Tag Archives: psichologiniai straipsniai

Derybos su vidiniu kritiku – kaip nustoti save graužti?

 

Paskutiniame Sielos namų straipsnyje „Kaip nustoti nerimauti?“, sulaukusiame itin daug jūsų atsiliepimų ir atgalinio ryšio, skriejusio pas mane įvairiausiais kanalais, kalbėjau apie nerimą  – jo priežastis, kaip patys dalyvaujame jį kurdami ir ką daryti, kad nerimo būtų mažiau. Kadangi viena iš nerimo priežasčių – itin aršus vidinis kritikas, neduodantis ramiai gyventi, žadėjau papasakoti, kaip galima su juo darniau bendradarbiauti. Apie tai ir pakalbėsime šį kartą.

Vidinio kritiko tema – kaip ir kitos Sielos namų temos, kuriomis rašau – vienas opiausių mano asmeninių skaudulių. Sprendžiant iš skaitytojų reakcijos į straipsnį apie nerimą – deja, tai viena opiausių temų ir tarp mūsų tautiečių.

Jau kelis metus su vidiniu kritiku dirbu, deruosi, tariuosi gražiuoju, ir ne taip gražiai, taikau įvairias praktikas ir terapijas. Per tą laiką su kritiku susipažinome gan artimai. Tai suteikia ne tik sąmoningumo, jaučiant, kada ir kodėl jis įsijungia, bet ir gebėjimo jį nors kiek pažaboti. Todėl mielai pasidalinsiu su jumis tuo, ką atradau ir pritaikiau pati asmeniškai bei darbe su savo klientais.

Ar atsimenate pasaką apie nykštuką Rumpelstiltskiną? Tik atspėjusi keistą nykštuko vardą karalienė išsivadavo iš žemaūgio šantažuotojo žabangų. Lygiai taip siaubo filmuose apie žmones apsėdusias piktąsias dvasias, norėdamas atlikti išvarymą, egzorcistas turi sužinoti demoniškos būtybės vardą.

Folklioras folklioru, bet ir gyvenime, norėdami įgauti daugiau galios, turime suprasti, su kuo turime reikalą. Tik neįsisąmonintos mūsų neharmoningos emocijos gali virsti mus ėdančiais vidiniais demonais. Taip ir vidinis kritikas, apie kurio buvimą tik nujaučiame, bet nieko daugiau apie jį nežinome, turi mums milžinišką galią, lemiančią mūsų impulsyvų ir destruktyvų elgesį. Taigi, norėdami pažaboti vidinį kritiką, visų pirma turime su juo arčiau susipažinti.

Skaityti įrašą toliau.

Autosabotažas arba kodėl nesipildo mūsų norai?

„Sielos namuose“ dažnai kalbame apie tai, ką reikia daryti, kad pildytųsi mūsų norai, svajonės, kaip jas išgryninti ir paskubinti realizavimąsi. O ką daryt, jei, atrodytų, viską darai teisingai, bet vis tiek link savo svajonės nepajudi nė per nago juodymą? Dažniausia priežastis – pasąmoningos vidinės prieštaros, kuriomis save blokuojame. Būtent šiai svarbiai temai ir skyrė savo straipsnį „Sielos namų“ bičiulė Kazimiera. Taigi, kviečiu skaityti ir linkiu smagios kelionės link jūsų sielos namų…

Sielos namai

Corbis-42-17961290

 

Kazimiera Astratovienė

Ar jums kada nors taip yra nutikę, kad ko nors labai norėjote, bet negavote? Klausimas, žinoma, retorinis. Nė kiek neabejoju, kad nors kartą gyvenime tai esame patyrę kiekvienas. Ką ten kartą… Daugybę. Taigi, ar dažnai negaunate to, ko norite? Kaip paskui jaučiatės? Ką kaltinate? Susitaikote, o gal maištaujate? Stengiatės daugiau nebenorėti, nes tie norai sukelia tiek daug skausmo? Vienaip ar kitaip, negauti to, ko norime, yra viena iš skausmingiausių patirčių šiame gyvenime. Todėl man kilo noras patyrinėti, kodėl taip atsitinka. Ir ką mes patys galime su tuo padaryti.

