Tag Archives: as labai jautrus

Didelio jautrumo dovanos

Visą gyvenimą buvau itin jautri. Jautri mergaitė, jautri mergina, jautri moteris. Dažniausiai man pavykdavo tai paslėpti po  drąsios, ekstravertiškos, komunikabilios asmenybės kauke, bet vidinė esmė likdavo ta pati. Kiek tik galiu atsiminti, į savo didelį jautrumą žiūrėjau kaip į trukdį, neleidžiantį man gyventi taip, kaip visi. Natūralu – juk aš ir nebuvau, kaip visi. Tą neigiamą požiūrį į save man padėjo palaikyti ir aplinkiniai – tiek artimoje, tiek ir tolimoje aplinkoje.

Ir tik dabar, po keletą metų trukusių įvairių terapijos formų man galiausiai pavyko savo jautrumą prisijaukinti, pamilti, priimti ne tik kaip naštą, bet ir kaip didelę savo dovaną, talentą. Nepaisant to – vis dar mokausi save – tokią jautrią – saugoti ir nuolat sau kurti tinkamas sąlygas harmoningai būti, atsistatyti, skleistis bei žydėti ne tokiame jautriame pasaulyje.

Todėl mane ypač stipriai palietė nuostabi amerikiečių psichoterapeutės Elaine N. Aron knyga „Itin jautrus asmuo“. Skaičiau ją tarsi savo asmeninę autobiografiją, ištikta šoko, nuostabos, pasigėrėjimo ir graudulio vienu metu.

Buvo sunku patikėti, kaip gražiai į vientisą vaizdą susidėliojo mano jautrumas, jausmingumas, kūrybingumas, intuicija, psichologinis įžvalgumas, dvasingumas, gilumas, noras viską matyti ir analizuot giliau, trapi savivertė, nekantrumas, nerimavimas, jaudulys, nepakantumas dideliam triukšmui ir dideliems žmonių susibūrimams, nuovargis nuo atrodytų, ne tokių jau ir sunkių situacijų, didelis atsigavimo vienumoje, tylos, kūrybos, meditacijos ir reguliaraus poilsio poreikis. Bei daugybė kitų dalykų.

Kadangi tokių –  itin jautrių, anot statistinių tyrimų mūsų yra maždaug 20%, o tarp dvasiniu tobulėjimu besidominčių žmonių šis procentas yra dar kelis kartus didesnis, noriu savo atrastais perlais pasidalinti ir su jumis, mieli Sielos namų skaitytojai.

Kodėl sunku būti itin jautriam?

Gyvename visuomenėje, garbinančioje greitį, paviršutiniškumą, materialines vertybes, pasiekimus, ekstravertiškumą, gebėjimą nejausti, neprisirišti. Tokiame kontekste buvimas itin jautriam atrodo lyg kažkokia anomalija. Bentjau taip daugeliui iš mūsų buvo sakoma visą gyvenimą.

Dažnai mus bando kišti į standartinius, daugeliui žmonių įprastus elgesio ir reakcijų rėmus ir jei mes į juos netelpam, klijuoja mums “nenormalaus jautruolio, keistuolio” etiketę. Bet juk mes nesam standartiniai. Bandydami save sutalpint į kitų mums kišamą dėžutę (o tą mes išmokome daryti itin profesionaliai, kad tik kitiems būtų su mumis patogiau…), mes išduodame save ir neleidžiam vystytis mūsų autentiškumui.

Jeigu prisiminsite atvejus, kai smarkiai susijaudinot ar įsiskaudinot dėl grubiai jūsų ribas pažeidžiančio kito žmogaus elgesio, gali būti, kad vietoj atsiprašymo iš jo išgirdote tik “tu čia viską labai sureikšmini, dramatizuoji arba išvis – išsigalvoji”. Kitas variantas – “tau reikėtų padirbėti su savo per dideliu jautrumu, nes tai nėra normal”.  Pažįstama situacija? O mums juk iš tiesų labai skaudėjo…

Jeigu tai girdime nuolatos, nieko nuostabaus, kad imame tikėti, jog dėl visų nemalonių situacijų yra kaltas tik tas nelemtas mūsų jautrumas. Bet juk tiesa ne visai tokia.

Labai jautri asmenybė nėra vien drovus, intravertiškas ir greit įsiskaudinantis žmogus. Tai tik didelės skrynios paviršius, kurį esame įpratę vertinti nesigilindami. O dar joje esama ir milžiniškų dovanų bei talentų, apie kuriuos mes nežinome, pamirštame ar tiesiog nurašome.

Ir tam, kad šią skrynią atidarytume bei pradėtume naudotis visais jos turtais, turime:

  • Giliau save pažinti
  • priimti ir pamilti – neatmesdami jokių šešėlinių savybių
  • Reabilituoti mūsų didelį jautrumą visų pirma prieš save patį – įsisąmoninant, kad ši savybė – tai mūsų išskirtinumas, kuris tinkamai naudojamas gali tapti tramplynu į sėkmę.

Pradėkime nuo gilesnio savęs pažinimo.

Skaityti įrašą toliau.