Tag Archives: nerimas

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Būti šviesa, atsveriančia masinę tamsą.

Visos patirtys yra DOVANA. Dovana augti ir tobulėti. Didinti sąmoningumą, mažinti stagnaciją, paleisti tai, kas atgyveno. Tai, kas nėra svarbiausia. Tai, kas mus atitolina nuo mūsų pačių esmės.

Todėl ir į tą chaosą, kuris šiuo metu vyksta aplinkui, nepaisant asmeninį ir profesinį gyvenimą ne itin patogiai keičiančių apribojimų, žiūriu kaip į naujas galimybes.

Yra taip, kaip yra. Aplinkybių mes nesirenkame, bet mes renkamės savo požiūrį į jas. Galime jas priimti kaip bausmę arba kaip dovaną ir progą. Renkamės tik mes patys.

Galime dabar susilieti su visa panikuojančia, lentynas šluojančia mase, skleidžiančia tamsias baimės, pasipiktinimo ir nevilties vibracijas. Tos vibracijos tokios stiprios, kad jautresni žmonės, užėję į maisto produktų parduotuves, gali pajausti jų slegiantį spaudimą. Tam nei gąsdinančių žiniasklaidos straipsnių pastoviai skaityt nereikia. Spaudimo daug ir jis stiprus. Labai lengva slystelėti ir pliūkštelėti į tą baimės masę ir pamesti save.

Visgi nėra baisesnio viruso už žmogaus nesąmoningumą ir panikoje uždominavusius pirminius instinktus, kurie kritinėm išgyvenimo sąlygom virsta smurtu. Tai daug baisiau už visas koronas, ebolas, kiaulių gripus ir marą kartu sudėjus.

ARBA GALIME būti sąmoninga šviesios energijos atsvara. Ta, kuri renkasi išlaikyti ramybę ir racionalų protą. Ta, kuri dozuoja žinias ir atidžiai atsirenka tik konstruktyvią informaciją, leidžiančią elgtis protingai, saugoti save ir kitus. Ta, kuri kūrybingai sugalvoja naujus sprendimus, kaip funkcionuoti draudimų sąlygomis. Ta, kuri išnaudoja atsiradusius laisvo laiko kiekius kūrybiškai. Ta, kuri savanoriškai renkasi padėti tiems, kam šiuo metu sunkiausia. Ta, kuri meldžiasi už pasaulio pasveikimą – ne tik nuo fizinio, bet ir nuo dvasinio nužmogėjimo viruso.

Skaityti įrašą toliau.

Derybos su vidiniu kritiku – kaip nustoti save graužti?

 

Paskutiniame Sielos namų straipsnyje „Kaip nustoti nerimauti?“, sulaukusiame itin daug jūsų atsiliepimų ir atgalinio ryšio, skriejusio pas mane įvairiausiais kanalais, kalbėjau apie nerimą  – jo priežastis, kaip patys dalyvaujame jį kurdami ir ką daryti, kad nerimo būtų mažiau. Kadangi viena iš nerimo priežasčių – itin aršus vidinis kritikas, neduodantis ramiai gyventi, žadėjau papasakoti, kaip galima su juo darniau bendradarbiauti. Apie tai ir pakalbėsime šį kartą.

Vidinio kritiko tema – kaip ir kitos Sielos namų temos, kuriomis rašau – vienas opiausių mano asmeninių skaudulių. Sprendžiant iš skaitytojų reakcijos į straipsnį apie nerimą – deja, tai viena opiausių temų ir tarp mūsų tautiečių.

Jau kelis metus su vidiniu kritiku dirbu, deruosi, tariuosi gražiuoju, ir ne taip gražiai, taikau įvairias praktikas ir terapijas. Per tą laiką su kritiku susipažinome gan artimai. Tai suteikia ne tik sąmoningumo, jaučiant, kada ir kodėl jis įsijungia, bet ir gebėjimo jį nors kiek pažaboti. Todėl mielai pasidalinsiu su jumis tuo, ką atradau ir pritaikiau pati asmeniškai bei darbe su savo klientais.

