Tag Archives: vidinis vaikas

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Vidinio globėjo ugdymas. Kaip padėti sau pačiam?

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?

Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?

Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.

Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.

O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą?  Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“

Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.

Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.

Skaityti įrašą toliau.

Laiškai, kurie gydo – rašymo terapija kiekvienam

Woman Holding Old Letters --- Image by © Tom Grill/Corbis

Kas yra laiškų rašymo terapija ir kokia jos nauda?

Pamenate garsiąją  frazę „Jei gali nerašyti – nerašyk!”? Lietuvoje, kurioje turime itin daug rašančiųjų, šis “pasiūlymas” skatina didelį norą atsakyti: “Tas ir yra, kad negaliu!”. 🙂

Daugelis rašome dienoraštį, laiškus draugams, ilgesnius ar trumpesnius Facebook’o įrašus. Kūrybingesni imasi kurti eilėraščius, straipsnius, įvairius prozos kūrinius. Tokia rašymo gausa visai nestebina – juk rašymas nuo seniausių laikų buvo neatskiriama žmogaus saviraiškos rūšis. Rašydami mes ne tik perduodame informaciją, įamžiname ją ateities kartoms, išliejame savo mintis, nuomonę, emocijas. Būtent šioje formoje paskutinius du dešimtmečius vis dažniau bendraujame, palaikome tarpusavio ryšį virtualioje erdvėje. Maža to – tam tikrus rašymo formatus galime panaudoti geresniam savęs pažinimui, stebėjimui ir vidinių būsenų transformavimui bei savo vidaus harmonizavimui. Taip gimsta rašymo ar kūrybinio rašymo terapija, o taip pat ir viena įdomiausių jos rūšių – terapiniai laiškai.

Tam, kad laiško rašymas atliktų ne vien informacijos perdavimo ir ryšio palaikymo funkciją (parašiau, papasakojau, išsiliejau – viskas), vertėtų priimti šį procesą kaip tam tikrą meditacijos formą. Tai vadinu „pasinėrimu į srautą“, kuris galioja bet kuriai meno rūšiai – rašymui, piešimui, mezgimui, šokimui, dainavimui ir t.t. Pasinerdami į kūrybą visomis mintimis ir emocijomis, sąmoningai pasijungiame į kosminį srautą, sujungiantį mus ne tik su Aukščiausiuoju AŠ, bet ir su „kosmine biblioteka“, turinčia visus reikalingus atsakymus, įdedančia mums į lūpas reikalingas mintis, idėjas ir žodžius. Tokiu būdu rašymas veikia kaip meditacija, kurioje procesas mums yra svarbesnis nei pasiektas rezultatas. Kita vertus – šitaip kuriant, kartais gimsta patys įspūdingiausi rašiniai.  Tuomet gauname dvigubą dovaną – terapiją sau ir naudą skaitantiems.

Aptarkime plačiau pirmąją šios dovanos pusę. Kokią gydomąją galią gali duoti terapinis laiškų rašymas?

Skaityti straipsnį toliau.