Tag Archives: eilėraščiai

Mano interviu „Natūralioje medicinoje“

Naturalioji medicina - Poezija terapijos priemoneSveiki, noriu pasidžiaugti ir su jumis pasidalinti vienu straipsniu apie poeziją, kuris bus publikuotas žurnale „Natūralioji medicina“, spaudoje pasirodysiančiame per artimiausias pora dienų.

Šiame straipsnyje, kuris yra pateiktas kaip mano interviu, pasidalinau savo mintimis apie poeziją, kaip tam tikrą meditacijos ir terapijos priemonę. Gavosi gan įdomiai. Tikiuosi, kad ir jums bus įdomu paskaityti.

Didesnio ir skaitymui patogaus PDF formato failą rasite paspaudę nuorodą apačioje.

Naturalioji_medicina_2013_Nr3_34-35

Smagaus skaitymo ir naujų atradimų,

Su meile,

Sielos namai

Poezija- mano eilės

Aurelija Kriščiūnaitė

Manau, kad poezija, kaip ir bet kuri kita meno forma, turėtų būti kuriama atsakingai. Žinoma, man, kaip ir daugeliui kitų rašančių eiles, ši meno rūšis yra daugiausia jausmų ir minčių saviraiškos, o ne informacijos ar įsitikinimų skleidimo forma. Ir šis faktas turi vieną nedidelį minusėlį.

Nežinau, kodėl, bet nuo senų seniausių laikų, geriausios eilės buvo parašytos ne pačioje pakiliausioje poeto dvasinėje būsenoje ir jau toli gražu ne dvasinėje pilnatvėje. Pažiūrėkite, kokius žodžius ir kokias jų formas sugebėdavo išgauti eilių rašytojai, kai kankindavosi meilėje be atsako, graužiančiame tėvynės, laisvės ar mylimo žmogaus ilgesyje arba tiesiog vienatvėje!… Kažkodėl jau taip yra, kad būdamas laimingas žmogus randa kaip save išreikšti ir kitur. 🙂 Mano nelinksmi eilėraščiai man ir pačiai atrodo stipriausi, bet tokio „sunkią“ nuotaiką nešančio eilėraščio atveju stengiuosi bentjau pabaigoje nuteikti viltingai ir taip nuimti „gruzą“ bei galimą negatyvią energiją.

Skaityti straipsnį toliau.

Glėby

Glėby

Net jeigu uždarysit mane pievoj,
Apkalsit sniegu ir rugiagėlių šiaudais,
Nebegaliu sustoti, bėgsiu, visad bėgu
Ir svaidausi baltų eilių žaibais.

Net jei po žemėm ar velėnos grumstais
Mane pakišit skaudžiai surištom kasom,
Žali pieštukai ilgom kojom grumsis,
Tipens po popierių spalvom basom.

Nebegaliu sustoti. Bėgu. Vykis.
Apžergusi pegasą skrieju tekina.
Ant kaklo bunda purpurinis rytas
Lyg pažadas ir nesibaigianti daina.

Dangaus mana

Dangaus mana

Man jos per daug vienai. Rausvos aguonos.
Ji dunksi, skverbiasi gilyn lig čiurnų
Virvutėm tempia lūpų kampelius į šonus
Ir vis atodūsiais prasiveržia pro burną.

Gudri ji. Slepiasi tarp raidžių
Kol aš kuždu ir eilutes skaičiuoju
Vėl Kajaus krislą man akin suleidžia,
Svaigia giedra žingsnius bučiuoja.

Man jos per daug vienai. (ji niekad nesibaigia)
Ant per kvapnių žiedų, per gaivią žolę uosti
Vėlu. Mes – vienis. Ją nešu lyg sraigė,
Pavirtusi jos savastim ir uostu.

 

Slėpynės

Slėpynės

Guliu. Man šalta. Kietos grindys. Aš liūdžiu.
Vėl pilnos akys, gyslos gęstančių žvaigždžių.
Skaičiuoju iki 10, bet neinu ieškoti. Taip žaidžiu.
Nuo to slepiuosi, to bijau, to vengiu, tuo save baudžiu.

Guliu. Laikas judėti. Šalta. Negaliu.
Pilna burna kartaus tabako, ratai – pagalių,
Vijokliškai smakran įaugę pirštai. Skauda, bet tyliu.
Tik kojinę, nekaltą, baltą vėliava keliu.

Guliu. Į žemę veidu. Laikas suskliaudžia ausis.
Gličiu kvėpavimu aistringai glosto vienuma baisi.
Bet net tenai, guliu, skaičiuoju amžių virpesy,
Guliu, tikiu, kad tu stebuklas, kad esi…