Ar atsimenate pasaką apie nykštuką Rumpelstiltskiną? Tik atspėjusi keistą nykštuko vardą karalienė išsivadavo iš žemaūgio šantažuotojo žabangų. Lygiai taip siaubo filmuose apie žmones apsėdusias piktąsias dvasias, norėdamas atlikti išvarymą, egzorcistas turi sužinoti demoniškos būtybės vardą.

Folklioras folklioru, bet ir gyvenime, norėdami įgauti daugiau galios, turime suprasti, su kuo turime reikalą. Tik neįsisąmonintos mūsų neharmoningos emocijos gali virsti mus ėdančiais vidiniais demonais. Taip ir vidinis kritikas, apie kurio buvimą tik nujaučiame, bet nieko daugiau apie jį nežinome, turi mums milžinišką galią, lemiančią mūsų impulsyvų ir destruktyvų elgesį. Taigi, norėdami pažaboti vidinį kritiką, visų pirma turime su juo arčiau susipažinti.

Skaityti įrašą toliau.

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Aurelija Veršininė

“Autentiškumas yra kasdienės pastangos pamiršti, kokie manome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame.” Brene Brown

Kaip užaugti perfekcionistu?

Užaugau tais laikais, kai vaikai buvo mylimi ir giriami ne už tai, kad yra, bet už jų pasiekimus. Tuomet niekas tėvams nesakė, kaip svarbu priimti savo vaiką tokį, koks jis yra tam, kad ateityje ir jis pats sugebėtų save priimti. Apie besąlyginę meilę ir netobulumo suteikiamą laisvę kalbama buvo mažai arba iš viso nebuvo. Toks dalykas, kaip prieraišios ar sąmoningos tėvystės skatinimas, neegzistavo.

Pamenat, kokios didžiausios vertybės buvo skatinamos? Kovingas ryžtingumas, raunant savo silpnybes kaip didžiausią baubą. Geležinė disciplina, nuolankus paklusimas taisyklėms. Tikslo siekimas bet kokia kaina, net jeigu reikia daužyti galvą į sieną. Už pasiekimus – pagyros. Už silpnybes – viešas peikimas ir baudimas.  Gerai besimokantiems pirmūnams – auksinis diplomas ir garbės lentos. Visiems kitiems – tai, kas liko.

Nuoširdaus palaikymo daugiausia gaudavau už tai, ką gero padarydavau. Gerus pažymius, gražius piešinius, gerą klausą ar skambų balsa, už gerą elgesį (kitiems patogų prisitaikymą, tiksliau) ir kita. Tuomet jausdavausi mylima, svarbi. Tuomet jausdavau, kad apskritai esu gyva.

Nieko nuostabaus, kad su laiku susitapatinau su savo pasiekimais, su darbo rezultatais, nes tik jie man leisdavo jaustis vertinamai. Kasdien vis stiprėjo vidinis suvokimas, kad mane galima mylėti tik už kažką. Už nuopelnus, už pastangas, už pasiekimus, už vystomus talentus. Nes juk šiaip sau, tokia, kokia esu, nesu verta nei meilės, nei artumo.

Todėl tuomet, kai dėl vienintelio netikėtai prastai išlaikyto baigiamojo mokyklos egzamino negavau auksinio diplomo, buvau pasiruošusi sumaišyti save su žemėmis. Panaši istorija nutiko baigiant universitetą. Tuomet dėl vienos menkos klaidos padėjau sau dar didesnį minusą… Gyvenimas tokių pamokų negailėjo.

Taip kartu su manim užaugo ne viena karta perfekcionistų, besikankinančių amžino tobulumo vaikymosi, spąstuose.

Skaityti įrašą toliau.