų tikslų, mokytis naujų dalykų, įgyvendinti turimus norus ir kurti dar daugiau naujų svajonių. Remiantis tokia laimės formule, manau, kad prie prasmingo metų palydėjimo prisidėtų naujametinis laiškas sau, kuriame ne tik apžvelgtume praėjusių metų gyvenimo įvykius, pasiekimus, padėkotume už visas dovanas ir pamokas, bet ir palinkėtume sau įgyvendinti naujus užsibrėžtus tikslus bei sulaukti slapčiausių norų išsipildymo. Metų eigoje tokį laišką labai sveika ne kartą atsiversti, paskaityti skatinančius gerus žodžius, kurių sau turime negailėti, pasisemti įkvėpimo ir įvertinti, ar nesame nukrypę nuo išsikeltų tikslų ir planų bei kaip mums sekasi pildyti savo pačių norus.

Skaityti straipsnį toliau.

Stebuklingos vietos Lietuvoje

Stebuklingos vietos Lietuvoje

Yellow supernova exploding in outer space --- Image by © Oliver Burston/Ikon Images/Corbis

Svajoti ir tų svajonių siekti yra viena iš pagrindinių bendražmogiškų savybių, leidžiančių mums judėti į priekį ir visapusiškai augti. Skiriasi tik tai, kaip tuos norus realizuojame. Vieni tai daro pasikliaudami išskirtinai savo pačių sunkiu ir nuosekliu darbu, kiti – daugiau apie tai šneka nei daro, todėl dažniausia rezultatais nusivilia, o treti – šalia nuoseklaus asmeninio darbo kartu ieško pagalbos, pasitelkdami papildomus šaltinius – maldas, afirmacijas, vizualizacijas bei „stebuklingų“ vietų lankymą.

Kas yra stebuklingos vietos ir kur jų ieškoti?

Apie magiškų galių turinčias vietas, kuriose išsipildo netikėčiausi norai bei pasveiksta mirtini ligoniai, kalbama visame pasaulyje. Netrūksta jų ir Lietuvoje. Kuo tos vietos ypatingos ir kas iš tiesų jose vyksta?

Bioenergetikų nuomone šventomis ar stebuklingomis laikomose vietose yra didelės itin stiprios energijos sankaupos. Šiuo atveju tai pozityvi, daug šimtmečių kaupta energija, kuri gali būti panaudojama energiniam pasikrovimui ar išsivalymui. Tokiame sąraše didelę dalį užima Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos, kuriose vėliau buvo pastatytos bažnyčios, taip pat žmonių sukurtos šventovės, šventvietės bei maldos namai. Tokioms vietoms priskiriami ir gamtos dariniai, kai kurie siekiantys pagonybės ar net ledynmečių laikus – rieduliai, akmenys, energetiškai ypatingos kalvos, upių versmės ir šaltiniai.

“Stebuklingos” vietos Lietuvoje

Pirmiausia trumpai apžvelkime kelias populiariausias iš jų, o tuomet pasvarstysime, kas gi tenai iš tiesų vyksta.

Stipriausios pozityvios energijos įspūdį man asmeniškai yra palikusios 5 vietos, kuriose verta apsilankyti. Jose energetiškai jautresni žmonės gali jausti emocijų antplūdį, energetines per kūną einančias iškrovas, dilgsėjimą, pulsavimą, ašaringą graudulį ar net matyti vizijas.

Skaityti straipsnį toliau.

Kur stoti arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

Kur stoti arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

Aurelija Veršininė

Young Women Reading in Library

Nors nesu studentė, vis dažniau tenka padiskutuoti aukštojo mokslo pasirinkimo tema. Galbūt ji iškyla į paviršių dėl to, kad tik neseniai nutilo triukšmas dėl baigiamųjų mokyklos egzaminų bei stojamųjų, o gal dėl to, kad paskutiniu metu tenka daugiau bendrauti ir su mokslus besirenkančiais moksleiviais, ir ypač su jų susirūpinusiais, stresuojančiais tėveliais. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad daugeliui tai viena aktualiausių temų.

