Kurti taip paprasta ir gera

Nėra geresnio apdovanojimo mokytojui nei akimirkos, kai matai vis labiau atsiveriančius, vis labiau besišypsančius, dėkingumu ir laime švytinčius savo mokinių veidus. Su džiaugsmu stebiu savo MANDALAMANIJOS dirbtuvių mokines, vis didėjantį pasididžiavimą jų veide, pasakojant apie tai, kaip išmoktomis žiniomis dalinasi su artimaisiais, kaip džiaugiasi savo pasiekimais, kaip piešia kartu su vaikais, organizuoja nedideles savo darbų parodėles ar dovanoja savo kūrinius brangiausiems ir pačios negali patikėti, kaip toli kūrybiniu keliu nukeliavo vos per du-tris mėnesius. Tai pati didžiausia mokytojo laimė, sukurianti edukacinio ir kūrybinio darbo prasmę.

Smagioji to dalis, kad praktiškai dauguma žmonių į mano dirbtuves ateina nemokėdami piešti, kaip jie patys sako. O aš tuo netikiu. Ir sėkmingai tai įrodau kiekvienų dirbtuvių metu. 🙂 Kūryba yra užkoduota kiekviename iš mūsų. Ypač moteryse, kurios gimė kurti – save, santykius, vaikus, namus, meną… Jei manome, kad esame nekūrybingi ir piešti nemokame, tiesiog turime mums kadaise vaikystėje uždėtus blokus, ribojančias nuostatas. Bet tai dar nereiškia, kad to negalima pakeisti. 🙂

MANDALAMANIJOS dirbtuvėse piešti ir netgi tapyti pradeda visi. O pabaigus kursą nebelieka nei vieno, kuris liktų nepaliestas kūrybinio atradimo džiaugsmo. Jei tik skiriame tam laiko, jei tikime savimi, jei leidžiame mokytojui mus vesti, jei pasitikime kūrybiniu procesu – gimsta stebuklas. Tuomet tas, kuris nedrįso paimti į ranką teptuko, užsikrečia mandalų kūrimo virusu, įsisuka į šią nuostabią maniją ir atranda save iš naujo. O kartu su didėjančia kūrybine ir saviraiškos laisve, atsiranda naujos veiklos, nauji pomėgiai, naujos gyvenimo spalvos ir nauji bendraminčiai. Visa tai natūraliai gerina mūsų nuotaiką, savijautą ir emocinę būseną bei įkvepia gyventi prasmingiau, spalvingiau, gražiau. Ar gi tai ne nuostabus stebuklas, kurį nesunkiai galime susikurti patys? 🙂

Naujoje MANDALAMANIJOS grupėje, kuri pradės darbą jau nuo vasario 17 d. liko kelios vietos, norintiems prisijungti ir patirti šią nuostabią kelionę kartu su manimi. Registracija vyksta el.paštu sielosnamairenginiai@gmail.com. Telefonas pasiteiravimui 860804554 (Aurelija).

Daugiau informacijos apie MANDALAMANIJOS dirbtuves rasite puslapyje MANDALŲ PIEŠIMAS.

Jūsų pasmalsavimui įdedu keletą gražių akimirkų iš jau besibaiginėjančių MANDALAMANIJOS dirbtuvių.

Nuotraukų galerija:

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Meilę reikia užsitarnauti?

Girdėta frazė? Mano vaikystėje ji skambėjo dažnai. Galbūt jūs, kaip ir aš, užaugote manydami, kad meilė yra toks dalykas, kurį reikia pelnyti, užsitarnauti. Tai toks prizas, kuris taip paprastai nėra prieinamas. Todėl bet kokiuose santykiuose – su draugais, su antrom pusėm, šeimos nariais ir net kolegomis jūs, patys to nefiksuodami, dedate titaniškas pastangas patikti, palikti gerą įspūdį, kitaip tariant „pelnyti meilę“.

