Tag Archives: perfekcionizmas

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Aurelija Veršininė

“Autentiškumas yra kasdienės pastangos pamiršti, kokie manome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame.” Brene Brown

Kaip užaugti perfekcionistu?

Užaugau tais laikais, kai vaikai buvo mylimi ir giriami ne už tai, kad yra, bet už jų pasiekimus. Tuomet niekas tėvams nesakė, kaip svarbu priimti savo vaiką tokį, koks jis yra tam, kad ateityje ir jis pats sugebėtų save priimti. Apie besąlyginę meilę ir netobulumo suteikiamą laisvę kalbama buvo mažai arba iš viso nebuvo. Toks dalykas, kaip prieraišios ar sąmoningos tėvystės skatinimas, neegzistavo.

Pamenat, kokios didžiausios vertybės buvo skatinamos? Kovingas ryžtingumas, raunant savo silpnybes kaip didžiausią baubą. Geležinė disciplina, nuolankus paklusimas taisyklėms. Tikslo siekimas bet kokia kaina, net jeigu reikia daužyti galvą į sieną. Už pasiekimus – pagyros. Už silpnybes – viešas peikimas ir baudimas.  Gerai besimokantiems pirmūnams – auksinis diplomas ir garbės lentos. Visiems kitiems – tai, kas liko.

Nuoširdaus palaikymo daugiausia gaudavau už tai, ką gero padarydavau. Gerus pažymius, gražius piešinius, gerą klausą ar skambų balsa, už gerą elgesį (kitiems patogų prisitaikymą, tiksliau) ir kita. Tuomet jausdavausi mylima, svarbi. Tuomet jausdavau, kad apskritai esu gyva.

Nieko nuostabaus, kad su laiku susitapatinau su savo pasiekimais, su darbo rezultatais, nes tik jie man leisdavo jaustis vertinamai. Kasdien vis stiprėjo vidinis suvokimas, kad mane galima mylėti tik už kažką. Už nuopelnus, už pastangas, už pasiekimus, už vystomus talentus. Nes juk šiaip sau, tokia, kokia esu, nesu verta nei meilės, nei artumo.

Todėl tuomet, kai dėl vienintelio netikėtai prastai išlaikyto baigiamojo mokyklos egzamino negavau auksinio diplomo, buvau pasiruošusi sumaišyti save su žemėmis. Panaši istorija nutiko baigiant universitetą. Tuomet dėl vienos menkos klaidos padėjau sau dar didesnį minusą… Gyvenimas tokių pamokų negailėjo.

Taip kartu su manim užaugo ne viena karta perfekcionistų, besikankinančių amžino tobulumo vaikymosi, spąstuose.

Skaityti įrašą toliau.

Rekomenduojamų knygų sarašas 5 – atrinkau geriausias knygas jums

Rekomenduojamų knygų sarašas 5 – atrinkau geriausias knygas jums

Aurelija Veršininė

Toliau tęsiu didžiausią įspūdį man padariusių įkvepiančių psichologinių ir asmeninio tobulėjimo knygų sąrašą. Jame rasite ugdomojo pobūdžio knygas, kurių skaitymui reikia daugiau laiko bei susikaupimo. O taip pat prasmingą grožinę literatūrą, kurios įžvalgos įpintos į autentišką pasakojimą, istoriją. Tokias knygas „suryji“ akimirksniu, net jei skaitai dienos pabaigoje prieš miegą. Šįkart visos saraše pristatytos knygos man pasirodė absoliučiai nuostabios, todėl jas drąsiai rekomenduoju.

Pirmas keturias šio sąrašo dalis, skelbtas anksčiau Sielos namuose, galima rasti skiltyje REKOMENDUOJAMŲ KNYGŲ SĄRAŠAS.

Ištikimiausi Sielos namų skaitytojai turbūt pastebėjo, kad paskutiniu metu labai gilinuosi į autentiškumo, savo šešėlio jaukinimosi, savęs besąlyginio priėmimo, leidimo sau būti netobulu, kontrolės paleidimo ir panašias temas. Jos skamba ir mano paveiksluose, ir FB puslapio vizualinėse įžvalgose, ir straipsniuose, ir komentaruose.

Visi šie aspektai, jų priėmimas į savo gyvenimą atneša tokią laisvę, tokią ramybę ir lengvumą, kurį sunku nusakyti žodžiais. Noriu, kad ir jūs patirtumėte šį pūkelio švelnumo, gėlės trapumo ir akmens tvirtumo jausmą, vardu VIDINĖ RAMYBĖ.

Štai dėl ko šį kartą iš visų perskaitytų knygų atrinkau tas, kurios labiausiai siejosi su šia tema ir pasirodė labiausiai vertos skirto laiko.

Jūsų patogumui prie knygų įdėjau nuorodas, kur jas galima įsigyti. Visgi kai kurių seno leidimo arba jau išparduotų knygų reikės paieškoti tarp perskaitytų knygų arba pasiskolinti iš draugų.

Skaityti įrašą toliau.

Kaip jaustis saugiam visko nekontroliuojant?

Kaip jaustis saugiam visko nekontroliuojant?

Aurelija Veršininė

Cape Verdean woman blowing illustrations of feathers

Kodėl mes viską kontroliuojame ir taip vertiname tuos, kurie moka tai daryti?

Gyvename visuomenėje, kurioje gebėjimas slopinti savo jausmus, efektyviai planuoti, strateguoti darbus, viską daryti greitai bei kontroliuoti situaciją yra laikomas siektinomis ir sektinomis savybėmis. Organizuojame tam skirtus seminarus, mokomės to specialiuose kursuose, žavimės tais, kas moka viską numatyti, valdyti ir laikyti vadeles savo rankose.

Buvimas taip, kaip būnasi, savęs priėmimas su visais pliusais ir minusais, leidimas sau ne veikti, o tiesiog būti, su pasitikėjimu atsiduodant intuityviam balsui ir Aukštesniai valiai, gebėjimas ne kaupti, turėti, o atiduoti, paleisti vis dar laikomas ne šiaip neatsakingu plaukimu pasroviui, bet netgi naivumu ir kvailumu. Bet ar tai tikrai kvailumas? O jei, įvairovės dėlei, pažiūrėtumėm į tai, kaip į tam tikrą drąsos formą?

Turiu prisipažinti, kad esu didelė planuotoja. Vienas malonesnių dalykų (kuris man, beje, tikrai neblogai sekasi) yra sisteminti informaciją, dėlioti strategijas, planuoti veiksmus ir su didesniu ar mažesniu užsidegimu jas vykdyti. Daug metų saugi jausdavausi tik tuomet, kai galėdavau kontroliuoti tiek save, savo jausmus, savo įvaizdį artimų ir tolimų žmonių rate, tiek ir iki smulkmenų suplanuotą savo veiklą. Džiaugdavausi, kai galėdavau šia patirtimi pasidalinti su kitais, kai jausdavau savo strateginio mąstymo pripažinimą ir įvertinimus.

Skaityti įrašą toliau.