Tag Archives: nenoriu daryt bet reikia

Asmeninių ribų gynimas ir mokėjimas pasakyti NE

Aurelija Veršininė

  • Dažnai rūpinatės kitų poreikiais ir norais, savuosius palikdami vėlesniam laikui?
  • Jums sunku pasakyti NE į kitų prašymą, net jei nenorite to daryti?
  • Nemaloniose situacijose dažnai nutylite sukilusias piktas mintis, kad tik nekiltų konfliktas?
  • Susidūrę su kliutimi, mieliau ją apeinate, nei kimbate į kovą?
  • Ar jums sunku pakovoti už savo nuomonę tais atvejais, kai ji iš esmės nesutampa su aplinkinių pozicija?
  • Jums daug svarbiau išlaikyti „gero, paslaugaus, atlaidaus, draugiško“ žmogaus įvaizdį, net jei dėl to tenka aukoti asmeninius poreikius?
  • Ar jums labai svarbu, ką apie jus mano ir kalba aplinkiniai?
  • Neriatės iš kailio, stengdamiesi ir aukodamiesi dėl kitų, o jie tai laiko savaime suprantama ir neberodo dėkingumo?

Jei bent į kelis iš šių klausimų atsakėte teigiamai, gali būti, kad jums dažnai iškyla sunkumas pasakyti griežtą NE tiems, kas jumis naudojasi – emociškai, fiziškai, dvasiškai ir visaip kitaip. Dėl to atsiduriate situacijose, kai jums tenka vėl ir vėl apginti savo asmenines ribas. Klausimas tik, ar tai įsisąmoninate, ar net nepastebite, kaip eilinį sykį ir vėl darote ar sakote kažką, ko jums visai nesinorėtų. Koks čia skirtumas? Ogi toks, kad sąmoningai suvokiant situaciją, kurioje esate verčiamas prisitaikyti, aukojant savo poreikius, paklusti kitų lūkesčiams, elgtis pagal jų norus, jūs turite galimybę rinktis. Galite vėl „dėl šventos ramybės“ nusileisti arba galite išsakyti savo nuomonę ir ištarti tvirtą NE.

Prisipažinsiu, kad ir vėl rašau tema, kuri man pačiai labai aktuali ir skaudi. Jau ne pirmus metus mokausi asmeninių ribų gynimo. Anksčiau didžiuodamasi sakydavau, kad esu itin paslaugus, draugiškas ir nekonfliktiškas žmogus. Taip, tai puikios savybės, bet ką reiškia tas gerumas, kai nuolatos malonindamas kitus, nusileisdamas ir pildydamas jų norus galiausia pameti savo esmę ir nebežinai, ko nori pats? O jei ir žinai – tiesiog nebeturi jėgų asmeninių svajonių įgyvendinimui.

Ar per tą laiką padariau pažangą? Manau, kad taip. Visų pirma, išmokau pajausti, kur yra tos mano asmeninės ribos. Kadangi visą mano gyvenimą jos buvo nuolat pažeidinėjamos, prisidengiant ir manipuliuojant meile bei rūpesčiu, nepajausdavau, kada ir vėl pradedu daryti tai, ko nenoriu, kada leidžiuosi įtikinama tuo, kuo netikiu. Nė nepastebėdavau, kaip eilinį sykį užkibdavau ant manipuliatorių ir išnaudotojų kabliuko, pildydavau jų poreikius, nes norėjau būti GERA. Susigriebdavau tik tuomet, kai vėl pasijausdavau pavargusi, išsibalansavusi ir nebežinanti, kas vyksta.

Išmokusi matyti, kada yra pažeidinėjamos mano ribos, atgavau pasirinkimo teisę. Dabar renkuosi būti gera kitiems ar išlikti ištikima sau, netampant bjauria pikčiurna bei nejautria furija.Ta riba labai trapi ir išlaikyti ją būna sunku, bet juk tam ir gimėme, kad mokytumėmės, tiesa?

Kas gi tos asmeninės ribos ir kaip jos gali būti pažeidžiamos?

Pradėkime nuo elementaraus ribų brėžimo pavyzdžio – hipotetinio, aišku. Jūs nusipirkote sklypą ir apsibrėžėte savo ploto ribas. Tvoros dar nėra, todėl profilaktiškai tenka apeiti savo teritoriją su pagaliuku ir nubrėžti tą vietą, kur prasideda ir baigiasi jūsų nuosavybė. Tuo tarpu kaimynai šalia irgi statosi namą. Jūsų plotelyje daug geresniu kampu krenta saulė, taigi nenuostabu, kad pastebite vis arčiau ir arčiau jūsų slenkančią kaimynų gėlių veją. Įprastai gyvenime tam ir egzistuoja oficialūs sklypo dokumentai bei tvoros.

Skaityti įrašą toliau.