Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Aurelija Veršininė

“Autentiškumas yra kasdienės pastangos pamiršti, kokie manome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame.” Brene Brown

Kaip užaugti perfekcionistu?

Užaugau tais laikais, kai vaikai buvo mylimi ir giriami ne už tai, kad yra, bet už jų pasiekimus. Tuomet niekas tėvams nesakė, kaip svarbu priimti savo vaiką tokį, koks jis yra tam, kad ateityje ir jis pats sugebėtų save priimti. Apie besąlyginę meilę ir netobulumo suteikiamą laisvę kalbama buvo mažai arba iš viso nebuvo. Toks dalykas, kaip prieraišios ar sąmoningos tėvystės skatinimas, neegzistavo.

Pamenat, kokios didžiausios vertybės buvo skatinamos? Kovingas ryžtingumas, raunant savo silpnybes kaip didžiausią baubą. Geležinė disciplina, nuolankus paklusimas taisyklėms. Tikslo siekimas bet kokia kaina, net jeigu reikia daužyti galvą į sieną. Už pasiekimus – pagyros. Už silpnybes – viešas peikimas ir baudimas.  Gerai besimokantiems pirmūnams – auksinis diplomas ir garbės lentos. Visiems kitiems – tai, kas liko.

Nuoširdaus palaikymo daugiausia gaudavau už tai, ką gero padarydavau. Gerus pažymius, gražius piešinius, gerą klausą ar skambų balsa, už gerą elgesį (kitiems patogų prisitaikymą, tiksliau) ir kita. Tuomet jausdavausi mylima, svarbi. Tuomet jausdavau, kad apskritai esu gyva.

Nieko nuostabaus, kad su laiku susitapatinau su savo pasiekimais, su darbo rezultatais, nes tik jie man leisdavo jaustis vertinamai. Kasdien vis stiprėjo vidinis suvokimas, kad mane galima mylėti tik už kažką. Už nuopelnus, už pastangas, už pasiekimus, už vystomus talentus. Nes juk šiaip sau, tokia, kokia esu, nesu verta nei meilės, nei artumo.

Todėl tuomet, kai dėl vienintelio netikėtai prastai išlaikyto baigiamojo mokyklos egzamino negavau auksinio diplomo, buvau pasiruošusi sumaišyti save su žemėmis. Panaši istorija nutiko baigiant universitetą. Tuomet dėl vienos menkos klaidos padėjau sau dar didesnį minusą… Gyvenimas tokių pamokų negailėjo.

Taip kartu su manim užaugo ne viena karta perfekcionistų, besikankinančių amžino tobulumo vaikymosi, spąstuose.

Pripažinimo vaikymasis

Atrodytų, o kas gi čia blogo, jei žmogus nuolat tobulinasi ir nesitenkina pasiektais rezultatais? Argi tai – ne tramplynas į sėkmę?

Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad viskas yra kaip tik atvirkščiai.

Sėkmės ir laimėjimų troškimas yra sveikas ir visiškai natūralus dalykas. Kai stengiamės viską atlikti kuo geriausiai ir tai darome dėl saves – dėl savo asmeninės ramybės, laimės, sveikatos, gerovės ir pan. – viskas puiku.

Perfekcionistinis tobulumo vaikymasis gi grįstas visai kita motyvacija. Perfekcionistus į priekį varo pripažinimo poreikis. Kitaip tariant, visi jų veiksmai ir pastangos yra orientuoti į tai, kad kiti tai pamatytų, įvertintų, pagirtų, pripažintų. Kodėl? Nes jie yra susitapatinę su savo pasiekimais. Esu tai, ką darau. Esu vertas meilės tada, kai tai darau gerai. Kitaip esu bevertis.

Turite kokių nors tikslų, kurių ilgą laiką siekiate? Paprasta patikrinti, ar jie netapo perfekcionistine manija. Pavyzdžiui, norite sulieknėti. Atsakykite sau nuoširdžiai, kodėl tai darote. Ar tikrai tik tam, kad jaustumėtės geriau ir pati/pats sau patiktumėt? O gal jūs įsivaizduojat, kaip pamatę jūsų naujas formas iš susižavėjimo aikčios draugai ir giminės, kaip akimis nulydės praeiviai, kaip pavydės draugai ar kolegos? Tai metat svorį dėl savęs ar dėl jų?

