Aurelija Veršininė, „Tenai“, 80×60, akrilas, drobė. 2017
Ar jūs sapnuojate? Ar atsimenate savo sapnus? Ar būna taip, kad sapnas yra toks tikras, kad atsibudę dar kurį laiką svarstote, kuri iš dviejų „realybių“ yra toji tikroji?
Jau seniai ruošiuosi įteikti Oskarą savo sapnų režisieriui už kai kurių jo kūrinių puikumą. Visų pirma už scenarijų, pranokstantį pačius mistiškiausius Deivido Linčo filmus. Taip pat už tai, kad juose jis pajungia absoliučiai visus sensorius – ryškiausias spalvas, stipriausius kvapus, gražiausias melodijas ir eiles, ryškiausius kūno pojūčius, kurie ne tik prilygsta, bet ir pranoksta tuos, kuriuos patiriu „realybėje“. Sako, kad mūsų sielos, ilgėdamosis būsenos tarp gyvenimų ir Anapusybės harmonijos, dažnai būtent sapno metu sugrįžta Tenai ir parsineša atsiminimus apie rojaus sodą, giedančius paukščius, už žmogų didesnes būtybes, paslapties ir mistikos, o svarbiausia – Vienio ir ramybės jausmą. Ir tuomet sapnas tampa durimis ne tik į kino teatrą ar kitą sąmonės lygį, bet ir į kitą dimensiją, kurioje gyvename ne kūne. Tai vadinu sapnų terapija, iš kurios grįžtu pagirdžiusi savo „namų ilgesio“ troškulį.