LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Vidinio globėjo ugdymas. Kaip padėti sau pačiam?

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?

Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?

Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.

Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.

O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą?  Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“

Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.

Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.

Skaityti įrašą toliau.

Prisiliesti prie kito žmogaus širdies

Kartais manęs klausia – o kas tau labiausia patinka tavo darbe?

Man jame patinka daug kas. Bet labiausiai branginu galimybę prisiliesti prie kito žmogaus širdies. Dabartiniame pasaulyje, kur tiek daug virtualumo, dirbtinumo ir nuolatinio visuomenei priimtinų kaukių dėvėjimo, tai didelė privilegija. Jausti, kad net ir su skeptišku nusiteikimu ar dideliu nepasitikėjimu į kūrybines dirbtuves atėjęs žmogus su laiku nusimeta kaukes, parodo savo širdį ir atveria ją tau. Tai didelio atvirumo ir pasitikėjimo ženklas. Tuomet galiu prisiliesti prie tikrojo žmogaus AŠ – tyro, autentiško, pažeidžiamo, jausmingo, kartais išsigandusio ar pasimetusio, bet visuomet gražaus, nes tokia yra kiekvieno iš mūsų siela. Tuomet galiu savo pavyzdžiu ir meilės įrankiais jį įkvėpti tikėti pačiu savimi. Leisti sau būti, kurti, tikėti kūrybiniu procesu ir jo suteikiama laisve.

Ir tada užsidega žmogaus akys. Rimtas ar liūdnas veidas pagaliau ima šypsotis. Nekalbios lūpos ima dalintis žodžiais iš širdies. Niūrūs kūriniai ima spindėti spalvomis, atspindėdami kintančią vidinę būseną. Tai stebuklas, kuriame norisi dalyvauti vėl ir vėl.

Ir besibaigiant kelių mėnesių dirbtuvėms mokiniai nebenori išsiskirti. Nes jaučiasi iš naujo atradę save, savo kelią, įrankius į vidinę ramybę ir vietą nuostabių bendraminčių rate.

O tai prie ko čia tos mandalos ar fraktalai, paklausit?

Skaityti įrašą toliau.

Odė pykčiui

Labai daug kalbama apie tai, kaip negražu pykti ir koks blogas tai jausmas. Bet ar tai visada tiesa?

Žinau, kad visos mūsų emocijos turi savo funkciją. Todėl kaskart slopindama sukilusi pyktį, primenu sau, kad ką tik buvo pažeistos mano ribos, todėl sukilo pyktis. Tam ši emocija mums ir duota. Ir vietoje to, kad milijoninį kartą mandagiai nuryčiau jo sukeltą gumulą, mokausi:

  • pajusti, kas nutiko,
  • ką iš tiesų jaučiu,
  • ko noriu
  • ir kaip galėčiau konstruktyviai tai išreikšti, apgindama savo ribas.

Atrodytų schema paprasta, bet, deja, ne kiekvienam tai pavyksta natūraliai. Visuomet pavydėjau drąsos ir savęs pajautimo žmonėms, kurie ryžtingai iškomunikuoja savo poreikius, net jei jie yra labai nepatogūs aplinkiniams. Jie jaučia, kad jų jausmai ir poreikiai yra svarbūs ir turi teisę būti realizuoti lygiai tiek pat, kiek ir kitų žmonių poreikiai.

Daugelis iš mūsų vaikystėje buvome auginami kaip labai geri, mandagūs, patogūs, išauklėti, tobulumo siekiantys vaikai. Tik tokius mus mylėjo ir priėmė. Tik tokie mes galėjome sulaukti tėvų pripažinimo. Todėl visokius aplinkiniams nepatogius jausmus ir poreikius mums teko užslopinti. Taip su laiku mes nustojome jausti ar juolab išreikšti autentišką pyktį, pavydą, sielvartą, baimę. Galbūt netgi nusprendėme, kad šių jausmų mes tiesiog nejaučiame ir netgi tuo didžiuojamės. Daug kartų teko girdėti su džiaugsmu tariamą frazę „Aš esu visiškai nekonfliktiškas žmogus. Aš niekada nepykstu. Aš nežinau, kas yra pavydas. ir pan“.  Iš tiesų tai tik reiškia, kad nuo savo tikrojo autentiško AŠ esame nutolę per šviesmečius. Tad nenuostabu, kad nejaučiam nei savo tikrų poreikių, nei aiškių rbų.

Skaityti įrašą toliau.