Atrodytų studijų meto vizijos turėtų būti kupinos vien tik pozityvo. Juk pagaliau iš vaikystės žengiame į daug atsakingesnį pilnamečių pasaulį. O jame šalia mokslų krimtimo laukia tiek daug naujų pažinčių, atradimų, vakarėlių ir visą gyvenimą išliekančių nerūpestingos jaunystės įspūdžių. Visgi naujo gyvenimo etapo laukimą kartina keletas BET. Pagrindinis jų – o kur gi man stoti?

Gerai, jeigu vos išmokęs kalbėti ir vaikščioti, klausiamas tėvų, kuo būsi suaugęs, svaigai apie veterinariją, aviaciją, inžineriją, menus ar aktorystę  ir metams bėgant ši svajonė nei kiek nenutolo. Gerai, jeigu humanitariniai polinkiai visuomet akivaizdžiai buvo stipresni už tiksliuosius ar atvirkščiai. O ką daryti visiems likusiems? Atsakomybė ir spaudimas dėl neteisingo pasirinkimo pradeda spausti moksleivių ir jų tėvų smegenis jau pora metų iki stojimo į aukštąsias, renkantis profilinį mokymą. Juk turi žinoti, kokius baigiamuosius egzaminus laikysi, nes tik su konkrečiais iš jų gali patekti į konkrečias aukštojo mokslo studijas. Žinoma, nemažai yra ir tokių moksleivių, kurie mokosi bet ką, stoja bet kur ir mokyklos baigimo nesureikšmina. Bet šį kartą kalbame ne apie juos.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį?

Kaip pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį?

Aurelija Veršininė

Notebook pen and laptop on dining room table

Tuos, kurie mėgsta rašyti, bet vis abejoja, ar verta turėti savo asmeninį tinklaraštį, kviečiu paskaityti Sielos namų straipsnį,  kuriame susisteminau 10 pagrindinių priežasčių, kodėl, mano manymu, “blogas” yra vertybė. Na, o su tais, kurie jau galutinai apsisprendė tapti „blogeriais“, bet neturi nei mažiausio supratimo, nuo ko pradėti, noriu pasidalinti keliais pagrindiniais žingsniais, kuriuos suskirsčiau į dvi dalis:

1. kaip savo tinklaraštį užkurti, 2. Kaip jį vystyti ir plėsti auditoriją.

Esu rinkodaros specialistė, bet ne IT profesionalė, taigi prieš 2,5 metų nusprendusi pradėti kurti savo asmeninį tinklaraštį, neturėjau supratimo, nuo ko turėčiau pradėti. Su svetainių kūrimu pagal įvairius šablonus ir e-marketingu susidurti teko, bet šį kartą norėjosi kuo paprastesnio, pigesnio, patrauklesnio ir laiko prasme greitesnio sprendimo, kad nereikėtų nei programistui mokėti, nei dienų dienas sėdėti pačiai programuojant dizainą ar sudėtingai sukėlinėjant svetainės turinį.

Per šį laikotarpį susidariau tam tikrą sistemą, kas kuriant ir vystant blogą yra būtina, reikalinga ir svarbu.

Kaip pradėti rašyti savo asmeninį tinklaraštį?

 

1.       Tema – apie ką rašysiu

Prieš pereinant prie techninių klausimų, trumpam sustokime prie svarbaus pirminio žingsnio, kurio neturint geriau net nepradėti. Kiekvienas žmogus (vadinasi taip pat ir visi mėgstantys rašyti) turi ne tik tam tikrą sukauptą gyvenimo patirtį, bet ir konkrečią sritį ar kelias sritis, kuriose nusimano daugiausia. Toms sritims gilinti, išjausti, išbandyti jis skiria daugiausia laiko, nes jos jam įdomios. Taigi, rašyti vertėtų būtent apie tai, ką „skauda“ pačiam. Tie, kurie vaikosi visuomenei aktualių temų vien dėl to, kad jos aktualios kitiems, galiausiai vis vien lieka neištikimi patys sau, o nuo to pirmiausia nukenčia straipsnis. Pasirinkite temą, kuri jums pačiam įdomi. Tą, kurioje esate ne pirmus metus. Rašykite apie iššūkius ar pamokas, kurias jau teko išmokti, sėkmingai išspręsti, dalinkitės sprendimais, patarimais, iškelkite klausimus ir tuomet tarp eilučių visuomet jausis jūsų nuoširdumas, kuris neabejotinai randa kelią į skaitytojo širdį.

