Tag Archives: moteriskumas

MOTERIS – TAI JAUSMŲ UPĖ

Sveiki. Šį straipsnį skiriu visoms moterims, o visų pirma – savo drąsioms mokinėms, kurios eina į savo sakralų, prigimtinį moteriškumą, į meilę sau, į pokyčius mano vedamuose kursuose ir mokymuose.

Jos tai daro, nepaisant įprastinio vidinio priešinimosi, kai viena mūsų dalis pokyčio nori, o kita – daro viską, kad tik jo nebūtų. Nepaisant prigimtinio mūsų EGO mechanizmo, kuris to, kas malonu nori kuo daugiau, o kas nemalonu – fu fu, patraukit nuo manęs kuo tolau. Permainos, kaip ir skausmas, priskiriamas prie tokių “fu fu fu|. 🙂

Todėl bet kokių pokyčių, galimai sukelsiančių dar daugiau nepatogumų ir skausmo, jis vengia, kaip išmanydamas. Ir į bet kokią mūsų pastangą kažką keisti (nesvarbu – į gerą, ar į blogą pusę, nes to jis neanalizuoja ir nevertina), jis atsako tradiciniu: ”Nu bet man, žinok, visai gerai ant to skruzdėlyno sėdėjosi tiek metų. Prie skausmo gėlimo į sėdimąją jau pripratau. Žinau, kaip tai ištverti, kad ir dantis sukandus. O jei nuo skruzdėlyno atsikėlus mane vilkas suės? Ai, ne geriau liksiu sėdėt ten, kur buvau.”

Prasiskverbti pro tokį autosabotažą sunku. Visgi jos tai daro nepaisant kūno reakcijų, kurios įsijungia, kai pagaliau leidžiam sau megzti gilesnį ryšį su kūnu. Kai leidžiam jam jausti, vietoj to, kad ignoruotume jo signalus, nes jausmai tai pažeidžiamumas, nes visuomenėje taip nepriimta (“negražu gi jausmus rodyti”), nes to iš mūsų tikisi ( “Neliūdėk, nepyk, nesitikėk, nebijok, žodžiu, geriausia iš viso nejausk, nes mums taip bus patogiau”).

Jos tai daro nepaisant užplūstančių stiprių jausmų, kurie lyg fermentai metų metais rauginti vidiniuose stiklainėliuose, pagaliau pajutę išėjimo galimybę, ima veržtis lyg iš gausybės rago. Ir plūsta lauk pykčio priepuoliais, kosminio liūdesio vandenynais, ašarų jūromis, išeina su kūno virpuliais, skausmais ir dar neaišku kuo, ko net nemokame įvardinti. Tuomet atrodo, kad žiūriu į atitirpinėjančius ledynus, kurie ima virsti srauniomis upėmis ir staiga moterys, kurios nežinojo, ką jaučia ir ko iš tiesų nori, ne tik ima įsisąmoninti jausmus, bet ir gali juos kokybiškai įžodinti – sau ir kitiems, kas tampa vertingu savitarpio supratimo ir sąveikavimo įrankiu.

Visas jas tokiais vulkano išsiveržimo ar ledynų atitirpimo momentais aš sveikinu. Su tuo, kad jos gyvos. Kad vėl jaučia tai, ką jaučia. Leidžia sau jausti, priima tuos savo jausmus ir viską, kas su tuo ateina. Net jei tai beprotiškai gąsdina ir kelia norą bėgti ir slėptis. Bet kur nuo savęs pabėgsi?..

Tuomet jas kviečiu eiti į save lėtai, su atjauta sau, su švelnumu, su meile sau, savo tempu. Be spaudimo, be lyginimosi į kitas, nes kitos – tai ne jos ir vienintelis teisingas kelias kiekvienai – jos individualus pasirinkimas.

Tuomet vis primenu joms apie tai, kad didžiausia moteriškumo dovana – tai jausti ir tekėti. Tekėti vaga, kuri tau jau paruošta. Kurios pačiai nereikėjo su kastuvais išsikasinėti. Juk neatsitiktinai mūsų tradicijose vyrai “veda”, o moterys – “išteka” (apie sakralųjį moteriškumą ir vyriškumą daugiau pasidalinsiu būsimuose “Sielos namų” straipsniuose).

Kodėl šiandien apie tai rašau?

Skaityti įrašą toliau.