Pirmiausia susitarkime, apie kokius norus eina kalba. Žinoma, galima norėti daug ko. Kavos. Naujos suknelės. Gražių namų. Įdomaus darbo. Sąrašą tęskite patys. Vis dėlto stipriausią nusivylimą ir kančią patiriame tada, kai negauname dalykų, kurie mums atrodo itin reikšmingi, be kurių gyvenimas tarsi netenka prasmės. Rodosi, kad tasai trokštamas dalykas tolte tolsta nuo mūsų, o mes vejamės, klupdami bėgame iš paskos, kol galiausiai pasiduodame – netekę vilties, bejėgiai, žlugę. Sakome: „Tai tiesiog ne man.“ Arba: „Aš to nevertas“. Štai kokią puikią priežastį susikūrėme. O gal tiesiog tikėjome tuo dar gerokai anksčiau, prieš įvykstant nesėkmei?

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip pamilti save

Labai daug metų mokausi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.

Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.

Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.

Ką  reiškia tikroji meilė sau?

Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas – jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.

Skaityti straipsnį toliau.

Pozityvios dienos gidas – kaip susikurti nuotaiką ir atgauti įkvėpimą judėti į priekį?

Aurelija Kriščiūnaitė

Female designer relaxing in office

Woman holding sad face signKai atsikeliu “ne iš tos kojos”

Nežinau, kaip jums, bet man – net ir propaguojant pozityvų mąstymą bei sąmoningą gyvenimo būdą, kartais pasitaiko “dienų kaip tyčia”. Atsikeli prastos nuotaikos, viskas tarsi iš rankų krenta, ant kiekvieno kampo laukia vis nauji išbandymai, nuotaika vis labiau bjūra, viskas ir visi ima nervinti arba apima tokia apatija ir nenoras nieko daryti, kad vienintelė svajonė būna griūti į lovą, užsikloti su galva ir miegoti, “kol visa tai baigsis”. Būna ir kitokių dienų, kai atrodo, kad tiesiog “nusėdo batareika”, o visas įkvėpimas ir motyvacija judėti į priekį bei mėgautis gyvenimu kažkur išgaravo.

Tuomet svarstau – ką darau ne taip ir ką nesunkiai galėčiau ištaisyti. Analizuodama savo sėkmingas dienas, supratau, kad yra visiškai elementari sistema, kurios laikantis, visos dienos būna geros. Jei tik laikausi šių patarimų pati, net ir prasčiau prasidėjusi diena prašvinta ir tampa tiesiog nuostabia. Šia sistema ir noriu pasidalinti.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip suklijuoti sudaužytą širdį ir atgauti vidinę pilnatvę po skyrybų?

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip atsigauti po skyrybuKaip bepasuktum, žmogus yra sociali būtybė. Todėl savo bendraminčių ir ypač antrosios pusės paieška bei radimas tampa vienu svarbiausių, tiesiog gyvybiškai būtinu dalyku mūsų gyvenime.

Ieškodami to vienintelio ir tikrojo savo partnerio, dažnai tikime, kad jam įžengus į mūsų gyvenimą viskas pasikeis. Ir iš tiesų, net ir psichologai pripažįsta, kad asmeninėje erdvėje save realizavęs žmogus ne tik labiau savimi pasitiki, bet ir jaučia didesnę gyvenimo pilnatvę. Kita vertus, praėjus pirminei susižavėjimo stadijos euforijai, suprantame, kad sėkmingi šeimyniniai santykiai nėra stebuklinga piliulė, padedanti akimirksniu atsikratyti visų mus gyvenime lydėjusių baimių, kompleksų, negatyvaus požiūrio, nežinojimo, ko nori ir su tuo susijusių problemų. Dar daugiau – tokiems, ilgai lauktiems santykiams netikėtai pasibaigus, visos vidinės šiukšlės, kurių nespėjome atsikratyti nei iki santykių pradžios, nei jų eigoje – mums su dar didesniu tvaiku pliūpteli tiesiai į veidą, primindamos apie tai, kad dabar esame vėl vieniši ir jaučiamės pasimetę, negražūs, niekam nereikalingi, neįdomūs ir neypatingi.

Rimtų santykių griūtis yra vienas sunkiausių emocinių dalykų, kuriuos tenka patirti gyvenime. Žinau, ką reiškia stovėti prie savo harmoningų, ilgalaikių, santarve ir meile grįstų santykių griuvėsių ir jausti, kad visas tavo pasaulis negrįžtamai subyrėjo į šipulius, o kartu su juo subyrėjo ir tai, kas maneisi esąs bei tai, kuo norėjai būti. Tuomet žiūri į ateitį ir joje nematai… nieko, nes visa tai, ką jai buvai suplanavęs, nusvajojęs ir numatęs, išnyko kartu su paskutiniu atsisveikinimu su buvusiu mylimu žmogumi. Tom akimirkom manai, kad daugiau niekada gyvenime nieko taip nemylėsi ir nuogąstauji, kad niekas daugiau taip nemylės tavęs…

Skaityti straipsnį toliau.