Nauja rubrika LAIŠKAI. Apie paleidimą ir sodo auginimą.

Nauja rubrika LAIŠKAI. Apie paleidimą ir sodo auginimą.

Sveiki, mano mieli skaitytojai.

Ar jums atėjęs rudenėlis taip pat filosofiškas mintis sukelia?

Šiandien mąsčiau apie pozityvių žmonių negatyvumą.  Skamba nesuderinamai, bet taip būna. Turiu omeny tuos laikinus slystelėjimus ir ką jie daro tuomet, jei jiems kažkas nesigauna.

Pagalvojau – taip lengva kartais užstrigti. Įsisukti į nusivylimų ir juos sekančių negatyvių minčių ratą, net jei tari jas labai tyliai savo galvoje. Ir dar stipriau – jei kartoji jas garsiai kitiems girdint.

Vos tik neišeina taip, kaip tikėjaisi – NESĄMONĖ. Jei tik tavo įdėtos energijos grūdas akimirksniu nevirsta didingu medžiu – NESĄŽININGA. O jei dar šalia esančių pastangos, rodos, iš karto apdovanojamos sultingais vaisiais, trapi savivertė bruzda dar labiau – TIK MAN TAIP NESISEKA. Kalbu ne apie prisvilusią košę ar negražiai besigavusią nuotrauką. Kalbu apie rimtesnius projektus, bet visgi…

Taip lengva įsukti šitą neigiamą užkratą, nes būtent tokios mintys itin lipnios ir dauginasi lyg piktžolės. Paleidus savieigai, tokį „derlių“ išravėti užtrunka taip ilgai…

Ir visgi esu žmogus. Kartais tiesiog paslystu. Kartais įkvėpimą pakeičia trumpas nusivylimas. Drąsą – nepasitikėjimas savimi. Tikėjimą Vedimu iš viršaus – vienišumo jausmas, nes „veda gi ne taip, kaip tu norėjai ar planavai“. J

Manau, kad svarbiausia iš tokių momentų krapštytis kuo greičiau. Neužstrigti juose. Nepradėti mėgautis tokia iliuziškai saldžia, daug dėmesio pritraukiančia aukos role.

Primenu sau, kad ne visos pasėtos sėklos sudygsta. Kad kai kurios iš jų auga labai lėtai, o kartais virsta visai ne tokiu augalu, kokį sodinome. Kad kai kurioms idėjoms nelemta materializuotis ar tęstis. Kad nėra prasmės palaikyti mintyse iliuzijos, jog įdėjus DAR DAUGIAU pastangų, visgi gausis taip, kaip noriu ir planavau. Kad šokinėdama sau aukščiau bambos, daužydama su galva į sieną, tik išsieikvoju, o ne einu link savo svajonės.

Primenu sau, kad turiu laistyt tuos daigelius, kurie sudygo, su meile, siunčiant jiems gražias mintis. O likusius – taip ir neišlindusius į dienos šviesą – palaiminti ir mintyse sugrąžinti Žemei, net jei sėdama juos įdėjau labai daug pastangų ir energijos.

TIK AUGINANT TAI, KAS AUGA IR PALAIMINUS BEI PALEIDUS TAI, KAS TAIP IR NESUDYGO, UŽAUGINAME VEŠLŲ SODĄ. Tokį sodą, kuriame esame ten, kur turime būti. Darome tai, ką turime daryti. Pačia harmoningiausia forma visoms mūsų būtiems formoms ir visoms gyvoms būtybėms žemėje.

Mano mylima tapybos mokytoja labai dažnai kartoja. WORK WITH WHAT‘S WORKING. AND BLESS THE REST. Manau, kad tai puikiai tinka ne tik tapyboje, bet ir gyvenime.

AUGINKIME TAI, KAS AUGA IR PALAIMINDAMI PALEISKIME (BENT JAU KOL KAS) TAI, KAS NESUDYGO. LEISKIME TAM SODUI MUS NUSTEBINTI IR PRIIMKIME VISUS JO SUBRANDINTUS VAISIUS.

Gražaus jums rudeninio derliaus.

Su meile,

Sielos namai

Komentuoti
©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *