Category Archives: Straipsniai

Didelio jautrumo dovanos

Visą gyvenimą buvau itin jautri. Jautri mergaitė, jautri mergina, jautri moteris. Dažniausiai man pavykdavo tai paslėpti po  drąsios, ekstravertiškos, komunikabilios asmenybės kauke, bet vidinė esmė likdavo ta pati. Kiek tik galiu atsiminti, į savo didelį jautrumą žiūrėjau kaip į trukdį, neleidžiantį man gyventi taip, kaip visi. Natūralu – juk aš ir nebuvau, kaip visi. Tą neigiamą požiūrį į save man padėjo palaikyti ir aplinkiniai – tiek artimoje, tiek ir tolimoje aplinkoje.

Ir tik dabar, po keletą metų trukusių įvairių terapijos formų man galiausiai pavyko savo jautrumą prisijaukinti, pamilti, priimti ne tik kaip naštą, bet ir kaip didelę savo dovaną, talentą. Nepaisant to – vis dar mokausi save – tokią jautrią – saugoti ir nuolat sau kurti tinkamas sąlygas harmoningai būti, atsistatyti, skleistis bei žydėti ne tokiame jautriame pasaulyje.

Todėl mane ypač stipriai palietė nuostabi amerikiečių psichoterapeutės Elaine N. Aron knyga „Itin jautrus asmuo“. Skaičiau ją tarsi savo asmeninę autobiografiją, ištikta šoko, nuostabos, pasigėrėjimo ir graudulio vienu metu.

Buvo sunku patikėti, kaip gražiai į vientisą vaizdą susidėliojo mano jautrumas, jausmingumas, kūrybingumas, intuicija, psichologinis įžvalgumas, dvasingumas, gilumas, noras viską matyti ir analizuot giliau, trapi savivertė, nekantrumas, nerimavimas, jaudulys, nepakantumas dideliam triukšmui ir dideliems žmonių susibūrimams, nuovargis nuo atrodytų, ne tokių jau ir sunkių situacijų, didelis atsigavimo vienumoje, tylos, kūrybos, meditacijos ir reguliaraus poilsio poreikis. Bei daugybė kitų dalykų.

Kadangi tokių –  itin jautrių, anot statistinių tyrimų mūsų yra maždaug 20%, o tarp dvasiniu tobulėjimu besidominčių žmonių šis procentas yra dar kelis kartus didesnis, noriu savo atrastais perlais pasidalinti ir su jumis, mieli Sielos namų skaitytojai.

Kodėl sunku būti itin jautriam?

Gyvename visuomenėje, garbinančioje greitį, paviršutiniškumą, materialines vertybes, pasiekimus, ekstravertiškumą, gebėjimą nejausti, neprisirišti. Tokiame kontekste buvimas itin jautriam atrodo lyg kažkokia anomalija. Bentjau taip daugeliui iš mūsų buvo sakoma visą gyvenimą.

Dažnai mus bando kišti į standartinius, daugeliui žmonių įprastus elgesio ir reakcijų rėmus ir jei mes į juos netelpam, klijuoja mums “nenormalaus jautruolio, keistuolio” etiketę. Bet juk mes nesam standartiniai. Bandydami save sutalpint į kitų mums kišamą dėžutę (o tą mes išmokome daryti itin profesionaliai, kad tik kitiems būtų su mumis patogiau…), mes išduodame save ir neleidžiam vystytis mūsų autentiškumui.

Jeigu prisiminsite atvejus, kai smarkiai susijaudinot ar įsiskaudinot dėl grubiai jūsų ribas pažeidžiančio kito žmogaus elgesio, gali būti, kad vietoj atsiprašymo iš jo išgirdote tik “tu čia viską labai sureikšmini, dramatizuoji arba išvis – išsigalvoji”. Kitas variantas – “tau reikėtų padirbėti su savo per dideliu jautrumu, nes tai nėra normal”.  Pažįstama situacija? O mums juk iš tiesų labai skaudėjo…

Jeigu tai girdime nuolatos, nieko nuostabaus, kad imame tikėti, jog dėl visų nemalonių situacijų yra kaltas tik tas nelemtas mūsų jautrumas. Bet juk tiesa ne visai tokia.

Labai jautri asmenybė nėra vien drovus, intravertiškas ir greit įsiskaudinantis žmogus. Tai tik didelės skrynios paviršius, kurį esame įpratę vertinti nesigilindami. O dar joje esama ir milžiniškų dovanų bei talentų, apie kuriuos mes nežinome, pamirštame ar tiesiog nurašome.

Ir tam, kad šią skrynią atidarytume bei pradėtume naudotis visais jos turtais, turime:

  • Giliau save pažinti
  • priimti ir pamilti – neatmesdami jokių šešėlinių savybių
  • Reabilituoti mūsų didelį jautrumą visų pirma prieš save patį – įsisąmoninant, kad ši savybė – tai mūsų išskirtinumas, kuris tinkamai naudojamas gali tapti tramplynu į sėkmę.

Pradėkime nuo gilesnio savęs pažinimo.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Už ką? Ogi už viską.