Skaityti straipsnį toliau.

Asmeninis tinklaraštis – 10 priežasčių, kodėl jį verta turėti kiekvienam, mėgstančiam rašyti

Asmeninis tinklaraštis – 10 priežasčių, kodėl jį verta turėti kiekvienam, mėgstančiam rašyti

Aurelija Veršininė

Asmeninis tinklarastis

Jau kurį laiką susiduriu su faktu, kad Lietuva yra mėgstančiųjų rašyti šalis. Iš tiesų, kur nepasisuksi – visi rašo – eiles, straipsnius, apsakymus, tiesiog įkvepiančius ir greitai plintančius Facebook įrašus ir tai labai džiugina.

Nenuostabu, kad vis auga tokių svetainių, kaip www.rasyk.lt , www.pertrauka.lt, www.zaliazole.lt populiarumas ir vis daugiau jaunų talentingų žmonių siūlo savo parašytus kūrinius įvairiems internetiniams bei spausdintiniams leidiniams, o šie savo ruožtu juos publikuoja arba ne. Tokiais momentais kyla klausimas, o kodėl gi nepradėjus rašyti savo asmeninio blogo, kuriame galėtumėme rašyti bet kokiu formatu, bet kokiomis mums patiems artimomis, aktualiomis, įdomiomis, ištyrinėtomis ir išjaustomis temomis, auginant savo skaitytojų auditoriją ir taip augant patiems?

Kaip aš pradėjau rašyti savo tinklaraštį „Sielos namai“?

Ne kartą esu sulaukusi laiškų, klausiančių, kaip gi aš pradėjau rašyti savo asmeninį blogą ir kaip man jį pavyko taip išpopuliarinti. Noriu trumpai pasidalinti savo istorija.

Jau nuo mokyklos laikų man labai patiko ir neblogai sekėsi rašyti prozą, eiles, įvairius pamąstymus, interpretacijas ir straipsnius. Dalyvavau įvairiuose literatūriniuose konkursuose, kur gavau nemažai pagyrimų ir tiek pat kritikos. Ir gerai. Teisinga kritika užgrūdino ir apgludino mano jaunatvišką idealizmą, norą moralizuoti straipsniuose. Tuo tarpu gyvenimo patirtis išmokė mintims suteikti gylio, nepilstant iš tuščio į kiaurą, išmokė rašyti taip, kad kiekvienas žodis turėtų „svorį“ ir galėtų įkvėpti, paskatinti judėti į priekį.

Visą gyvenimą teko daug susirašinėti su draugais, taigi ilgi laiškai daug metų atstojo ne tik literatūrinius rašinėlius, bet ir asmeninį dienoraštį bei davė progą palaikyti artimą ryšį su man brangiais žmonėmis, esančiais toli, o tuo pačiu ir nuolatos lavinti savo rašymo įgūdžius.

Jau nuo mokyklos laikų iš nepažįstamų, pažįstamų ir draugų nuolatos girdėdavau, kad moku įkvėpti, kad mano žodžiai pasiekia juos laiku, vietoje ir būtent tokie, kokių tuomet labiausiai reikėjo…Neprisiimu nuopelnų už tas ištartas frazes, nes jas sakydama, kaip ir rašydama, visuomet „esu sraute“, kai, rodos, žodžius man į lūpas įdeda kažkas iš Aukščiau, todėl pabudusi iš to lengvo transo net ne visada galiu tiksliai atkartoti, ką sakiau… Tokiais momentais tvirtai žinojau, kad mano žodžiai galėtų pasiekti daug didesnę auditoriją ir galbūt nukreipti dar daugiau sielų, jei tik žinočiau, kaip tą realizuoti…

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip surasti savo pašaukimą arba Sielos misijos beieškant

Kaip surasti savo pašaukimą arba Sielos misijos beieškant

Aurelija Veršininė

10610549_1540245059550235_8415575725671619166_n

 

Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą – mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai – kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Patys nelaimingiausi žmonės blaškosi tarp fizinių poreikių tenkinimo, valdžios ir pinigų siekimo, bet pasiekę tam tikrą materialinę gerovę ir statusą visgi jaučiasi galutinai išsitaškiusiais Sizifais, kurie visą gyvenimą stūmė akmenį… ne į tą kalną…