Kas gi čia blogo, paklausite? Ogi tas, kad meilė yra kiekvieno mūsų prigimtinė teisė. Kiekviena gyva būtybė turi teisę būti gerbiama, mylima ir pripažinta tiesiog dėl to, kad ji yra. Jei patys savęs nepriimam ir nemylim tiesiog už tai, kad mes esame mes, jei manome esantys verti meilės tik dėl savo talentų, pastangų, turimų savybių, jokiuose santykiuose negalime atsipalaiduoti.

Tuomet kasdien sunaudojame galybę energijos vien tam, kad pelnytumėm taip trokštamą dėmesį, neleidžiam sau būti autentiškais, silpnais, klystančiais. Slepiam savo svarbią pažeidžiamą dalį, atsisakome jos, o tuo pačiu tikrojo savęs.

Skaityti įrašą toliau.

Mažas stebuklas, kurį galime sukurti sau patys

Pasibaigus šventėms dažnai užpuola liūdesys, apatija. Mintis apie grįžimą į įprastą buitį atrodo tokia nepatraukli…Visos šventinio šurmulio užslopintos nepatogios emocijos ima vėl kilti į viršų.

Tuomet ieškome būdų, kaip sau tą nuotaiką pasigerinti. Juk Nauji metai. Reikia tęsėti sau duotus pažadus ir tikslus. Bandome susigrąžinti laimės jausmą per skanų maistą, pramogas ir naujus pirkinius. Bet šie paprastai duoda tik laikiną efektą. Daugiau laimės atneša malonios kūno procedūros ar pasibuvimas su artimais žmonėm, kurie priima mus tokius, kokie esame.

Visgi būna savijauta, kai bendrauti nesinori. Net su pačiais artimiausiais. Kai sunku, apatiška, nėra jėgų imtis kažkokių didelių veiksmų savijautai pagerinti. Reikia kažkaip persikrauti ir nustatyt naują džiaugsmo režimą, bet savarankiškai tai nesigauna. Ką daryti?

Vienas iš būdų – susitikti su savimi ir savo emocijomis bei jų priežastimis per dailės terapijos įrankius. Tam puikiai tinka ir fraktalinis piešimas – paprasta, kiekvienam prieinama metodika, kurioje tereikia balto lapo, tušinuko ir spalvotų pieštukų. Bet neapsigaukite jos paprastumu. Neveltui sakoma „Genialumas paprastume“. Tai frazė, puikiai tinkanti fraktalų piešimui. Juk čia – tiesiog pasinerdamas į malonų spalvinimo procesą, gali ne tik sužinoti daug įdomių dalykų apie savo charakterį, duotybes, vidinę būseną, bet ir, esant reikalui, pats savarankiškai, be terapeutų pagalbos, gali ją pagerinti.

Tarp kelių šimtų mokinių turėjau ne vieną, atėjusį į fraktalinius mokymus ne vien iš smalsumo ar žingeidumo, bet ir ieškantį pagalbos. Buvo mokinių su depresine būsena, nuolatine apatija, žema saviverte, pasimetimu ir nežinojimu, ko nori gyvenime, sveikstančių po onkoliginių ligų ir panašiai.

Daugelis iš jų buvo nusiteikę skeptiškai, kai kurie turėjo didelių lūkesčių. Jiems atrodė – argi galima tikėtis kažkokių pokyčių iš paprasto, kone vaikiško abstrakčių piešinukų spalvinimo?

Taigi geriausias apdovanojimas man buvo mokymų pabaigoje iširsti jų atsiliepimai apie pasikeitusią ir pagerėjusią vidinę, o kartais net ir fizinę būseną, atrastas naujas įžvalgas, harmonijos ir atsipalaidavimo jausmą, naujos pradžios viltį… Spindinčios akys ir šypsena kalbėjo geriau už bet kokius žodžius. Tai nuostabiausia dovana mokytojui, skatinanti skleisti šią nuostabią metodiką ir toliau.

Štai kelių mokinių autentiški atsiliepimai:

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Prašau – (NE) padėk man

Paskutiniais metais vis labiau mano artimoje aplinkoje aktualizuojasi tinkamo pagalbos prašymo tema. Vis daugiau mano kolegų, draugų, klientų ar mokinių suvokia, kad visiškai nemoka ir netgi negali prašyti pagalbos, net tuomet, kai jiems jos iš tiesų reikia.

