Category Archives: Straipsniai

Kas yra meilė sau ir laisvė būti savimi kasdienėje išraiškoje?

Jau daug metų kalbu, rašau, skaitau, diskutuoju ir dirbu meilės sau bei laisvės būti savimi temomis. Ne kartą apie tai rašiau ir „Sielos namų“ straipsniuose. Vieną jų galite rasti čia.

Ir nors šia kryptimi jau yra nueitas ilgas kelias, žinoti – dar nereiškia tai nuolat daryti. 🙂 Esu žmogus, todėl aš vis klumpu, keliuosi, einu toliau, mokausi, augu, įsisąmoninu savo elgesio modelius vis labiau, prašau ir priimu pagalbą, didinu savo pastabumą, atlaidumą, drąsą ir sąmoningumą, į kasdienį santykį su savimi integruoju naujus veiksmus ir po truputį džiaugiuosi rezultatais.

Visgi šiame ilgalaikiame procese, einant į vidinį balansą, laisvę ir meilę sau, seni elgesio modeliai, senos neuronų jungtys, kurias mums automatu jungia mūsų protas, yra labai gajūs. Todėl gali kilti ne tik daug išbandymų, patikrinimų, abejonių, bet ir daug klausimų. “Ką tai reiškia, kad aš “besąlygiškai priimu save”? O ką konkrečiai kasdien daro žmogus, kuris save myli? Ką reiškia laisvė būti savimi? Ar ji neskaudina kitų? Ar mylėdamas save ir leisdamas sau būti savimi neliksiu visų atstumtas ir vienas?”

Todėl, kad būtų aiškiau, su kuo tai valgoma arba kad galima būtų pasitikrinti, kaip toli šioje kelionėje jau yra nueita, man patinka pasirašyti tokius “manifestus”. Tarsi kasdienius žingsnius, kurie turėtų būti save mylinčio, vidumi ir išore laisvo žmogaus gyvenime. Juos rašau sau ir savo klientams.

Šįkart pajaučiau kvietimą pasidalinti juo ir su jumis, mieli „Sielos namų“ skaitytojai, tad ir dalinuosi.

KĄ MAN REIŠKIA BESĄLYGINĖ MEILĖ SAU IR LAISVĖ BŪTI SAVIMI

Skaityti įrašą toliau.

Kaip padėti sau, kai labai sunku

Kaip (iš)plaukti per skausmą?

Visų mūsų gyvenimuose būna itin sunkių laikotarpių. Trumpesnių, ilgesnių, itin ilgų. Ką reiškia liūdėti, jaustis emocinėje duobėje, irtis per nesibaigiančią vidinio skausmo, gedulo ir netekties jūrą žino kiekvienas, neatsiribojęs nuo savo žmogiškosios, tobulai netobulosios dalies.

Mūsų proto programos sukurtos taip, kad gerų, malonių dalykų norime kuo daugiau, o skausmingų, nemalonių norime išvengti. Taip vejamės, stengiamės dėl to, ko norime (malonaus) ir bėgame, slapstomės nuo to, kas nemalonu ir kelia kančią. Todėl natūralu, kad išgyvenant stiprias ilgalaikes nemalonias emocijas, skęstant taip vadinamose depresinėse nuotaikose, automatiškai norisi nuo jų bėgti, ignoruoti, slopinti, apsimesti, kad mums viskas gerai. Arba dar blogiau – kompensuoti jas įvairiomis priklausomybėmis (perteklinis maistas, cukrus, svaigalai, besaikis naršymas internete, nimfomanija, kompiuteriniai ir azartiniai žaidimai ir t.t.). Arba pertekliniu darbu, nukreipiant į jį visą savo dėmesį, kad tik nereikėtų galvoti, jausti. Tai lygiai toks pat bėgimas, tik visuomenės akyse labiau pateisinamas.

Kadangi esame labai skirtingi, tai ir skausmą, netektis, įvairias pabaigas, kai stovi prie savo tam tikro gyvenimo etapo griuvėsių, išgyvename skirtingai. Visgi šita EGO schema „duok man kas malonu, o kas nemalonu – pasilik sau“, veikia pas visus. Ir būtent ji trukdo tinkamai išgyventi skausmą, netektis jų neneigiant ir nekompensuojant.