Tuomet ateina akimirka, kai klausiame savęs – koks visgi yra mano gyvenimo tikslas? Tiesiog būti laimingu, nugyventi gražų gyvenimą, pasiimant iš jo viską ir gražiai išeiti? Ar yra kažkas, kas gali visam laikui užpildyti emocinę tuštumą, tą nenuilstamai mus graužiantį tuštumos ir beprasmiškumo jausmą, dar vadinamą zahiru, išliekantį net pačiomis laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis (apie tai, kas yra „zahiras ir kaip juo atsikratyti išsamiai rašiau straipsnyje „Kodėl verta medituoti“ )?

Tyrinėdama ir bandydama įvairias asmeniniam ir dvasiniam augimui skirtas terapijas, įrankius ir praktikas, supratau, kad toks „stebuklingas raktas“ ar „visas tuštumas užpildantis eliksyras“ visgi yra. Ir tai ne kas kitas, kaip dvasinis augimas, kuris prasideda nuo savojo Širdies kelio arba sielos pašaukimo radimo, savo dvasinės kilmės pripažinimo ir suartėjimo su ja per besąlyginę meilę, jos skleidimą sau bei kitiems ir besibaigiantis tarnyste visuomenei bei pasauliui.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip padidinti savo kūrybingumą arba 14 žingsnių vidinio genijaus auginimui

Kaip padidinti savo kūrybingumą arba 14 žingsnių vidinio genijaus auginimui

Aurelija Veršininė

Rear view of girl (8-9) wearing fairy costume stroking dog

Kas yra kūrybingumas?

Apie kūrybingus žmones sako „nu jam tai Dievas ir drėbtelėjo“ arba „jam tai Dievas davė ir dar pridėjo“. Tokias frazes dažniausia palydi sunkus atodūsis, slepiantis jei ne pavydą, tai bent jau nusivylimą savo „ne tokiu įspūdingu kūrybingumu“. Taip, atrodo, kad kai kurių žmonių talentai ir nesibaigiančios sėkmingos idėjos byra iš gausybės rago. Ar jie kažką daro kitaip, kad to pasiektų, ar tiesiog gimė po laiminga žvaigžde?

Ar tikrai viską lemia vien tik genetiškai paveldėtos savybės ir aplinka, kurioje augome? Žinoma, genialių vaikų, gimusių genialiems tėvams dažnumo statistika akivaizdi, o menininkų šeimoje augantys ar meno mokyklas lankantys vaikai greičiausiai bus labiau skatinami kurti bei kiti. Visgi, esu tikra, kad esame ne tik savo likimo, bet ir savo charakterių bei talentų kalviai. Manau, kad kūrybingumas yra tokia pati atrandama bei lavinama savybė, kaip ir visos kitos ir tik nuo mūsų šiandieninių veiksmų priklauso, kiek išradingi, kūrybingi būsime rytoj. Neabejoju, kad tie talentai, kuriais mes šiandien žavimės, taip pat nuolat eina savęs atradimo ir tobulinimo bei vidinio genijaus kūrimo keliu ir kiekvienas iš mūsų gali prie jų prisijungti.

Skaityti straipsnį toliau.

Metų festivalis – “Masters of calm”

Metų festivalis – “Masters of calm”

10502446_581404258648588_2228743385469801639_n

Dažniausiai savo tekstuose dalinuosi asmenine patirtimi ar įvairaus pobūdžio didaktine informacija – kaip padaryti tą, kaip pasiekti to. Šį kartą noriu trumpai pasidalinti įspūdžiais ir nuoširdžiomis rekomendacijomis apie renginį, kuriame būtinai reikėtų apsilankyti kiekvienam, auginančiam meilę ir šviesą savyje arba norinčiam tai daryti.

Prieš kelias dienas grįžau iš METŲ RENGINIO – dvasinio festivalio „Masters of calm 2014“, kuriame kartu su giminingomis sielomis gavome savaitę emocinių ir dvasinių atostogų. Lankausi daugelyje gerų renginių, apie kuriuos nerašau, tai kodėl gi staiga nusprendžiau papasakoti būtent apie šį festivalį? Nes tai savaitė metuose, kuri gali iš esmės pakeisti jūsų tolimesnio gyvenimo kryptį, įkvėpti didžiausioms kūrybos aukštumoms, padėti surasti kelią į save ir suteikti tokį moralinį poilsį, kokio nerasite net geriausiuose pietų kurortuose su All inclusive viešbučių sistema.

