Geriausios rekomenduojamos knygos – 7 dalis

Sveiki knygų mylėtojai. Praęjo nemažai laiko nuo paskutinio mano įrašo su naujausiu geriausių mano perskaitytų knygų sąrašu. Per tą laiką  perskaičiau nemažą krūvą knygų. Dalis jų buvo stiprios ir giliai paliečiančios, kai kurios – grynai pramoginės, o kelios tiesiog nuvylė, todėl į geriausių knygų sąrašą, nepaisant pirminių mano planų, nepapuolė. Čia juk pristatau tikrai tik pačias geriausias mano manymu. 🙂

Visas kitas mano pristatytas rekomenduojamos knygas iš ankstesnių 6 dalių, galite rasti pilname knygų sąraše. Jų sąraše, pridėjus naujausias – jau net 90!

Šį kartą jūsų dėmesio laukia šaunus penketukas, kurio tema – ASMENINIAI SANTYKIAI SU SAVIMI, ANTRA PUSE BEI APLINKINIAIS. Šiai rekomenduojamų knygų sąrašo daliai puikiai tinka posakis: „Svarbu kokybė, o ne kiekybė“. Todėl knygų jame nedaug, bet jos labai stiprios, kai kurios – itin storos ir visos – labai ypatingos.

Pasigardinkite savo vasaros laiką prasmingais skaitiniais.

Skaityti įrašą toliau.

Mistinis paveikslas „Mūza“

Muza                                                                                  „Mūza“, 100×70, akrilas, drobė

Po ilgos pertraukos, prikaupusi įkvėpimo tiek, kad jis lietųsi per kraštus ir girdytų mano kūrybos ištroškusią širdį, vėl griebiausi drobės ir teptuko. Norėjosi spalvų, kontrastų, skambesio ir simbolių, per kuriuos ateina įžvalgos.

Taip teptukui bešokant po drobę pasaulį išvydo „Mūza“ – mano vidinė įkvėpėja, mano kūrybos simbolis. Tai mistinė būtybė, kurios mėlynus plaukus ir mėlynas akis esu mačiusi ne viename savo sapne ir vizualizacijų metu. Taip smagu buvo ją  pamatyti išlipančią iš paveikslo – taip lengvai, aiškiai ir greitai virstančią realia ir apčiuopiama.

Muzos veidasMūzos kūnas – tai medis – tarpininko tarp dangaus ir žemės, materialaus ir dvasinio simbolis. Pagrindinis kompozicinis elementas – stilizuotas kryžius – taip pat simboliškai sujungia du mano pasaulius – horizontalųjį, kuriame telpa viskas, kas materialu ir vertikalųjį – kuriame auginu savo dvasingumą ir ryšį su Kosmosu. Kūryba, tiksliau ją simbolizuojanti Mūzos galva apjungia dvi ašis – horizontalią ir vertikalią, kaip kad Kūryba gyvenime apjungia mano veiklą, darbą, pomėgius, pajamų šaltinį ir meditaciją, ryšį su Dievu bei dvasines praktikas, į kurias pasineriu kaskart tapydama.

Mūzos akys – užmerktos, nes kūryboje nereikia kontrolės. Čia regėjimas yra vidinis. Čia tai, kas geriausia, gimsta ne per planą ir kontrolę, o per paleidimą. Kai leidi keistis, transformuotis, gimti tam, kas turi gimti.

Skaityti įrašą toliau.

Fraktalinis piešimas jūsų vasaros šventėje

Fraktalai sventese reklama

Vasariškiems orams lepinant mus, norisi kuo daugiau laiko leisti gamtoje ir gryname ore. Ten dažnai persikelia ir mūsų vasaros sezono šventės – tiek asmeninės, tiek ir korporatyvinės. Daugelis sukame galvas, kaip gi savo šventę iš nusibodusio pasėdėjimo prie stalo paversti kažkuo ypatingu, įsimenančiu, prasmingu ir turinčiu išliekamają vertę. Vienas paprasčiausių sprendimų – PASIKVIESKITE FRAKTALUS Į SAVO ŠVENTĘ.:)

„Pagardinkite“ fraktalais savo įmonės balių, mergvakarį, gimtadienį, draugų susitikimą, stovyklą namuose ar sodyboje. Piešti gryname ore taip smagu, o pats fraktalinis piešimas niekuomet nepalieka abejingų!

Siūlau net 4 skirtingas temas,  kurias galite rinktis pagal auditoriją ir poreikius. Užsiėmimo trukmė: 3-3,5 val.

