Tag Archives: dailes tereapijos kursai online

Virtualus mokymasis – netikėti pliusai ir atradimai

Esu žmogus, itin vertinantis gyvą ryšį ir kontaktą. Ir tai liečia ne tik asmeninius santykius, bet ir mano pedagoginį darbą.

Štai dėl ko, jei tik galiu, pati renkuosi mokytis ir mokyti gyvai. Visad maniau, kad online kursai yra sausi, neįdomūs ir neturintys tokios emocinės vertės, kaip gyvi. Dėl to daug metų priešinausi virtualaus grupinio dailės terapijos kurso idėjai. Bet atėjo laikas ir gyvenimas privertė ne tik suabejoti ribojančiais įsitikinimais, bet ir patirti nuostabius virtualaus mokymosi stebuklus, kuriais ir noriu pasidalinti.

Bet apie viską iš pradžių.

Manau, kad kiekvieno savo darbą mylinčio mokytojo didžiausias atpildas telpa į du dalykus.

Visų pirma – tai matymas, kaip tavo pasėtos meilės, energijos, išminties ir žinių sėklos sudygsta, išauga ir sužydi tavo mokiniuose. Kaip jie bręsta, atsiskleidžia patys sau ir kitiems, kuria ryšį, auga kaip asmenybės, didina savo vidinės harmonijos jausmą, eina gilyn į savęs pažinimą, mokosi pažinti ir su meile priimti savo šešėlį, išdrįsta būti pažeidžiami, kūrybingi ir atsiveria kitiems, taip sukurdami emocinio artumo stebuklą.

Kitas milžiniškas atpildas – tai atgalinis ryšys, kurio pasibaigus mokymams sulauki iš mokinių. Visos tos padėkos, gėlės, dovanos, šilti žodžiai, išsamus įvertinimas tų didelių vidinių ir išorinių pokyčių, kuriuos jie pastebi patyrę tavo vedamų mokymų dėka, o vėliau ir rekomendacijos, su kuriomis iš jų lūpų ateina nauji mokiniai ir kelionė prasideda vėl iš naujo…Tai neįkainojama, tai graudina iki ašarų ir kaskart primena, dėl ko darau tai, ką darau ir kodėl taip myliu savo darbą.

Vakar virtualų fraktalinio piešimo kursą (bazinį ir pažengusių lygius) baigė nereali tarptautinė grupė, apjungusi nuostabias moteris ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio šalių ir net iš už Atlanto.

Ji paneigė mitą – man pačiai ir sau  – apie tai, kad virtualus mokymasis yra ne toks gyvas, nesukuriantis ryšio, nevedantis į stiprius vidinius pokyčius ir juo labiau nesuteikiantis nei emocinio artumo, nei bendrystės jausmo, nei  draugystės.

Šioje grupėje, dalyvių žodžiais, man ir mums visoms kartu pavyko sukurti saugią, jaukią erdvę, kurioje esi nuoširdus ir atsiveri, daliniesi tuo, kas brangiausia, net jei ateidamas į kursą visai to neplanavai. „Buvo toks jausmas, kad mes visos sėdime viename kambaryje“ – taip tą artumo atmosferą, bendraujančias per video kameras, sujungusią mus per tūkstančius kilometrų įvardino moterys.

Maža to – virtualus formatas ne tik sutaupė begales laiko ir pinigų kelionėms iki mano studijos Vilniuje, bet ir apskritai – suteikė galimybę į mokymus įsilieti toms, kurias gyvenimas nunešė į tolimus Lietuvos kampelius arba išvis – į užsienio šalis.

Na, o virtuali palaikymo grupė, kurią turėjome ir kurioje vyko nenutrūkstamas veiksmas tarp mokymų, užaugino mūsų drąsą atsiverti, pasidalinti, įkvėpė mus mokytis vienai iš kitos. Ji davė tą kurą, kurio taip reikia, kad iki kito karto seminarų metu įpūsta ugnelė neužgestų, skatino daryti namų darbus (nes kaip gi čia apsileisi, jei kitos daro :D), žavėtis viena kitos darbais, komentuoti, atspindėti vienai kitą ir, žinoma – vis labiau susidraugauti.

Skaityti įrašą toliau.