Skaityti straipsnį toliau.

Gyvenimo meilė iš interneto arba Kaip surasti antrą pusę per virtualias pažintis?

Gyvenimo meilė iš interneto arba Kaip surasti antrą pusę per virtualias pažintis?

Aurelija Veršininė

Loving couple kissing while hugging in houseKur rasti vyrą?

Jau daug metų pastebiu liūdną lietuvišką tendenciją – mūsų šalyje labai daug vienišų ir dėl to labai nelaimingų žmonių. Ypač moterų. Vienišų vyrų taip pat nemažai, bet jie dažniausiai asmeninių santykių taip smarkiai kaip moterys nesureikšmina, todėl šį straipsnį daugiau skiriu dailiajai lyčiai. Taigi, dažnai žiūrėdamas moterį galvoji – atrodo ir puikiai atrodanti, ir protinga, ir linksma, ir išsilavinusi ir šeimyniška bei ištikima, o  gyvenimo vyro kaip neranda, taip neranda. Kur gi čia tas šuo pakastas?

Dažnai iš tokių vienišių tenka girdėti, kad “visi dėmesio verti vyrai jau seniai užimti kitų moterų”, kad “su vis mažėjančiu skaičiumi vyrų Lietuvoje šansų susirasti rimtą mylimąjį praktiškai nėra” ( pagal 2013 metų statistiką 1171 moteriai tenka vos 1000  vyrų, o kai kuriuose didmiesčiuose persvara dar didesnė). Bet ar tikrai taip yra?

Manau, kad randa tas, kas ieško. Svarbiausia tai daryti protingai bei kantriai ir pastangos būtinai bus apdovanotos. Čia gi atsiranda pagrindinis klausimas – o kur gi tą išrinktąjį rasti?

Gerai, jei su dėmesio verta antra puse supažindina draugai arba tokį žmogų sutinki darbe. O ką daryti, jei draugų ratas, darbas ir lankomos vietos daug metų nesikeičia, o prieš akis sukasi vis tie patys veidai? Ką, jei pažindintis viešame transporte ar tiesiog gatvėje  atrodo nepriimtina ar nedrąsu? Ką, jeigu laisvo laiko su intensyviu darbo grafiku lieka taip mažai, kad naujoms vietoms lankyti jo tiesiog nėra, o trumpalaikės pažintys naktiniuose klubuose ir baruose, kurie iš principo neskirti gyvenimo partnerio paieškoms, jau seniai nuvylė?

Skaityti straipsnį toliau.

Autosabotažas arba kodėl nesipildo mūsų norai?

Autosabotažas arba kodėl nesipildo mūsų norai?

“Sielos namuose” dažnai kalbame apie tai, ką reikia daryti, kad pildytųsi mūsų norai, svajonės, kaip jas išgryninti ir paskubinti realizavimąsi. O ką daryt, jei, atrodytų, viską darai teisingai, bet vis tiek link savo svajonės nepajudi nė per nago juodymą? Dažniausia priežastis – pasąmoningos vidinės prieštaros, kuriomis save blokuojame. Būtent šiai svarbiai temai ir skyrė savo straipsnį “Sielos namų” bičiulė Kazimiera. Taigi, kviečiu skaityti ir linkiu smagios kelionės link jūsų sielos namų…

Sielos namai

Corbis-42-17961290

 

Kazimiera Astratovienė

Ar jums kada nors taip yra nutikę, kad ko nors labai norėjote, bet negavote? Klausimas, žinoma, retorinis. Nė kiek neabejoju, kad nors kartą gyvenime tai esame patyrę kiekvienas. Ką ten kartą… Daugybę. Taigi, ar dažnai negaunate to, ko norite? Kaip paskui jaučiatės? Ką kaltinate? Susitaikote, o gal maištaujate? Stengiatės daugiau nebenorėti, nes tie norai sukelia tiek daug skausmo? Vienaip ar kitaip, negauti to, ko norime, yra viena iš skausmingiausių patirčių šiame gyvenime. Todėl man kilo noras patyrinėti, kodėl taip atsitinka. Ir ką mes patys galime su tuo padaryti.