Itin skausmingus gyvenimo periodus, išsitęsusius į mėnesius gyvenime esu patyrusi ne kartą. Žinau ne iš teorijos ir ne tik iš savo klientų, bet ir iš savo asmeninės patirties, ką reiškia depresija, nerimo priepuoliai, emocinis dugnas, kai didžiausia užduotis – tiesiog kažkaip išgyventi bent jau iki ryto. Ir tvarkiausi su tuo skirtingai – priklausomai nuo brandos ir sąmoningumo lygio. Su metais man pavyko išsigryninti tai, kas padeda, o kas trukdo iš to skausmo išplaukti.

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti 10 dalykų, kurie man neabejotinai padėjo išgyventi tam, kad šiandieną galėčiau tuo su jumis pasidalinti.

Skaityti įrašą toliau.

Didelio jautrumo dovanos

Visą gyvenimą buvau itin jautri. Jautri mergaitė, jautri mergina, jautri moteris. Dažniausiai man pavykdavo tai paslėpti po  drąsios, ekstravertiškos, komunikabilios asmenybės kauke, bet vidinė esmė likdavo ta pati. Kiek tik galiu atsiminti, į savo didelį jautrumą žiūrėjau kaip į trukdį, neleidžiantį man gyventi taip, kaip visi. Natūralu – juk aš ir nebuvau, kaip visi. Tą neigiamą požiūrį į save man padėjo palaikyti ir aplinkiniai – tiek artimoje, tiek ir tolimoje aplinkoje.

Ir tik dabar, po keletą metų trukusių įvairių terapijos formų man galiausiai pavyko savo jautrumą prisijaukinti, pamilti, priimti ne tik kaip naštą, bet ir kaip didelę savo dovaną, talentą. Nepaisant to – vis dar mokausi save – tokią jautrią – saugoti ir nuolat sau kurti tinkamas sąlygas harmoningai būti, atsistatyti, skleistis bei žydėti ne tokiame jautriame pasaulyje.

Todėl mane ypač stipriai palietė nuostabi amerikiečių psichoterapeutės Elaine N. Aron knyga „Itin jautrus asmuo“. Skaičiau ją tarsi savo asmeninę autobiografiją, ištikta šoko, nuostabos, pasigėrėjimo ir graudulio vienu metu.

Buvo sunku patikėti, kaip gražiai į vientisą vaizdą susidėliojo mano jautrumas, jausmingumas, kūrybingumas, intuicija, psichologinis įžvalgumas, dvasingumas, gilumas, noras viską matyti ir analizuot giliau, trapi savivertė, nekantrumas, nerimavimas, jaudulys, nepakantumas dideliam triukšmui ir dideliems žmonių susibūrimams, nuovargis nuo atrodytų, ne tokių jau ir sunkių situacijų, didelis atsigavimo vienumoje, tylos, kūrybos, meditacijos ir reguliaraus poilsio poreikis. Bei daugybė kitų dalykų.

Kadangi tokių –  itin jautrių, anot statistinių tyrimų mūsų yra maždaug 20%, o tarp dvasiniu tobulėjimu besidominčių žmonių šis procentas yra dar kelis kartus didesnis, noriu savo atrastais perlais pasidalinti ir su jumis, mieli Sielos namų skaitytojai.

Kodėl sunku būti itin jautriam?

Gyvename visuomenėje, garbinančioje greitį, paviršutiniškumą, materialines vertybes, pasiekimus, ekstravertiškumą, gebėjimą nejausti, neprisirišti. Tokiame kontekste buvimas itin jautriam atrodo lyg kažkokia anomalija. Bentjau taip daugeliui iš mūsų buvo sakoma visą gyvenimą.

Dažnai mus bando kišti į standartinius, daugeliui žmonių įprastus elgesio ir reakcijų rėmus ir jei mes į juos netelpam, klijuoja mums “nenormalaus jautruolio, keistuolio” etiketę. Bet juk mes nesam standartiniai. Bandydami save sutalpint į kitų mums kišamą dėžutę (o tą mes išmokome daryti itin profesionaliai, kad tik kitiems būtų su mumis patogiau…), mes išduodame save ir neleidžiam vystytis mūsų autentiškumui.