Kadangi ši tema, kaip ir visos, kuriomis rašau, man yra labai artima, noriu pasigilinti, kodėl taip yra ir kaip su tuo gyventi.

Ar esate stipri ir savarankiška asmenybė? Ar esate įpratę savo rūpesčius ir iššūkius spręsti patys? Nemėgstate skųstis ir tų, kurie nuolat skundžiasi? Stengiatės į viską žiūrėti pozityviai ir priimate savo iššūkius ne kaip bausmę, o kaip galimybę augti, tobulėti? Kai jums būna sunkūs periodai, vietoj to, kad apie savo problemas pasakotumėt aplinkiniams, mieliau esate linkę įlisti į savo vidinę olą ir tupėti joje tol, kol viską susitvarkote patys?

Tuomet, ko gero, ne kartą esate pamąstę, kad kartais labai užknisa būti stipriam, nes niekas niekada nesusipranta paklausti, ar jums ne sunku, ar ne skauda, ar jūs susitvarkote. Ir tai tiesa. Nuolatinis savo asmeninės naštos tempimas, nenorint ir netgi nemokant ja pasidalinti net su artimiausiais žmonėm, mus tiesiog išsekina.

Tai kodėl mes tiesiog nepaprašom pagalbos, kad būtų lengviau?

Čia ir iškyla pagrindinis iššūkis. Mes to nemokame arba negalime.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Gelbėtojo sindromas

Sveiki. Ar esate girdėję apie “gelbėtojo sindromą”? O gal ir pats esate vienas iš tokių “pagalbininkų”? Pažiūrėkim.

Ar dažnai jaučiate norą padėti kitiems? Tiems, kurie pasimetę, kažko nesupranta, nežino, vis klysta ir nepasimoko, kankinasi ir nuolat dėl to skundžiasi? Ar pastebit, kad būtent į jus kreipiasi draugai, pažįstami, kolegos ir artimieji, kad pasipasakotų savo rūpesčius? Ar jaučiat, kad negalit pasakyti NE į pagalbos prašymą, net jei prašantysis akivaizdžiai ir sistemingai jumis naudojasi?

Aš su noru gelbėti kovoju nuolat. Kodėl kovoju? Juk padėti kitiems – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Visgi PAGALBA būna labai skirtinga ir ne visada naudinga, o kartais – labai žalinga tiek duodančiajam, tiek ir gaunančiajam.

Kalbu ne apie įprastinę labdarą, aukojimą ar gerus darbus tiems, kam tos pagalbos tikrai reikia. Kalbu ne apie vaikus, už kuriuos iki tam tikro amžiaus esame atsakingi. Ir ne apie profesionalią pagalbą, kurios į mus kreipiamasi ir už kurią mokama.

Kalbu apie norą neprašomam dalinti patarimus kolegoms ir draugams, jei matome, kad jie susiduria su kažkokiais iššūkiais ir nesusitvarko. Norą mokyti ir demagoguoti pasimetusį ar nuo kelio nuklydusį artimą žmogų. Ir dar gerai padirbėti įtikinėjant, kad būtent jūsų patarimas yra vertas įgyvendinimo. Norą ar bentjau nežodinį sutikimą dirbti emocine šiūkšlių dėže nuolat neigiamai nusiteikusiems ir visad besiskundžiantiems žmonėms. Norą įsiterpti net į nepažįstamų žmonių pokalbį, jeigu jie nežino kažko, ką žinote jūs (“O tai šiandien dirba ta parduotuvė, kur skrybėlėm prekiauja?” “Kažin, ar autikas stoja toje stotelėje?”). Tas “gelbėjimo” norų sąrašas begalinis – pratęskite jį papildydami savo asmeninėmis situacijomis, jei tokių turite.

Visgi toks dažnai neprašytas svetimų problemų ir atsakomybės užsikrovimas ant savo pečių yra blogių blogis. Kodėl?

Skaityti įrašą toliau.