Pirmiausia susitarkime, apie kokius norus eina kalba. Žinoma, galima norėti daug ko. Kavos. Naujos suknelės. Gražių namų. Įdomaus darbo. Sąrašą tęskite patys. Vis dėlto stipriausią nusivylimą ir kančią patiriame tada, kai negauname dalykų, kurie mums atrodo itin reikšmingi, be kurių gyvenimas tarsi netenka prasmės. Rodosi, kad tasai trokštamas dalykas tolte tolsta nuo mūsų, o mes vejamės, klupdami bėgame iš paskos, kol galiausiai pasiduodame – netekę vilties, bejėgiai, žlugę. Sakome: „Tai tiesiog ne man.“ Arba: „Aš to nevertas“. Štai kokią puikią priežastį susikūrėme. O gal tiesiog tikėjome tuo dar gerokai anksčiau, prieš įvykstant nesėkmei?

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save? – II dalis

Kaip iš tiesų pamilti save? – II dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

Portrait of blond woman in summer

Pirmają straipsnio dalį galite skaityti čia.

Kada ir kodėl nustojome save mylėti?

Kiekvienas iš mūsų gimėme tobulas ir nuostabus. Kūdikystėje kiekvienas save tiesiog dievinom. Visos mūsų kūno dalys ir visi mūsų kūno reiškiniai mums buvo natūralūs, gražūs ir malonūs, todėl jautėme malonumą tiesiog būti savimi.

Taigi, kur gi bėgant metams mes pametėme tą besąlyginės meilės sau jausmą?

Mother Disciplining DaughterNatūralu, kad visi tėvai stengiasi padaryti savo vaikus laimingus pagal tokį modelį, kuris jiems patiems simbolizuoja laimę. Skatinami tokių norų tėveliai savo atžalas geni ir karpo taip, kad jų akimis taptumėme tobuli. Visgi tas genėjimas, kurio pagrindinis įrankis yra kritika, visuomenės nustatyti rėmai, kas yra teisinga, o kas –ne, nuolatinis lyginimas su kitais, kurie neva daro geriau, turi ir kitą, labai liūdną medalio pusę. Tai nepilnavertiškumo kompleksai, kurie mums išsivysto nesąmoningai iš tėvų, šeimos ir mokytojų girdint, ko gi dar mums trūksta, kad būtumėm tobuli. Liūdniausia tai, kad daugiausia tokių savikritikos sėklų pasisėja būnant ikimokyklinio amžiaus, dėl to sąmoningai tam tikrų situacijų galime net neprisiminti. Tai savo ruožtu ypač apsunkina savianalizės ir atleidimo procesą. Juk jei nežinau, kada būtent patikėjau esąs nepakankamai geras, daug sunkiau atrasti ir ištraukti iš savęs šį tvinksintį, nors ir išoriškai užgijusį skaudulį.

Visgi, nėra nieko stipriau už mūsų valią ir minties galią, kurios leidžia ne tik priimti sprendimus, bet ir kurti. Galime iki gyvenimo galo dėl savo kompleksų kaltinti tėvus ar visuomenę, bet išskyrus nuolatinį vidinį kartėlį ir poreikį visuomet skųstis ir kritikuoti kitus, tai neatneš jokio palengvėjimo, jau nekalbant apie teigiamus pokyčius. Nereikia perkelti atsakomybės už savo gyvenimą kitiems, nes visus sprendimus priimame patys ir tik šiandien sprendžiame, kokie būsime rytoj. Nesvarbu, kokia buvo praeitis ir kokių skausmingų išgyvenimų joje teko patirti. Tik mes patys pasirenkame, kaip visa tai galime pakeisti.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip pamilti save

Labai daug metų mokausi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.

Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.

Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.

Ką  reiškia tikroji meilė sau?

Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas – jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.

Skaityti straipsnį toliau.

Pozityvios dienos gidas – kaip susikurti nuotaiką ir atgauti įkvėpimą judėti į priekį?

Pozityvios dienos gidas – kaip susikurti nuotaiką ir atgauti įkvėpimą judėti į priekį?