  1. Piešinys-testas, kuris atskleidžia mūsų vidinio pasaulio grožį ir paslaptis – psichologinės tematikos užsiėmimas, kuris labiausia tinka mišrioms suaugusių kompanijoms – taip pat ir vyrams
  2. Vidinės Deivės piešimas, skirtas moteriškos energijos bei intuicijos didinimui  – labiau kūrybinis užsiėmimas, kurį rekomenduoju moterų kolektyvui
  3. Gyvybės medžio piešimas – žmogaus ir medžio paralelė, stiprybės sėmimąsis iš Žemės bei protėvių – kūrybinis užsiėmimas, kuris tinka mišriems kolektyvams
  4. Fantastinis fraktalinis paukštis – šią kūrybinę temą rekomenduoju vaikams, paaugliams bei suaugusiems

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI. Baimę nugalim tik išdrįsdami.

Daugelis mane pažįstančių žmonių laiko mane drąsia. Visgi kaip ir kiekvienas turiu visokių baimių. Bijau aukščio, gyvačių, smurtinių vaizdų ir kraujo. Sąrašas ilgas. Atrodytų – o kas gi čia tokio – bijai – tai nedaryk. Ir iš tiesų, daugelio tų dalykų tiesiog sėkmingai vengiu.
Visgi iki šiol šių baimių sąraše daug metų buvo fobija, kuri man trukdė ir mane ribojo. Tai baimė VAIRUOTI. Taip, žinau, kad daugeliui ši kasdienė įprasta veikla atrodo visiškai elementari ir gan lengvai įkandama. Nepaisant gabumų kitose srityse, mano atvejis buvo kitoks. Vaikystėje prie mano akių nutrenkė berniuką. Mačiau, kad jis staiga paskui kamuolį išlėkė į gatvę, kaip atsitrenkęs į mašiną skrido, vertėsi. Po to mačiau, kaip desperatiškai tėtis ar senelis jį supa ant rankų raudodamas… Berniukas, ačiū Dievui, liko gyvas. Bet dar dabar tie vaizdai stovi akyse…
Dėl šio ir kitų įvykių vairavimas mano pasąmonėje įsirašė kaip kažkas siaubingo, nesaugaus ir galimai mirtino. Nenuostabu, kad vairavimo vengiau kaip velnias kryžiaus. Ir net tuomet, kai vadovės darbe paskatinta prieš 12 metų visgi išsilaikiau teises, vairuodama ir laikydama egzaminus skendau tokio streso lygyje, taip nenorėjau vairuoti, kad Visata manęs pagailėjo ir išsiuntė kuriam laikui gyvent į užsienį, kur apie vairavimą teko pamiršti. Taip viskas ir nusitempė.
Vėlesnius dvylika metų savo nevairavimą teisinau pačiais kūrybingiausiais susigalvotais dalykais. Važiavimo, kai tave veža, patogumu. Tuo, kad darbas yra šalia arba namuose ir kasdien kažkur važiuot nėra reikalo. Mašinos išlaikymo kaštų brangumu. Man ir taip gerai – sakiau, tempdama siunkius krepšius, nešdama rankose didelių gabaritų paveikslus, ieškodama, kas paveš prie ežero ir t.t.. Kur gi – geriau nebūna. 🙂
Kai nenorim, randam pasiteisinimą. Kai norim – galimybes.

Taigi, šiemet išsikėliau sau didelį iššūkį ir su dideliu vyro palaikymu bei pagalba vėl grįžau prie vairo. Iš lėto. Be savęs skubinimo, graužimo ir išsikeltų dedlainų. Pradėjau nuo didelės aikštelės. Tuomet mokiausi su instruktorium. Galiausiai -vakarais ir savaitgaliais su vyru.
Ar buvo baisu? LABAI! Į pirmą vairavimo pamoką ėjau ištikta kone tikro panikos priepuolio, tirtančiom kojom ir rankom, medine galva ir ant kaktos lipančia širdimi. Visgi su laiku šalia baimės ir užsispyrusio noro ją nugalėti ėmė atsirasti vis daugiau džiaugsmo, pasididžiavimo savimi ir smagumo.
Žinau, kad padariau svarbų pasirinkimą. Priėjau prie savo baimės taip arti, kad ji man alsavo į veidą. Bet tik pažvelgusi jai į akis, sugebėjau ją pažaboti. Tik išlindusi iš šešėlių ji man pasirodė tokia, kokia yra – ne tokia jau ir baisi, kai prisijaukini.
Vis dar sėdu vairuoti su jauduliu. Nieko kito iš savęs ir nesitikiu, nes tai pirmieji mano savarankiški važiavimai su klevo lapeliu. 🙂
Situacijose, kai reikia greitai manevruoti, keisti juostas ir kitaip greitai reaguoti, vis dar nesijaučiu saugi. Bet nepasiduodu. Nes žinau, kad vienintelis kelias – judėti į priekį, nepaisant savo nerimo. Ir kai su jauduliu sėdu prie vairo dar, ir dar, ir dar – jaučiu, kad šalia baimės įsijungia vis daugiau džiaugsmo bei pasididžiavimo. O su juo – ir laisvės pojūtis. Laisvės paleidus dar vieną inkarą, trukdžiusį judėti į priekį.
Tegyvuoja drąsa ir saugus vairavimas!
Su meile,
Aurelija

LAIŠKAI. Kai džiaugsmas išbalansuoja.