Blogiausia tai, kad perfekcionizmas neturi galutinės formos. Tai sizifiškas akmens stūmimas į kalną, kuris niekada nesibaigia. Niekas niekuomet negali būti tobulas iki galo. Net pasiekus didžiausių aukštumų, visuomet bus dar gražesnių, protingesnių, daugiau pasiekusių, turtingesnių ir t.t. Tobulas reiškia baigtinis, bet juk tai, kas gyva, nuolat kinta. Todėl tai, kas gyva, negali būti tobula.

Ką apie perfekcionizmą ir laimės jausmą sako moksliniai tyrimai?

Grįžkime prie klausimo, kodėl, mokslininkų nuomone, nuolatinis tobulėjimas negarantuoja sėkmės ir pripažinimo?

Visų pirma, labai skaudus, bet naudingas suvokimas yra tas, kad aplinkinių nuomonės kontroliuoti mes negalime. Stengdamiesi atlikti viską tobulai, mes stengiamės valdyti situaciją, o tiksliau – teigiamą aplinkinių požiūrį į mus, kad galėtume jaustis gerai. Jei tai darome ne dėl saves, o dėl kitų geros nuomonės, mūsų savivertė tampa priklausoma nuo to, ką apie mus mano aplinkiniai. O tuomet kelias nuo pjedestalo į užribį labai trumpas. Viena klaida, vienas supeikimas ir mes mirštame iš gėdos, pažeminimo ir nusivylimo. Jaučiamės beverčiai, nors mūsų esmė ir vertė dėl to nepasikeitė.

Maža to, tyrimai rodo, kad bijodami galimų klaidų ir nepritarimo, mes nuolat gyvename nerimo, depresijos ir šiuos jausmus slopinančių priklausomybių spąstuose, nesiryždami gyventi pilnu tempu ir visa širdimi. Įsivaizduojate, kiek galimybių mes praleidžiame? Kiek idėjų ir galimai gerų sumanymų mes net nepradedame realizuoti. Nes – gal nepasiseks. Nes – ką kiti pasakys. Nes – kiti nesupras. Nes – kiti jau padarė tai geriau. Tokiu būdu perfekcionizmas mus ne skatina skleisti savo vidinį potencialą ir realizuoti savo svajones, o tampa paralyžuojančiais šarvais. Tempiame juos, manydami, kad būdami tobuli, apsisaugosime nuo gėdos, pažeminimo ir skausmo, kurį jie sukelia. Deja, šitaip tik nuolat skaudiname save patys.

Kitas mokslinis tyrimas analizavo žmonių laimės jausmą ir tai, kas jį sukelia. Natūralu, kad pagrindinis visų žmonių noras, kurį siekiame įgyvendinti įvairiomis priemonėmis yra NORAS BŪTI LAIMINGU. Daugumos nuomone, ilgalaikį laimės jausmą suteikia visuomenės pripažinimas ir materialinė gerovė. Nenuostabu, kad šių dalykų dažnai vaikomės visomis jėgomis iki pat mirties.

Visgi tyrimas atskleidė, kad patys laimingiausi žmonės yra ne tie, kurie yra populiarus, pripažinti ar turtingi. Patys laimingiausi yra tie, kurie turi sukūrę autentišką artimą ryšį, kuriame gali jaustis laisvai ir būti savimi. Kuo daugiau tokių ryšių turime, tuo didesnį ir ilgalaikiškesnį laimės jausmą širdyje nešiojamės. Čia ir prieiname klausimą, kaip tokį ryšį sukurti ir ką jis turi bendro su buvimu/nebuvu perfekcionistu?

Kodėl mes visgi taip stengiamės pritapti?