Aurelija Kriščiūnaitė

Female designer relaxing in office

Woman holding sad face signKai atsikeliu “ne iš tos kojos”

Nežinau, kaip jums, bet man – net ir propaguojant pozityvų mąstymą bei sąmoningą gyvenimo būdą, kartais pasitaiko “dienų kaip tyčia”. Atsikeli prastos nuotaikos, viskas tarsi iš rankų krenta, ant kiekvieno kampo laukia vis nauji išbandymai, nuotaika vis labiau bjūra, viskas ir visi ima nervinti arba apima tokia apatija ir nenoras nieko daryti, kad vienintelė svajonė būna griūti į lovą, užsikloti su galva ir miegoti, “kol visa tai baigsis”. Būna ir kitokių dienų, kai atrodo, kad tiesiog “nusėdo batareika”, o visas įkvėpimas ir motyvacija judėti į priekį bei mėgautis gyvenimu kažkur išgaravo.

Tuomet svarstau – ką darau ne taip ir ką nesunkiai galėčiau ištaisyti. Analizuodama savo sėkmingas dienas, supratau, kad yra visiškai elementari sistema, kurios laikantis, visos dienos būna geros. Jei tik laikausi šių patarimų pati, net ir prasčiau prasidėjusi diena prašvinta ir tampa tiesiog nuostabia. Šia sistema ir noriu pasidalinti.

Skaityti straipsnį toliau.

Ženklai ir intuicija – apvaizdos pirštas, nurodantis mums kryptį

Ženklai ir intuicija – apvaizdos pirštas, nurodantis mums kryptį

Aurelija Kriščiūnaitė

intuicija ir sapnaiSkaitydama įvairias įkvepiančias pozityvaus mąstymo knygas ir sekdama jų gyvenimo bei minčių formavimo patarimais, visuomet jose pasigesdavau vieno svarbaus dalyko. Na, sugalvojai norą, aiškiai ir ryškiai jį vizualizuodamas perdavei pasąmonei, ir kas toliau? Sėdi ant sofos ir lauki, kol išsipildys?  Buvo akivaizdu, kad vieną svarbų momentą didžioji dalis pozityvaus mąstymo skleidėjų akcentavo nepakankamai stipriai. O jis, mano manymu, yra esminis ir tikrai vertas atskiros temos.

Kalbu apie tai, kas vyksta norui po truputį imant realizuotis ir kaip tame procese dalyvaujame mes patys.

Kalbu apie mums kaip atsaką Visatos siunčiamus ŽENKLUS, apie jų perteikiamą žinią, apie jų paskatintą, žodžiais nenusakomą vidinį impulsą kažkur eiti, kažkam skambinti, rašyti, kažką galbūt neįprasto daryti. Būtent taip intuityviai paklusdami savo vidiniam balsui, gavusiam impulsą iš aplinkos, iš pasyvių svajotojų mes tampame aktyviais savo likimo kūrėjais ir patys įgyvendiname savo norus bei svajones.

Ženklai –  kam mums jų reikia?

Ko gero kiekvienas žinome tą jausmą, kai kažkoks garsas, kvapas, žodis ar vaizdas mums staiga kažką primena, sukelia keistai stiprų vidinį jausmą, kad pamatėme ar išgirdome tai ne šiaip sau. Dažnai tokie „ženklai“ mums tarsi suteikia patvirtinimą, kad reikia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kai būtent tuo periodu svarstėme, kaip pasielgti. Kartais jie parodo, kad laikas imtis konkrečių veiksmų arba tiesiog primena kažką svarbaus, ko nevalia pamiršti.

Skaityti straipsnį toliau.

Atleidimas kaip grįžimas į save

Atleidimas kaip grįžimas į save

atleidimas

Atleidimo ir meilės sau tema yra viena svarbiausių ir sunkiausių, einant keliu į savęs pažinimą, tobulinimą ir siekiant visokeriopos laimės, todėl džiaugiuosi, kad būtent šiai temai skyrė puikų straipsnį “Sielos namų” viešnia Kazimiera Astratovienė.