Kurti taip paprasta ir gera

Nėra geresnio apdovanojimo mokytojui nei akimirkos, kai matai vis labiau atsiveriančius, vis labiau besišypsančius, dėkingumu ir laime švytinčius savo mokinių veidus. Su džiaugsmu stebiu savo MANDALAMANIJOS dirbtuvių mokines, vis didėjantį pasididžiavimą jų veide, pasakojant apie tai, kaip išmoktomis žiniomis dalinasi su artimaisiais, kaip džiaugiasi savo pasiekimais, kaip piešia kartu su vaikais, organizuoja nedideles savo darbų parodėles ar dovanoja savo kūrinius brangiausiems ir pačios negali patikėti, kaip toli kūrybiniu keliu nukeliavo vos per du-tris mėnesius. Tai pati didžiausia mokytojo laimė, sukurianti edukacinio ir kūrybinio darbo prasmę.

Smagioji to dalis, kad praktiškai dauguma žmonių į mano dirbtuves ateina nemokėdami piešti, kaip jie patys sako. O aš tuo netikiu. Ir sėkmingai tai įrodau kiekvienų dirbtuvių metu. 🙂 Kūryba yra užkoduota kiekviename iš mūsų. Ypač moteryse, kurios gimė kurti – save, santykius, vaikus, namus, meną… Jei manome, kad esame nekūrybingi ir piešti nemokame, tiesiog turime mums kadaise vaikystėje uždėtus blokus, ribojančias nuostatas. Bet tai dar nereiškia, kad to negalima pakeisti. 🙂

MANDALAMANIJOS dirbtuvėse piešti ir netgi tapyti pradeda visi. O pabaigus kursą nebelieka nei vieno, kuris liktų nepaliestas kūrybinio atradimo džiaugsmo. Jei tik skiriame tam laiko, jei tikime savimi, jei leidžiame mokytojui mus vesti, jei pasitikime kūrybiniu procesu – gimsta stebuklas. Tuomet tas, kuris nedrįso paimti į ranką teptuko, užsikrečia mandalų kūrimo virusu, įsisuka į šią nuostabią maniją ir atranda save iš naujo. O kartu su didėjančia kūrybine ir saviraiškos laisve, atsiranda naujos veiklos, nauji pomėgiai, naujos gyvenimo spalvos ir nauji bendraminčiai. Visa tai natūraliai gerina mūsų nuotaiką, savijautą ir emocinę būseną bei įkvepia gyventi prasmingiau, spalvingiau, gražiau. Ar gi tai ne nuostabus stebuklas, kurį nesunkiai galime susikurti patys? 🙂

Naujoje MANDALAMANIJOS grupėje, kuri pradės darbą jau nuo vasario 17 d. liko kelios vietos, norintiems prisijungti ir patirti šią nuostabią kelionę kartu su manimi. Registracija vyksta el.paštu sielosnamairenginiai@gmail.com. Telefonas pasiteiravimui 860804554 (Aurelija).

Daugiau informacijos apie MANDALAMANIJOS dirbtuves rasite puslapyje MANDALŲ PIEŠIMAS.

Jūsų pasmalsavimui įdedu keletą gražių akimirkų iš jau besibaiginėjančių MANDALAMANIJOS dirbtuvių.

Nuotraukų galerija:

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Meilę reikia užsitarnauti?

Girdėta frazė? Mano vaikystėje ji skambėjo dažnai. Galbūt jūs, kaip ir aš, užaugote manydami, kad meilė yra toks dalykas, kurį reikia pelnyti, užsitarnauti. Tai toks prizas, kuris taip paprastai nėra prieinamas. Todėl bet kokiuose santykiuose – su draugais, su antrom pusėm, šeimos nariais ir net kolegomis jūs, patys to nefiksuodami, dedate titaniškas pastangas patikti, palikti gerą įspūdį, kitaip tariant „pelnyti meilę“.

Kas gi čia blogo, paklausite? Ogi tas, kad meilė yra kiekvieno mūsų prigimtinė teisė. Kiekviena gyva būtybė turi teisę būti gerbiama, mylima ir pripažinta tiesiog dėl to, kad ji yra. Jei patys savęs nepriimam ir nemylim tiesiog už tai, kad mes esame mes, jei manome esantys verti meilės tik dėl savo talentų, pastangų, turimų savybių, jokiuose santykiuose negalime atsipalaiduoti.

Tuomet kasdien sunaudojame galybę energijos vien tam, kad pelnytumėm taip trokštamą dėmesį, neleidžiam sau būti autentiškais, silpnais, klystančiais. Slepiam savo svarbią pažeidžiamą dalį, atsisakome jos, o tuo pačiu tikrojo savęs.

Skaityti įrašą toliau.