Dažnai mums atrodo, kad tikrai artimą, abipusės simpatijos ir atjautos kupiną ryšį galime sukurti tik tuomet, jei kiti mus laikys labai gerais, o jei tiksliau – tobulais. Nereikia pamiršti, kad tobuli turime būti ne pagal savo vidinį supratimą, o pagal tų vertinančių “tobulumo parametrus”. Neriamės iš kailio, kad tik atitiktume jų lūkesčius, būtume jiems patogūs, “geri”. Investuojame begales jėgų, kad kiti apie mus galvotų gerai, žavėtųsi ir galop – pamiltų. Bet galiausiai aplinkiniai, geriausiu atveju, susižavi ne mumis, o mūsų sukurta iliuzine tobuląja versija – mūsų netikra kauke. Ir tik mums parodžius menkiausias silpnumo apraiškas, mus kritikuoja, ar net nusisuka. O mes pykstam ir nesuprantam – kame gi reikalas? Kodėl manęs nemyli tokio, koks esu? Bet ar mes suteikėme kitiems galimybę pamatyti tą tikrąjį AŠ? Juk mes rodėme tik labai ribotą savo dalį, kuri jo neatspindi.

Pabandykite prisiminti situaciją, kai bandėte pritapti kažkokioje žmonių grupėje. Sakėte ir darėte tai, ką manėte, kad jie norėtų girdėti. Galbūt sulauktėte pripažinimo ir pagyrų. Bet ar tikrai jautėtės laisvi ir nuoširdūs? Sukūrę tikrą artimą ryšį? Deja, ne.

Tuomet, kodėl mes šitaip stengiamės pritapti? Kam skiriame šiam bergždžiam reikalui tiek energijos ir laiko?

Įdomu, kad šitas noras yra susijęs su mūsų prigimtimi. Kiekvienam gyvam žmogui savitas poreikis priklausyti, būti grupės dalimi, jaustis savu, sukurti ir jausti tikrą, nuoširdų ir artimą emocinį ryšį. Tai kone gyvuliškas instinktas išlikęs dar iš tų laikų, kai buvimas grupėje, bandoje buvo saugumo garantas. Anuomet būti atstumtam savo gentainių reiškė mirtį, nes išgyventi vienam buvo neįmanoma. Štai kodėl net ir šiais laikais, kai teoriškai galėtume išsiversti ir be kitų palaikymo bei pagalbos, jaučiame begalinį norą pritapti. Bet kokia kaina. Dažniausia mokėdami už tai savo pačių autentiškumu, kitaip tariant – nuolat išduodami save.

Pamenu pokalbį su savo terapeute. Kalbėjomės apie tai, kaip kartais neužtikrintai jaučiuosi net tose srityse, kurios, žiūrint iš šalies, man tikrai puikiai sekasi. “Kas gi tau kelia tą nepasitikėjimą savimi ir ko tau reikėtų, kad to pasitikėjimo būtų daugiau?” – paklausė ji. Pirma atėjusi į galvą mintis buvo – reikia daugiau pripažinimo. Ir iš karto po jos sekė aiškus suvokimas, kokia tai nesąmonė. Net parašiusi dešimt publikos bei kritikų pripažintų knygų, surengusi šimtą personalinių tapybos parodų, nusifilmavusi garsiausiose laidose, pasivaipiusi ant populiariausių žurnalų viršelių ir sulaukusi daugybės viešo pritarimo bei pagyrų, ilagalaikio pasitikėjimo savimi neįgysiu. Tai trumpalaikė iliuzija. Tą pripažinimą galiu sau suteikti TIK AŠ PATI. Kitaip tariant – turiu priimti savo netobulumą ir išmokti mylėti save tokią – klystančią, nuviliančią, pasimetusią, silpną, žmogišką – visokią. Publika pripažinimą atima taip pat greitai kaip ir duoda. Iš numylėtinio virsti pajuokos objektu – nieko nereiškia. Taigi, kitų pripažinimas – kad ir koks milžiniškas jis būtų – tikros savivertės neaugina. Jei tiki savimi – kitų meilė tik atspindi tavo paties požiūrį į save, o nepritarimas taip nežeidžia, nes pats žinai, kas esi vertas meilės ir artumo. Net jei esi netobulas.

