Odė pykčiui

Labai daug kalbama apie tai, kaip negražu pykti ir koks blogas tai jausmas. Bet ar tai visada tiesa?

Žinau, kad visos mūsų emocijos turi savo funkciją. Todėl kaskart slopindama sukilusi pyktį, primenu sau, kad ką tik buvo pažeistos mano ribos, todėl sukilo pyktis. Tam ši emocija mums ir duota. Ir vietoje to, kad milijoninį kartą mandagiai nuryčiau jo sukeltą gumulą, mokausi:

  • pajusti, kas nutiko,
  • ką iš tiesų jaučiu,
  • ko noriu
  • ir kaip galėčiau konstruktyviai tai išreikšti, apgindama savo ribas.

Atrodytų schema paprasta, bet, deja, ne kiekvienam tai pavyksta natūraliai. Visuomet pavydėjau drąsos ir savęs pajautimo žmonėms, kurie ryžtingai iškomunikuoja savo poreikius, net jei jie yra labai nepatogūs aplinkiniams. Jie jaučia, kad jų jausmai ir poreikiai yra svarbūs ir turi teisę būti realizuoti lygiai tiek pat, kiek ir kitų žmonių poreikiai.

Daugelis iš mūsų vaikystėje buvome auginami kaip labai geri, mandagūs, patogūs, išauklėti, tobulumo siekiantys vaikai. Tik tokius mus mylėjo ir priėmė. Tik tokie mes galėjome sulaukti tėvų pripažinimo. Todėl visokius aplinkiniams nepatogius jausmus ir poreikius mums teko užslopinti. Taip su laiku mes nustojome jausti ar juolab išreikšti autentišką pyktį, pavydą, sielvartą, baimę. Galbūt netgi nusprendėme, kad šių jausmų mes tiesiog nejaučiame ir netgi tuo didžiuojamės. Daug kartų teko girdėti su džiaugsmu tariamą frazę „Aš esu visiškai nekonfliktiškas žmogus. Aš niekada nepykstu. Aš nežinau, kas yra pavydas. ir pan“.  Iš tiesų tai tik reiškia, kad nuo savo tikrojo autentiško AŠ esame nutolę per šviesmečius. Tad nenuostabu, kad nejaučiam nei savo tikrų poreikių, nei aiškių rbų.

Skaityti įrašą toliau.

Kurti taip paprasta ir gera

Nėra geresnio apdovanojimo mokytojui nei akimirkos, kai matai vis labiau atsiveriančius, vis labiau besišypsančius, dėkingumu ir laime švytinčius savo mokinių veidus. Su džiaugsmu stebiu savo MANDALAMANIJOS dirbtuvių mokines, vis didėjantį pasididžiavimą jų veide, pasakojant apie tai, kaip išmoktomis žiniomis dalinasi su artimaisiais, kaip džiaugiasi savo pasiekimais, kaip piešia kartu su vaikais, organizuoja nedideles savo darbų parodėles ar dovanoja savo kūrinius brangiausiems ir pačios negali patikėti, kaip toli kūrybiniu keliu nukeliavo vos per du-tris mėnesius. Tai pati didžiausia mokytojo laimė, sukurianti edukacinio ir kūrybinio darbo prasmę.

Smagioji to dalis, kad praktiškai dauguma žmonių į mano dirbtuves ateina nemokėdami piešti, kaip jie patys sako. O aš tuo netikiu. Ir sėkmingai tai įrodau kiekvienų dirbtuvių metu. 🙂 Kūryba yra užkoduota kiekviename iš mūsų. Ypač moteryse, kurios gimė kurti – save, santykius, vaikus, namus, meną… Jei manome, kad esame nekūrybingi ir piešti nemokame, tiesiog turime mums kadaise vaikystėje uždėtus blokus, ribojančias nuostatas. Bet tai dar nereiškia, kad to negalima pakeisti. 🙂