Šįkart noriu pakalbėti apie laimę. Ir balansą. Apie tai, kas jį suteikia ir atima.

Mes visi tokie skirtingi. Nenuostabu, kad mus džiugina labai įvairūs dalykai.

Visgi yra sričių, vienyjančių kone kiekvieną.

Jaučiamės laimingi, kai esame priimti, pripažinti, reikalingi, priglausti.
Kai maloniai leidžiame laiką su mylimais ir mus mylinčiais žmonėmis.
Mus džiugina prasmingos atostogų akimirkos.
Ne mažesnį džiugesį kelia mūsų pasiekimai ir laimėjimai. Ypač, jei jie ateina po didelių pastangų, o kartais nustebindami ir mus pačius.

Todėl visalaik tos laimės link ir einame. Norime jos vis daugiau ir daugiau. O gavę, džiūgaujame taip, kaip mokame.

Kaip jūs išreiškiate didelį laimės jausmą?

Aš esu emocionali. Tai reiškia, kad mano džiaugsmas, ypač jei jis didelis, veržiasi iš manęs lyg vulkanas, lyg verdančio arbatinio garai, kurių atgal nesukiši. Paprastu pasišypsojimu jo neišreikši.


Taigi, būdama itin laiminga, aš dainuoju. Net eidama gatve. Na, gerai, darau tai tyliai, bet einantiems šalia tikrai girdisi. Ir man dzin, kaip tai atrodo, nes man gera ir nematau reikalo to slėpti.
Dar tom akimirkom man norisi pasidalint ta nuostabia emocija su kitais. Įkvėpt tuo giedru džiugesiu.
Dar aš garsiai kartoju, kokia laiminga jaučiuos. Dar šoku ir šokinėju. Ir ploju rankom. Taip, visiškai teisingai. Tokiom akimirkom manyje pabunda laimingas vaikas. Taip gera jį gyvą jausti savyje.

Bet po tokių euforijos valandų, o kartais ir dienų, pastebėjau, kad visuomet seka emocinės pagirios. Atrodo, kad dar vakar euforiją kėlę dalykai niekur nedingo, bet – keista – šiandien jie tokio džiaugsmo nebekelia. Atvirkščiai – tai nuovargio, apatijos būsena, kai energijos ir sparnų nebėra. Kai tiesiog turi pabūti ramiai. Geriausia – vienumoje ar gamtoje.

Tokiais momentais bandau suprasti, kas čia vyksta. Juk taip norėjau laimės, buvau laiminga, tai kodėl liūdžiu?
Tuomet atsimenu vaikystėje dažnai girdėtą ribojančią nuostatą. ‘Iš pačio ryto nedainuok, nes vakare verksi.’ Arba šiaip. ‘Perdaug nesidžiauk, nes verksi’.

Kodėl vaikiškas gražus mokėjimas džiaugtis ir rytinė vaiko energija yra tokia kitiems nepatogi, kad buvome išmokyti slopinti savo džiaugsmą?

Dėl to suaugę nuoširdžiai džiaugtis mokame ne visi. Atrodo kažkaip nerimta ir kvaila, jei gerbiama ponia ar ponas nusiims aukštakulnius ar kedus ir ristele  su dainele pasileis po pievą. 😀

Bet ar ne perdaug mums gyvenime rimtumo? Ar tikrai reikia slopinti laimę? Gal džiaugsmas ir turėtų būti viena tų emocijų, kai nors trumpam tampame vaiku?

Visgi ir čia, pasirodo, reikalingas balansas. Kaip žinia – energija pati savaime iš niekur neatsiranda, ir niekur nedingsta. Ji transformuojasi. O didelis džiaugsmas – drąsiai išreiškiamas – tai didelis energijos gūsis, kuriam sunaudojame daug jėgų.

Žinant tai, atsiranda noras savo džiaugsmą slopinti ir taupytis.

Ir visgi – net tų emocinių pakritimų, ateinančių po euforijos, akimirkomis sau primenu. Aurute, vakar buvai labai laiminga ir neslopindama to, visa širdim pasimėgavai. Šaunuole! Todėl šiandien jautiesi pavargusi, taigi pasaugok save, pailsėk.
Tik taip – pilnai priėmus suvokimą apie ciklus, kuriais juda viskas gyvenime, o ne slopinant emocijas ir pavyksta sukurti vidinį balansą. Tik taip jaučiu, kad gyvenu visa širdim.

Neslopinkim savo džiaugsmo! O nuoširdžiai padžiūgavę, leiskim sau pabūti ramiai ir susibalansuoti. Viskam savas laikas.

Subalansuotai džiaugsmingo jums savaitgalio.

Su meile,
Aurelija