Visų pirma, už gyvybę. Juk tai – ne savaime suprantama. Už tai, kad ji nepailsdama tuksi ir pumpuoja mūsų jėgas palaikančią gyvastį po visą organizmą. Dirba nesustodama, be poilsio, be pertraukų, be pasiteisinimų ir išlygų. Net tada, kai mes ilsimės ir miegame. Net tada, kai mums taip blogai, kad mes manome nebenorintys daugiau gyventi…

Už tai, kad ji kaip niekas kitas savo skausmingu dilgsėjimu mums primena, kad nuklydome nuo kelio. Kad nustūmėme save ir savo poreikius į šoną. Kad apsiėmėm per daug, kad pervargome ir turime pailsėti. Kad su mumis pasiėlgė neteisingai. Arba atvirkščiai – kad turime tikėti savimi nepaisant nieko.

Už tai, kad ji – geriausias mūsų kelrodis ir patarėjas gyvenimo sprendimuose. Ir net tuomet, kai minčių audros siaučia po smegenis ir tame chaose mes nebežinom, ką daryti, ji visad yra mūsų pagalbininkė. Jei tik nutildome tą begalinį triukšmą ir įsiklausome į jos žodžius, visuomet gauname pačius tikriausius atsakymus. Juose nebūna abejonių, protui būdingo gąsdinimo ir nerimo. Juose – vien tik veikimas iš tikėjimo ir meilės. Ji mus moko tikėti ir pasitikėti.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Gydantis lėtumas.

Esu energingas ir temperamentingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad visą gyvenimą viską darau greitai. Greitai šneku, greitai einu, greitai valgau, greitai skaitau, greitai priimu sprendimus. Galiu greitai įsimylėti ir dar greičiau atvėst. Greitai supykstu ir greitai atleidžiu. Galima sakyti, kad mano antras vardas yra GREITAI. 🙂

Todėl žodis “lėtumas” man visuomet asocijavosi su kažkokiu kokybės trūkumu. Erzindavo lėti ar lėtai šnekantys žmonės, lėti vairuotojai, lėtai esmę atskleidžiančios knygos ar paskaitos.

Savaime suprantama, pati iš savęs viską reikalaudavau daryti greitai, net jei tas “viskas” buvo nauji įgūdžiai, kuriems lavinti įprastai reikia laiko. Įsivaizdavau, kad privalau greitai išmokti naujų dalykų. Greitai perprasti ir įsisavinti naują informaciją. Greitai susigrąžinti balanso jausmą, jei jį prarandu. Greitai pailsėti ir atsistatyti po darbų maratono. Greitai pakeisti visą gyvenimą turėtus destruktyvaus elgesio modelius. Greitai išgydyti širdį po sunkių patirčių…

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Vidinio globėjo ugdymas. Kaip padėti sau pačiam?

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?

Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?

Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.

Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.

O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą?  Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“

Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.

Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.

Skaityti įrašą toliau.

Odė pykčiui

Labai daug kalbama apie tai, kaip negražu pykti ir koks blogas tai jausmas. Bet ar tai visada tiesa?

Žinau, kad visos mūsų emocijos turi savo funkciją. Todėl kaskart slopindama sukilusi pyktį, primenu sau, kad ką tik buvo pažeistos mano ribos, todėl sukilo pyktis. Tam ši emocija mums ir duota. Ir vietoje to, kad milijoninį kartą mandagiai nuryčiau jo sukeltą gumulą, mokausi:

  • pajusti, kas nutiko,
  • ką iš tiesų jaučiu,
  • ko noriu
  • ir kaip galėčiau konstruktyviai tai išreikšti, apgindama savo ribas.

Atrodytų schema paprasta, bet, deja, ne kiekvienam tai pavyksta natūraliai. Visuomet pavydėjau drąsos ir savęs pajautimo žmonėms, kurie ryžtingai iškomunikuoja savo poreikius, net jei jie yra labai nepatogūs aplinkiniams. Jie jaučia, kad jų jausmai ir poreikiai yra svarbūs ir turi teisę būti realizuoti lygiai tiek pat, kiek ir kitų žmonių poreikiai.

Daugelis iš mūsų vaikystėje buvome auginami kaip labai geri, mandagūs, patogūs, išauklėti, tobulumo siekiantys vaikai. Tik tokius mus mylėjo ir priėmė. Tik tokie mes galėjome sulaukti tėvų pripažinimo. Todėl visokius aplinkiniams nepatogius jausmus ir poreikius mums teko užslopinti. Taip su laiku mes nustojome jausti ar juolab išreikšti autentišką pyktį, pavydą, sielvartą, baimę. Galbūt netgi nusprendėme, kad šių jausmų mes tiesiog nejaučiame ir netgi tuo didžiuojamės. Daug kartų teko girdėti su džiaugsmu tariamą frazę „Aš esu visiškai nekonfliktiškas žmogus. Aš niekada nepykstu. Aš nežinau, kas yra pavydas. ir pan“.  Iš tiesų tai tik reiškia, kad nuo savo tikrojo autentiško AŠ esame nutolę per šviesmečius. Tad nenuostabu, kad nejaučiam nei savo tikrų poreikių, nei aiškių rbų.

Skaityti įrašą toliau.