MANDALAMANIJOS dirbtuvėse piešti ir netgi tapyti pradeda visi. O pabaigus kursą nebelieka nei vieno, kuris liktų nepaliestas kūrybinio atradimo džiaugsmo. Jei tik skiriame tam laiko, jei tikime savimi, jei leidžiame mokytojui mus vesti, jei pasitikime kūrybiniu procesu – gimsta stebuklas. Tuomet tas, kuris nedrįso paimti į ranką teptuko, užsikrečia mandalų kūrimo virusu, įsisuka į šią nuostabią maniją ir atranda save iš naujo. O kartu su didėjančia kūrybine ir saviraiškos laisve, atsiranda naujos veiklos, nauji pomėgiai, naujos gyvenimo spalvos ir nauji bendraminčiai. Visa tai natūraliai gerina mūsų nuotaiką, savijautą ir emocinę būseną bei įkvepia gyventi prasmingiau, spalvingiau, gražiau. Ar gi tai ne nuostabus stebuklas, kurį nesunkiai galime susikurti patys? 🙂

Naujoje MANDALAMANIJOS grupėje, kuri pradės darbą jau nuo vasario 17 d. liko kelios vietos, norintiems prisijungti ir patirti šią nuostabią kelionę kartu su manimi. Registracija vyksta el.paštu sielosnamairenginiai@gmail.com. Telefonas pasiteiravimui 860804554 (Aurelija).

Daugiau informacijos apie MANDALAMANIJOS dirbtuves rasite puslapyje MANDALŲ PIEŠIMAS.

Jūsų pasmalsavimui įdedu keletą gražių akimirkų iš jau besibaiginėjančių MANDALAMANIJOS dirbtuvių.

Nuotraukų galerija:

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Meilę reikia užsitarnauti?

Girdėta frazė? Mano vaikystėje ji skambėjo dažnai. Galbūt jūs, kaip ir aš, užaugote manydami, kad meilė yra toks dalykas, kurį reikia pelnyti, užsitarnauti. Tai toks prizas, kuris taip paprastai nėra prieinamas. Todėl bet kokiuose santykiuose – su draugais, su antrom pusėm, šeimos nariais ir net kolegomis jūs, patys to nefiksuodami, dedate titaniškas pastangas patikti, palikti gerą įspūdį, kitaip tariant „pelnyti meilę“.

Kas gi čia blogo, paklausite? Ogi tas, kad meilė yra kiekvieno mūsų prigimtinė teisė. Kiekviena gyva būtybė turi teisę būti gerbiama, mylima ir pripažinta tiesiog dėl to, kad ji yra. Jei patys savęs nepriimam ir nemylim tiesiog už tai, kad mes esame mes, jei manome esantys verti meilės tik dėl savo talentų, pastangų, turimų savybių, jokiuose santykiuose negalime atsipalaiduoti.

Tuomet kasdien sunaudojame galybę energijos vien tam, kad pelnytumėm taip trokštamą dėmesį, neleidžiam sau būti autentiškais, silpnais, klystančiais. Slepiam savo svarbią pažeidžiamą dalį, atsisakome jos, o tuo pačiu tikrojo savęs.

Skaityti įrašą toliau.

Mažas stebuklas, kurį galime sukurti sau patys

Pasibaigus šventėms dažnai užpuola liūdesys, apatija. Mintis apie grįžimą į įprastą buitį atrodo tokia nepatraukli…Visos šventinio šurmulio užslopintos nepatogios emocijos ima vėl kilti į viršų.

Tuomet ieškome būdų, kaip sau tą nuotaiką pasigerinti. Juk Nauji metai. Reikia tęsėti sau duotus pažadus ir tikslus. Bandome susigrąžinti laimės jausmą per skanų maistą, pramogas ir naujus pirkinius. Bet šie paprastai duoda tik laikiną efektą. Daugiau laimės atneša malonios kūno procedūros ar pasibuvimas su artimais žmonėm, kurie priima mus tokius, kokie esame.

