Category Archives: Straipsniai

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Už ką? Ogi už viską.

Visų pirma, už gyvybę. Juk tai – ne savaime suprantama. Už tai, kad ji nepailsdama tuksi ir pumpuoja mūsų jėgas palaikančią gyvastį po visą organizmą. Dirba nesustodama, be poilsio, be pertraukų, be pasiteisinimų ir išlygų. Net tada, kai mes ilsimės ir miegame. Net tada, kai mums taip blogai, kad mes manome nebenorintys daugiau gyventi…

Už tai, kad ji kaip niekas kitas savo skausmingu dilgsėjimu mums primena, kad nuklydome nuo kelio. Kad nustūmėme save ir savo poreikius į šoną. Kad apsiėmėm per daug, kad pervargome ir turime pailsėti. Kad su mumis pasiėlgė neteisingai. Arba atvirkščiai – kad turime tikėti savimi nepaisant nieko.

Už tai, kad ji – geriausias mūsų kelrodis ir patarėjas gyvenimo sprendimuose. Ir net tuomet, kai minčių audros siaučia po smegenis ir tame chaose mes nebežinom, ką daryti, ji visad yra mūsų pagalbininkė. Jei tik nutildome tą begalinį triukšmą ir įsiklausome į jos žodžius, visuomet gauname pačius tikriausius atsakymus. Juose nebūna abejonių, protui būdingo gąsdinimo ir nerimo. Juose – vien tik veikimas iš tikėjimo ir meilės. Ji mus moko tikėti ir pasitikėti.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Gydantis lėtumas.

Esu energingas ir temperamentingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad visą gyvenimą viską darau greitai. Greitai šneku, greitai einu, greitai valgau, greitai skaitau, greitai priimu sprendimus. Galiu greitai įsimylėti ir dar greičiau atvėst. Greitai supykstu ir greitai atleidžiu. Galima sakyti, kad mano antras vardas yra GREITAI. 🙂

Todėl žodis “lėtumas” man visuomet asocijavosi su kažkokiu kokybės trūkumu. Erzindavo lėti ar lėtai šnekantys žmonės, lėti vairuotojai, lėtai esmę atskleidžiančios knygos ar paskaitos.

Savaime suprantama, pati iš savęs viską reikalaudavau daryti greitai, net jei tas “viskas” buvo nauji įgūdžiai, kuriems lavinti įprastai reikia laiko. Įsivaizdavau, kad privalau greitai išmokti naujų dalykų. Greitai perprasti ir įsisavinti naują informaciją. Greitai susigrąžinti balanso jausmą, jei jį prarandu. Greitai pailsėti ir atsistatyti po darbų maratono. Greitai pakeisti visą gyvenimą turėtus destruktyvaus elgesio modelius. Greitai išgydyti širdį po sunkių patirčių…

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Vidinio globėjo ugdymas. Kaip padėti sau pačiam?

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?

Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?

Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.

Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.

O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą?  Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“

Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.

Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.

Skaityti įrašą toliau.

Odė pykčiui

Labai daug kalbama apie tai, kaip negražu pykti ir koks blogas tai jausmas. Bet ar tai visada tiesa?

Žinau, kad visos mūsų emocijos turi savo funkciją. Todėl kaskart slopindama sukilusi pyktį, primenu sau, kad ką tik buvo pažeistos mano ribos, todėl sukilo pyktis. Tam ši emocija mums ir duota. Ir vietoje to, kad milijoninį kartą mandagiai nuryčiau jo sukeltą gumulą, mokausi:

  • pajusti, kas nutiko,
  • ką iš tiesų jaučiu,
  • ko noriu
  • ir kaip galėčiau konstruktyviai tai išreikšti, apgindama savo ribas.

