Category Archives: Laiškai skaitytojams

LAIŠKAI. O jei šalia “dienos – be patyčių” dar “dešimtmetis be kritikos”?

LAIŠKAI. O jei šalia “dienos – be patyčių” dar “dešimtmetis be kritikos”?

Kalbasi dvi pradinių klasių mokytojos: „Na, kaip tavo mokiniai? Maniškiai –  tai, žinok, visiški kerėplos ir parazitai. Ir kasmet jie vis blogėja, nors nuolat jiems apie tai sakau! Kita mokytoja atsako: „Žinai, o mano klasė nuostabi! Mano mokiniai labai šaunūs bei kūrybingi ir kasmet jie vis gerėja. Ir aš irgi jiems nuolat apie tai sakau. ”

Tai perfrazuotas anekdotas. Visai nejuokingas, beje. Originali jo versija skamba variacijoje, kai apie savo vyrus šnekasi dvi moterys. Bet man, užsiimančiai pedagogine veikla, žodinės galios pavyzdys su mokiniais atrodo dar artimesnis. O paskutiniu metu dar ir labai artimas.

Vis tenka išgirsti, kaip savo nepažangius mokinius – jaunus ar jau suaugusius – bara, pašiepia ir gėdina mokytojos. Arba pamatyti, kaip nepaklusnų vaiką apstaugia baisių epitetų savo mažyliui negailinti mama. Tokios situacijos mane verčia susigūžti…

Skaityti laišką toliau.

Laiškai skaitytojams. Kaip pamilti tuos “bjaurius” pirmadienius?

Laiškai skaitytojams. Kaip pamilti tuos “bjaurius” pirmadienius?

Šiandien eilinį sykį susimąsčiau, kokia gi savaitės diena. Ai, tiesa – šiandien daugelio nekenčiamas pirmadienis.
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai taip pasimečiau… 🙂

Galbūt dėl mano darbo specifikos (dažnai dirbu vakarais ir savaitgaliais), o gal dėl to, kad dirbu tokį darbą, kuris mane kasdien daro laimingą, dienų į geras ir blogas, sunkias ir lengvas nebeskirstau. Todėl labai dažnai nebežinau ne tik, kokia data, bet ir kokia savaitės diena.

Jau daug metų nebežinau, ką reiškia depresinis pirmadienis, nes “o ne – reikia į darbą”. Nebeturiu ir pusiau depresinių sekmadienių, nes rytoj jau reikės į darbą. Nors prieš 8 metus ir aš gyvenau šitomis nuotaikų tendencijomis. Dar puikiai prisimenu tuos darbinius vakarus, kai po intensyvios darbo dienos grįždavau namo tokia išsekusi ir apatiška viskam, kad svajodavau tik apie vakarienę, lovą, nu ir gal dar kokį serialą prieš užmiegant. Mano širdis šaukėsi dėmesio, siuntė man kalną signalų, bet aš tegalėjau visas sukilusias nemalonias emocijas slopinti. Maistu, svaigalais, beprasmišku savęs taškymu ir dar didesniu kiekiu gerai apmokamo darbo.

Džiugu, kad galiu kalbėti apie tai praėjusiu laiku. Džiugina ir tai, kad aplink mane vis daugiau draugų, bendraminčių ir mano mokinių ryžtasi drąsiems, drastiškiems ir itin pozityviems pokyčiams.

Skaityti laišką toliau.

LAIŠKAI. Neprašyti patarimai arba Nemokykit manęs, kaip gyventi

LAIŠKAI. Neprašyti patarimai arba Nemokykit manęs, kaip gyventi

Sveiki mieli skaitytojai,

Ar jūs mėgstate patarimus? Ne tuos, kur iš interneto ar knygos. Anuos galima pritaikyti arba taip pat sėkmingai praignoruoti.

Kalbu apie kitų žmonių patarimus, kuriuos jie dosniai mums dalina, tikėdamiesi, kad tuoj pat pulsime juos įgyvendinti. Rodos, visi geriau už mus žino, kaip reikia kalbėti, sėdėti, vaikščioti, ką mums reikia dirbti ir kiek reikia uždirbti, ką reikia valgyti, dėvėti, mylėti ir kaip miegoti.

Pamenate frazę apie neprašytus patarimus iš seno gero rusiško filmo „Maskva ašaromis netiki“? Viena iš pagrindinių personažių sakė: „ Nemokykit manęs, kaip gyventi! Geriau padėkite finansiškai.“ 🙂

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI. Remontininkų choro giesmės

LAIŠKAI. Remontininkų choro giesmės

Sveiki, mano mieli skaitytojai.

Kartais norisi pasidalinti ne tik įkvėpimu, filosofija ir visokiom pozityviom mintim. Norisi pasidalinti tiesiog GYVENIMU.

Jau antrą mėnesį viršuje gyvenantys kaimynai daro KAPITALINĮ BUTO REMONTĄ. Neabejotinai gali įsivaizduoti, ką tai reiškia. Prabundi net savaitgaliais ne su paukštelių giesmėmis, o eilinę savo širdingą grąžto melodiją užtraukus remontininkų chorui. Net nežinojau, kad būna tiek daug skirtingų remonto garsų – kalimas, taukšėjimas, gręžimas, daužymas, girgždinimas, vibravimas, šlifavimas, gremžimas… Visas orkestras su palyda. Ir taip diena dienon, be pertraukų jau daug savaičių…

Skaityti įrašą toliau.

Nauja rubrika LAIŠKAI. Apie paleidimą ir sodo auginimą.

Nauja rubrika LAIŠKAI. Apie paleidimą ir sodo auginimą.

Sveiki, mano mieli skaitytojai.

Ar jums atėjęs rudenėlis taip pat filosofiškas mintis sukelia?

Šiandien mąsčiau apie pozityvių žmonių negatyvumą.  Skamba nesuderinamai, bet taip būna. Turiu omeny tuos laikinus slystelėjimus ir ką jie daro tuomet, jei jiems kažkas nesigauna.

Pagalvojau – taip lengva kartais užstrigti. Įsisukti į nusivylimų ir juos sekančių negatyvių minčių ratą, net jei tari jas labai tyliai savo galvoje. Ir dar stipriau – jei kartoji jas garsiai kitiems girdint.

Vos tik neišeina taip, kaip tikėjaisi – NESĄMONĖ. Jei tik tavo įdėtos energijos grūdas akimirksniu nevirsta didingu medžiu – NESĄŽININGA. O jei dar šalia esančių pastangos, rodos, iš karto apdovanojamos sultingais vaisiais, trapi savivertė bruzda dar labiau – TIK MAN TAIP NESISEKA. Kalbu ne apie prisvilusią košę ar negražiai besigavusią nuotrauką. Kalbu apie rimtesnius projektus, bet visgi…

Skaityti įrašą toliau.