Visgi būna savijauta, kai bendrauti nesinori. Net su pačiais artimiausiais. Kai sunku, apatiška, nėra jėgų imtis kažkokių didelių veiksmų savijautai pagerinti. Reikia kažkaip persikrauti ir nustatyt naują džiaugsmo režimą, bet savarankiškai tai nesigauna. Ką daryti?

Vienas iš būdų – susitikti su savimi ir savo emocijomis bei jų priežastimis per dailės terapijos įrankius. Tam puikiai tinka ir fraktalinis piešimas – paprasta, kiekvienam prieinama metodika, kurioje tereikia balto lapo, tušinuko ir spalvotų pieštukų. Bet neapsigaukite jos paprastumu. Neveltui sakoma „Genialumas paprastume“. Tai frazė, puikiai tinkanti fraktalų piešimui. Juk čia – tiesiog pasinerdamas į malonų spalvinimo procesą, gali ne tik sužinoti daug įdomių dalykų apie savo charakterį, duotybes, vidinę būseną, bet ir, esant reikalui, pats savarankiškai, be terapeutų pagalbos, gali ją pagerinti.

Tarp kelių šimtų mokinių turėjau ne vieną, atėjusį į fraktalinius mokymus ne vien iš smalsumo ar žingeidumo, bet ir ieškantį pagalbos. Buvo mokinių su depresine būsena, nuolatine apatija, žema saviverte, pasimetimu ir nežinojimu, ko nori gyvenime, sveikstančių po onkoliginių ligų ir panašiai.

Daugelis iš jų buvo nusiteikę skeptiškai, kai kurie turėjo didelių lūkesčių. Jiems atrodė – argi galima tikėtis kažkokių pokyčių iš paprasto, kone vaikiško abstrakčių piešinukų spalvinimo?

Taigi geriausias apdovanojimas man buvo mokymų pabaigoje iširsti jų atsiliepimai apie pasikeitusią ir pagerėjusią vidinę, o kartais net ir fizinę būseną, atrastas naujas įžvalgas, harmonijos ir atsipalaidavimo jausmą, naujos pradžios viltį… Spindinčios akys ir šypsena kalbėjo geriau už bet kokius žodžius. Tai nuostabiausia dovana mokytojui, skatinanti skleisti šią nuostabią metodiką ir toliau.

Štai kelių mokinių autentiški atsiliepimai:

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Prašau – (NE) padėk man

Paskutiniais metais vis labiau mano artimoje aplinkoje aktualizuojasi tinkamo pagalbos prašymo tema. Vis daugiau mano kolegų, draugų, klientų ar mokinių suvokia, kad visiškai nemoka ir netgi negali prašyti pagalbos, net tuomet, kai jiems jos iš tiesų reikia.

Kadangi ši tema, kaip ir visos, kuriomis rašau, man yra labai artima, noriu pasigilinti, kodėl taip yra ir kaip su tuo gyventi.

Ar esate stipri ir savarankiška asmenybė? Ar esate įpratę savo rūpesčius ir iššūkius spręsti patys? Nemėgstate skųstis ir tų, kurie nuolat skundžiasi? Stengiatės į viską žiūrėti pozityviai ir priimate savo iššūkius ne kaip bausmę, o kaip galimybę augti, tobulėti? Kai jums būna sunkūs periodai, vietoj to, kad apie savo problemas pasakotumėt aplinkiniams, mieliau esate linkę įlisti į savo vidinę olą ir tupėti joje tol, kol viską susitvarkote patys?

Tuomet, ko gero, ne kartą esate pamąstę, kad kartais labai užknisa būti stipriam, nes niekas niekada nesusipranta paklausti, ar jums ne sunku, ar ne skauda, ar jūs susitvarkote. Ir tai tiesa. Nuolatinis savo asmeninės naštos tempimas, nenorint ir netgi nemokant ja pasidalinti net su artimiausiais žmonėm, mus tiesiog išsekina.

Tai kodėl mes tiesiog nepaprašom pagalbos, kad būtų lengviau?

Čia ir iškyla pagrindinis iššūkis. Mes to nemokame arba negalime.

Skaityti įrašą toliau.