Atrodytų schema paprasta, bet, deja, ne kiekvienam tai pavyksta natūraliai. Visuomet pavydėjau drąsos ir savęs pajautimo žmonėms, kurie ryžtingai iškomunikuoja savo poreikius, net jei jie yra labai nepatogūs aplinkiniams. Jie jaučia, kad jų jausmai ir poreikiai yra svarbūs ir turi teisę būti realizuoti lygiai tiek pat, kiek ir kitų žmonių poreikiai.

Daugelis iš mūsų vaikystėje buvome auginami kaip labai geri, mandagūs, patogūs, išauklėti, tobulumo siekiantys vaikai. Tik tokius mus mylėjo ir priėmė. Tik tokie mes galėjome sulaukti tėvų pripažinimo. Todėl visokius aplinkiniams nepatogius jausmus ir poreikius mums teko užslopinti. Taip su laiku mes nustojome jausti ar juolab išreikšti autentišką pyktį, pavydą, sielvartą, baimę. Galbūt netgi nusprendėme, kad šių jausmų mes tiesiog nejaučiame ir netgi tuo didžiuojamės. Daug kartų teko girdėti su džiaugsmu tariamą frazę „Aš esu visiškai nekonfliktiškas žmogus. Aš niekada nepykstu. Aš nežinau, kas yra pavydas. ir pan“.  Iš tiesų tai tik reiškia, kad nuo savo tikrojo autentiško AŠ esame nutolę per šviesmečius. Tad nenuostabu, kad nejaučiam nei savo tikrų poreikių, nei aiškių rbų.

Skaityti įrašą toliau.

Derybos su vidiniu kritiku – kaip nustoti save graužti?

 

Paskutiniame Sielos namų straipsnyje „Kaip nustoti nerimauti?“, sulaukusiame itin daug jūsų atsiliepimų ir atgalinio ryšio, skriejusio pas mane įvairiausiais kanalais, kalbėjau apie nerimą  – jo priežastis, kaip patys dalyvaujame jį kurdami ir ką daryti, kad nerimo būtų mažiau. Kadangi viena iš nerimo priežasčių – itin aršus vidinis kritikas, neduodantis ramiai gyventi, žadėjau papasakoti, kaip galima su juo darniau bendradarbiauti. Apie tai ir pakalbėsime šį kartą.

Vidinio kritiko tema – kaip ir kitos Sielos namų temos, kuriomis rašau – vienas opiausių mano asmeninių skaudulių. Sprendžiant iš skaitytojų reakcijos į straipsnį apie nerimą – deja, tai viena opiausių temų ir tarp mūsų tautiečių.

Jau kelis metus su vidiniu kritiku dirbu, deruosi, tariuosi gražiuoju, ir ne taip gražiai, taikau įvairias praktikas ir terapijas. Per tą laiką su kritiku susipažinome gan artimai. Tai suteikia ne tik sąmoningumo, jaučiant, kada ir kodėl jis įsijungia, bet ir gebėjimo jį nors kiek pažaboti. Todėl mielai pasidalinsiu su jumis tuo, ką atradau ir pritaikiau pati asmeniškai bei darbe su savo klientais.

Ar atsimenate pasaką apie nykštuką Rumpelstiltskiną? Tik atspėjusi keistą nykštuko vardą karalienė išsivadavo iš žemaūgio šantažuotojo žabangų. Lygiai taip siaubo filmuose apie žmones apsėdusias piktąsias dvasias, norėdamas atlikti išvarymą, egzorcistas turi sužinoti demoniškos būtybės vardą.

Folklioras folklioru, bet ir gyvenime, norėdami įgauti daugiau galios, turime suprasti, su kuo turime reikalą. Tik neįsisąmonintos mūsų neharmoningos emocijos gali virsti mus ėdančiais vidiniais demonais. Taip ir vidinis kritikas, apie kurio buvimą tik nujaučiame, bet nieko daugiau apie jį nežinome, turi mums milžinišką galią, lemiančią mūsų impulsyvų ir destruktyvų elgesį. Taigi, norėdami pažaboti vidinį kritiką, visų pirma turime su juo arčiau susipažinti.

Skaityti įrašą toliau.