Dažnai atleisti sau ir pamilti save negalime daug metų ar net visą gyvenimą, ieškodami problemų sprendimo kažkur kitur, nors jis visuomet buvo čia pat, mūsų širdyje. Šis kelias tikrai nėra lengviausias, taigi daugelis juo niekuomet nepasiryžta eiti, bet, esu tikra, kad jis tiesiausias. Tik iš tiesų atleidę sau ir besąlygiškai pamilę save gauname bilietą į greitaeigį traukinį, tiesiausiu keliu ir be jokių trukdžių ar aplinkelių vežantį į visokeriopą mūsų sėkmę ir augimą. Bet visų pirmą jis mus vežą Namo, grąžindamas į save. Linkiu geros kelionės tiems, kas ryšis juo važiuoti.

Su meile,

Sielos namai

———————————————————————————————————————————————————-

Kazimiera Astratovienė

Ar atleidimas yra tikslas, ar priemonė? Ar atleisti – tai suteikti nepelnytą malonę tiems, kas mus įskaudino? Ir kodėl apskritai mes turėtume atleisti savo skriaudėjams? Negi todėl, kad jie pikti, blogi žmonės? Juk tai neteisinga. Ir kas mums iš to, kad atleisime? Gal taip tik patvirtinsime, kad esame silpni ir nieko verti, jei užuot keršiję ir smerkę rinksimės atleidimą? Ar atleisdami mes nuvertiname savo kančias, gal net pažeminame save? Ir kodėl kaip tik tasai, kuris kentėjo, turi siekti atleidimo? O net jei siekia, kaip jam suprasti, kad jau atleido? Gal visa tai tik iliuzija?

Tai tik keli iš tų daugybės klausimų, kurie pastaruoju metu sukosi mano galvoje. Ilgainiui supratau, kad atsakymų į juos racionalus protas atrasti negali. Kad vis bandydama paaiškinti tai, kas loginiais argumentais nepaaiškinama, aš prarandu galimybę tiesiog pajusti. Pajusti, kaip trokšta atleisti širdis. Pajusti, kad fizinis kūnas nebepakelia apmaudo ir kaltinimų naštos. Juk kartais vis iš naujo keldami sau klausimus ir bergždžiai bandydami į juos atsakyti, mes iš tiesų tiesiog atidėliojame kokį nors svarbų, bet nelengvą sprendimą. Sprendimą, kurį priimti būtina čia ir dabar. Jei skaitote šį tekstą, atleidimas jums irgi svarbus. Gal kaip tik dabar pats laikas žengti pirmąjį žingsnį atleidimo keliu – savęs link?

Skaityti straipsnį toliau.

Fraktalų piešimas – kelias į save per spalvas ir formas

Fraktalų piešimas – kelias į save per spalvas ir formas

Aurelija Kriščiūnaitė

Fraktalas

Visuose savo straipsniuose dažnai akcentuoju vieną svarbų sudėtinį elementą į dvasinę pilnatvę, norų išsipildymą ir atėjimą į Širdies kelią. Kalbu apie saviiešką, savęs pažinimą, į suvokimą, kas iš tiesų esi – be kaukių, be šeimos ir aplinkinių lūkesčių iš tavęs. Kalbu apie esminį suvokimą, ko nori iš savęs ir iš gyvenimo. Yra daugybė kelių į save ir kiekvienas gali pasirinkti tai, kas jam priimtiniausia. Svarbiausia, tai daryti nuoširdžiai, sistemingai, drąsiai, su tikru noru pažinti save. Svarbiausia, tai apskritai daryti.

Mane žavi paskutinius pora dešimtmečių išaugusi milžiniška įvairių terapijų, savęs pažinimo metodų, darbo su savimi įrankių gausa. Džiugina ir tai, kad vis daugiau žmonių pasirenka kūrybinį kelią į save, noriai lankosi įvairiose kūrybinėse, aktyvios meditacijos formą turinčiose praktikose, kurios padeda ne tik atsipalaiduoti, skatinti kūrybiškumą, bet ir auginti kelią į vidinį „aš“ ir savęs pažinimą.

Viena tokių terapijų, leidžiančių pažvelgti į giliausias mūsų pasąmonės gelmes, pažinti savo vidinį „aš“ ir ištraukti į dienos šviesą mūsų žinomas ir net neįvardintas emocines problemas ir traumas tam, kad galėtumėm su jomis efektyviai dirbti yra magiškasis fraktalų piešimas. 

Skaityti straipsnį toliau.