Jeigu prisiminsite atvejus, kai smarkiai susijaudinot ar įsiskaudinot dėl grubiai jūsų ribas pažeidžiančio kito žmogaus elgesio, gali būti, kad vietoj atsiprašymo iš jo išgirdote tik “tu čia viską labai sureikšmini, dramatizuoji arba išvis – išsigalvoji”. Kitas variantas – “tau reikėtų padirbėti su savo per dideliu jautrumu, nes tai nėra normal”.  Pažįstama situacija? O mums juk iš tiesų labai skaudėjo…

Jeigu tai girdime nuolatos, nieko nuostabaus, kad imame tikėti, jog dėl visų nemalonių situacijų yra kaltas tik tas nelemtas mūsų jautrumas. Bet juk tiesa ne visai tokia.

Labai jautri asmenybė nėra vien drovus, intravertiškas ir greit įsiskaudinantis žmogus. Tai tik didelės skrynios paviršius, kurį esame įpratę vertinti nesigilindami. O dar joje esama ir milžiniškų dovanų bei talentų, apie kuriuos mes nežinome, pamirštame ar tiesiog nurašome.

Ir tam, kad šią skrynią atidarytume bei pradėtume naudotis visais jos turtais, turime:

  • Giliau save pažinti
  • priimti ir pamilti – neatmesdami jokių šešėlinių savybių
  • Reabilituoti mūsų didelį jautrumą visų pirma prieš save patį – įsisąmoninant, kad ši savybė – tai mūsų išskirtinumas, kuris tinkamai naudojamas gali tapti tramplynu į sėkmę.

Pradėkime nuo gilesnio savęs pažinimo.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Už ką? Ogi už viską.

Visų pirma, už gyvybę. Juk tai – ne savaime suprantama. Už tai, kad ji nepailsdama tuksi ir pumpuoja mūsų jėgas palaikančią gyvastį po visą organizmą. Dirba nesustodama, be poilsio, be pertraukų, be pasiteisinimų ir išlygų. Net tada, kai mes ilsimės ir miegame. Net tada, kai mums taip blogai, kad mes manome nebenorintys daugiau gyventi…

Už tai, kad ji kaip niekas kitas savo skausmingu dilgsėjimu mums primena, kad nuklydome nuo kelio. Kad nustūmėme save ir savo poreikius į šoną. Kad apsiėmėm per daug, kad pervargome ir turime pailsėti. Kad su mumis pasiėlgė neteisingai. Arba atvirkščiai – kad turime tikėti savimi nepaisant nieko.

Už tai, kad ji – geriausias mūsų kelrodis ir patarėjas gyvenimo sprendimuose. Ir net tuomet, kai minčių audros siaučia po smegenis ir tame chaose mes nebežinom, ką daryti, ji visad yra mūsų pagalbininkė. Jei tik nutildome tą begalinį triukšmą ir įsiklausome į jos žodžius, visuomet gauname pačius tikriausius atsakymus. Juose nebūna abejonių, protui būdingo gąsdinimo ir nerimo. Juose – vien tik veikimas iš tikėjimo ir meilės. Ji mus moko tikėti ir pasitikėti.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Gydantis lėtumas.

Esu energingas ir temperamentingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad visą gyvenimą viską darau greitai. Greitai šneku, greitai einu, greitai valgau, greitai skaitau, greitai priimu sprendimus. Galiu greitai įsimylėti ir dar greičiau atvėst. Greitai supykstu ir greitai atleidžiu. Galima sakyti, kad mano antras vardas yra GREITAI. 🙂

Todėl žodis “lėtumas” man visuomet asocijavosi su kažkokiu kokybės trūkumu. Erzindavo lėti ar lėtai šnekantys žmonės, lėti vairuotojai, lėtai esmę atskleidžiančios knygos ar paskaitos.

Savaime suprantama, pati iš savęs viską reikalaudavau daryti greitai, net jei tas “viskas” buvo nauji įgūdžiai, kuriems lavinti įprastai reikia laiko. Įsivaizdavau, kad privalau greitai išmokti naujų dalykų. Greitai perprasti ir įsisavinti naują informaciją. Greitai susigrąžinti balanso jausmą, jei jį prarandu. Greitai pailsėti ir atsistatyti po darbų maratono. Greitai pakeisti visą gyvenimą turėtus destruktyvaus elgesio modelius. Greitai išgydyti širdį po sunkių patirčių…

Skaityti įrašą toliau.