Tai kokie tie perfekcionizmo spąstai?

Kadangi ši tema man pačiai labai aktuali, susidėliojau sau galvoje supaprastintą schemą, kurią lengviau vizualiai pamatyti ir įsisąmoninti. Mielai ja pasidalinsiu ir su jumis.

Perfekcionizmo schemos spąstai:

  • Susitapatinęs ne su tuo, kas esu, tampu tuo, ką darau, veikiu, ko esu pasiekęs ↓
  • Viskas, ko siekiu ir ką darau, yra skirta ne mano paties asmeniniam augimui, bet kitų pripažinimui pelnyti (tai darau ne dėl saves, o svajodamas apie kitų komplimentus, susižavėjusius žvilgsnius ir pripažinimą) Noriu būti laikomas tobulu. ↓
  • Tik pelnydamas pripažinimą jaučiuosi esąs vertingas ir vertas meilės ↓
  • Visa veikla ir pasiekimai yra kintantys. Kad ir kaip besistengčiau, kartais man gali nepavykti. Net pasiekus aukštumas, iš jų galima nukristi. ↓
  • Kitų nuomonės apie save ir savo pasiekimus kontroliuoti negaliu, kad ir kaip besistengčiau. ↓
  • Vadinasi, mano savivertė ir jausmas, ar esu vertas meilės, yra visiškai priklausoma nuo to, ką apie mano pasiekimus, kurie gali keistis, pagalvos kiti. Mano savivertė yra visiškai nestabili ir labai trapi. ↓
  • Savivertės palaikymui ir nuolatiniam iliuzinio pripažinimo vaikymuisi išnaudoju daugybę jėgų. Tai kelia nuolatinį nerimo, nesaugumo, baimės nepritapti jausmą, kurį slopinu pertekliniu maistu, pertekliniu darbu, seksu, įvairiomis priklausomybėmis, pamažu grimzdamas į depresiją ir nerimo priepuolius.

Tai kaip išlipti iš tų spąstų?

Sako, kad visi keliai veda į Romą. Manau, kad visi keliai prasideda nuo besąlyginės meilės sau.

Taip, taip. Tik leidus sau būti netobulam ir priėmus tą netobulumą, tik pajautę, kad esame verti meilės ir artumo, kad ir kokie būtume, mes esame pasiruošę savo pažeidžiamumą parodyti kitiems. To vertiems žmonėms. O parodę savo pažeidžiamumą, būdami nuoširdūs ir autentiški, mes automatiškai skatiname kitą žmogų padaryti tą patį. Būtent ten, pažeidžiamume, autentiškume, o ne tobulume, ir gimsta artumas. Taip užsimezga artimas ryšys, kurio mes visi taip trokštame. Ir jame mes galime būti savimi. Galime būti netobuli, nes patys save tokius jau esame priėmę.

Žinoma, toks priėmimas – tai ne savaitgalio darbas. Tai praktika, kuri kartais trunka visą gyvenimą. Ir jeigu jos eigoje, jaučiate, kad vis dar gajus noras slopinti nepatogią nerimo emociją (norisi dar vieno saldainio, taurės vyno, dar vienos maisto porcijos, smegenis užkemšančio filmo ar begalinio naršymo Facebooke), tiesiog akimirkai sustokite. Nustokite save graužti, vainoti ir vyti į priekį. Leiskite sau pajausti tai, kas kyla iš vidaus. Nebijokite. Tai ne mirtina. Išjaustos emocijos vietą užima suvokimas, ką norėtųsi daryti toliau. Jei tai praktikuosite nuolatos – perfekcionizmo įprotis išgyventi šansų neturi. Ilgainiui nereikės nei jausmų slopinti, nei vaistų nuo nerimo priepuolių ar depresijos gerti.

Linkiu to visiems jums ir visų pirma – sau. 🙂

 

Su meile,

Sielos namai

————————————————————————————————

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————–

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like mygtukais bei išreikškite savo nuomonę Facebook ar svetainės komentaruose apačioje. Juk gerais dalykais taip gera dalintis. 🙂

Komentuoti
©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

One Response »

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *