Kaip padėti sau, kai labai sunku

Kaip (iš)plaukti per skausmą?

Visų mūsų gyvenimuose būna itin sunkių laikotarpių. Trumpesnių, ilgesnių, itin ilgų. Ką reiškia liūdėti, jaustis emocinėje duobėje, irtis per nesibaigiančią vidinio skausmo, gedulo ir netekties jūrą žino kiekvienas, neatsiribojęs nuo savo žmogiškosios, tobulai netobulosios dalies.

Mūsų proto programos sukurtos taip, kad gerų, malonių dalykų norime kuo daugiau, o skausmingų, nemalonių norime išvengti. Taip vejamės, stengiamės dėl to, ko norime (malonaus) ir bėgame, slapstomės nuo to, kas nemalonu ir kelia kančią. Todėl natūralu, kad išgyvenant stiprias ilgalaikes nemalonias emocijas, skęstant taip vadinamose depresinėse nuotaikose, automatiškai norisi nuo jų bėgti, ignoruoti, slopinti, apsimesti, kad mums viskas gerai. Arba dar blogiau – kompensuoti jas įvairiomis priklausomybėmis (perteklinis maistas, cukrus, svaigalai, besaikis naršymas internete, nimfomanija, kompiuteriniai ir azartiniai žaidimai ir t.t.). Arba pertekliniu darbu, nukreipiant į jį visą savo dėmesį, kad tik nereikėtų galvoti, jausti. Tai lygiai toks pat bėgimas, tik visuomenės akyse labiau pateisinamas.

Kadangi esame labai skirtingi, tai ir skausmą, netektis, įvairias pabaigas, kai stovi prie savo tam tikro gyvenimo etapo griuvėsių, išgyvename skirtingai. Visgi šita EGO schema „duok man kas malonu, o kas nemalonu – pasilik sau“, veikia pas visus. Ir būtent ji trukdo tinkamai išgyventi skausmą, netektis jų neneigiant ir nekompensuojant.

Itin skausmingus gyvenimo periodus, išsitęsusius į mėnesius gyvenime esu patyrusi ne kartą. Žinau ne iš teorijos ir ne tik iš savo klientų, bet ir iš savo asmeninės patirties, ką reiškia depresija, nerimo priepuoliai, emocinis dugnas, kai didžiausia užduotis – tiesiog kažkaip išgyventi bent jau iki ryto. Ir tvarkiausi su tuo skirtingai – priklausomai nuo brandos ir sąmoningumo lygio. Su metais man pavyko išsigryninti tai, kas padeda, o kas trukdo iš to skausmo išplaukti.

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti 10 dalykų, kurie man neabejotinai padėjo išgyventi tam, kad šiandieną galėčiau tuo su jumis pasidalinti.

Skaityti įrašą toliau.

Pirma – poilsis, po to – darbas.

Aurelija Kriščiūnaitė

Gal jūs kaip ir aš esate linkę į darboholizmą? Jau kai įninkate į darbus, nebejaučiate, kaip prarandate ryšį ne tik su aplinkiniu pasauliu, bet ir savimi. Savo kūnu, savo širdim. Nebegirdite ir dėl to nebegalite patenkinti savo poreikių – laiku pavalgyti – ne paskubomis, o iš lėto ir mėgaujantis. Laiku atsigerti  – ne tada, kai jau labai troškina, nes tai ženklas, kad gėrėte per mažai. Laiku pailsėti, laiku pajudėti – ne tada, kai jau užtirpsta kaklas, kojos ar iš nuovargio ima mausti akis, galvą, visą kūną.

O gal jūs kaip ir aš, esate užauginti „stenkis sunkiai“ auklėjimo modeliu? Siekti, veikti, aktyviai ir daug dirbti. Neleisti sau per ilgai sustoti. Neleisti sau būti be tikslo. Ilsėtis tik tada, kai esi pavargęs. Ar ir jums visą gyvenimą mintyse skambėjo frazė „Pirma darbas, po to – poilsis“. Ar jaučiatės esate verti apdovanojimo tik tada, kai jo siekiate sunkiai, ilgai, kantriai ir atkakliai dirbdami? Ar jums lengvi pasiekimai neatrodo verti pagyrų ir pasidžiaugimo?

O gal jūsų auklėjime buvo narcisistinių atspalvių? Gal jus gyrė ir mylėjo tik už jūsų gerą elgesį, gerus pažymius, įspūdingus pasiekimus mene, sporte ar kitose srityse? Gal dabar jums dėl to lengva apkabinti tik tą savo pergalingąją dalį, kuri švyti, spinduliuoja savo medaliais ir kurią norisi visiems parodyti? O tą savo dalį, kuri susimauna, kuri yra pažeidžiama, silpna, pasimetusi, nuolat klystanti ir gal net tų klaidų niekaip neišmokstanti, norisi slopinti, apsimest, kad jos nėra ir „gink Dieve“ nerodyti jos kitiems?

Tuomet galimas daiktas, kad jums sunku nuoširdžiai ilsėtis. Neribojant savęs laike. Be savigraužos. Leidžiant sau neveikti nieko prasmingo, naudingo, vedančio link kokio nors rezultato. Tikėtina, kad tokiomis akimirkomis jūs patys sau tą laiką kaip ir aš gadinate kaltės jausmu, sakančiu, kad gyvenimas bėga, o jūs čia „durnių voliojate“, „šūdą malate“ ir pan. – pasirinkite tą frazę, kurią greičiausiai girdėjote vaikystėje iš saviškių, kai jus aptikdavo sėdintį be darbo.

Aš tokio tikro poilsio – ypač ne po ilgų įtempto darbo periodų, kai pailsėjimas jau buvo tiesiog gyvybiškai būtinas, mokiausi ne vienerius metus. Poilsio, kai leidi sau NEVEIKT NIEKO. Kai tiesiog būni. Kėpsai, riogsai, kniūbsai – vadinkite tai, kaip norite. Ir svarbiausia tokio poilsio dalis – SĄMONINGAS LEIDIMAS sau ilsėtis. Tiek, kiek reikės. Neskubinant, nesakant sau mintyse: „ Nu viskas, jau pagulėjai. Kiek jau čia galima, žiūrėk, kiek dar reikalų laukia“. Virtuvė pati nesusitvarkys, darbai patys nepasidarys…“ Čia atsimenu anekdotą, kad kaip tik visi darbai patys gali pasidaryti. O, vat atostogos pačios nepaatostogaus ir poilsis savęs nepapoilsiaus. 🙂

Skaityti įrašą toliau.

Idėja unikaliai kalėdinei dovanai

 

Sveiki, jeigu ieškote prasmingos, ilgalaikę vertę turinčios ir unikalios dovanos – padovanokite vienetinę mano pieštą mandalą.

Visi mano darbai yra įkrauti pozityvia energija ir specialiomis programomis, kurias aprašiau prie kiekvienos iš jų. Taip pat jie yra įrėminti ir paruošti kabinti ant sienos ar statyti ant lentynos, kad jums rėminimo ar paspartavimo darbais rūpintis nereikėtų. Vilniuje galima ateit į studiją apžiūrėt ir išsirinkt gyvai, o į kitus miestus ir šalis siunčiu paštu arba per siuntas.

Prie kiekvienos iš parduodamų mandalų rasite nuotrauką su rėmeliu interjere, aprašymą, kokia gi tema pieštas ir įkrautas kūrinys bei kainą. Dėl apžiūrėjimo Vilniuje ar įsigyjimo rašykite man adresu sielosnamairenginiai@gmail.com arba skambinkite 860804554.

Iš arčiau apžiūrėt kiekvieną iš mandalų galite paspaudę ant nuotraukos arba paskaitę išsamų aprašymą po galerija, apačioje. Kainos yra nurodytos prie tų mandalų, kurios dar ieško naujų namų. Jeigu kainos nėra, vadinasi mandala jau parduota.

O dabar išsamiau apie kiekvieną.

Skaityti įrašą toliau.

8 Sielos namų gimtadienis

Šiandien “Sielos namų” projektas švenčia jau 8-ąjį savo gimtadienį. Man tai visad pati geriausia proga atsiminti visus tuos lobius, kurių per vis ilgėjantį “Sielos namų” egzistavimo laiką prisikaupė mano gyvenime. O jų yra tikrai labai daug. Gal ir save rasite šiame sąraše – tekste ar nuotraukose, į kurias tikrai visi netilpo, bet liko širdyje – kaip mano lobiai…

Tai dovana būti mokine ir mokytoja, apie ką visai neseniai rašiau svetainėje. Nėra geresnio būdo tobulėti, nepaliaujamai augti, domėtis, didinti savo patirtį ir sąmoningumą. Per tuos metus jaučiu, kaip užaugau, kiek daug išmokau ir sužinojau. Ir kartu supratau, kiek dar daug aš nežinau. Todėl noriu ir toliau mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Dėkoju visiems mano kelyje sutiktiems mokytojams, kurie prie to prisidėjo.

Tai dovana save atrasti tarnystėje – būti naudingu, skleisti gerumą, dalinti meilę ir šviesą – atlygintinai ir neatlygintinai. Tiems, kas ateina pas tave su ištiestais delnais. Juk duodantys delnai niekuomet nebūna tušti…

Tai dovana jausti gyvenimo prasmę – aš jau 8 metus kasdien suprantu, kodėl darau tai, ką darau, jaučiuosi ten, kur ir turiu būti, daranti tai, ką ir esu gimusi daryti. Tai neapsakomas jausmas, kurį linkiu patirti kiekvienam.

Tai dovana matyti savo darbo vaisius – mokinius, kurie iš mano užsiėmimų išeina praturtėję, laimingesni, biau savimi pasitikintys, labiau save pažinę, priėmę, atradę daugiau įrankių kasdieniam balansui ir vidinei ramybei palaikyti. Daugybę žmonių įkvėpusius mano straipsnius, kuriais buvo dalinamasi. Tobulėjančius mano kursus ir naujus kūrybinius projektus. Ir paveikslus, kurie vis stipriau įkūnija jiems skirtas energijas ir iškeliauja po platųjį pasaulį.

Tai dovana turėti vis didesnį mano tapybos darbais bei mandalomis besidžiaugiančių klientų ratą. Kaip gera žinoti, kad per mane atėjusi spalvomis, formomis ir simboliais praturtinta energija puošia naujų namų sienas ir skleidžia savo šeimininkams pozityvias, į kūrinius įrašytas programas.

Skaityti įrašą toliau.

Laimė būti mokytoju

Aštunti metai pedagoginėje veikloje. Šimtai, o gal jau ir tūkstančiai mokinių, prie kurių širdžių galėjau per tą laiką prisiliesti. Nesuskaičiuojami kiekiai meilės, energijos, kantrybės ir šviesos, kurią nešiau, nešu ir su didžiausiu džiaugsmu nešiu, kol tik galėsiu. Gėlės, dovanos, gražūs žodžiai, šilti apsikabinimai ir visos kitos meilės formos, kuriomis vieni kitiems rodėme dėkingumą ir meilę…

Man toks darbas – yra didžiausia gyvenimo dovana.

Darbas, kuriame jautiesi būtent ten, kur turi būti. Dėl kurio nekyla nei mažiausių abejonių. Darbas, kuris tave įkvepia, džiugina, maitina, augina, apdovanoja nuostabiu atgaliniu ryšiu, verčia niekada nenustot stengtis ir tobulėti. Darbas, kuriame net atidavęs visą save, jautiesi .. gerai, nes supranti, kodėl tai darei ir matai, kokius vaisius tai sukuria – ir tai padeda atsistatyti pakankamai greitai. Darbas, kurį su meile darai net tada, kai jautiesi blogai, nes jame atsigauni ir pasikrauni. Darbas, kuriame matai, kaip susitinka sielos, užauga sparnai, iš storiausių kiautų išdrįsta išlįsti tikrumas, pažeidžiamumas, nuoširdūs jausmai, moterys pagaliau tampa moterimis, o ne tik rolėmis, kurias iki šiol gyveno…

Esu tokia laiminga, būdama dailės terapijos specialiste ir kūrybinės saviraiškos mokytoja, dailininke, dvasine mentore, rašytoja ar tiesiog įkvėpėja daugeliui Sielos namų skaitytojų ir tiems, kurie ateina susipažinti gyvai arba į online kursus. Kas galėjo pagalvot, kad daug metų neigusi savo pedagoginę prigimtį  (20 metų kartojau, kad NIEKADA nebūsiu nei dailininke, nei mokytoja 😀 ), jausiuosi joje tokia laiminga ir save atradusi? 🙂

Kadras iš virtualių mano kursų

Pamenu, kai man buvo 24 metai, galiausiai po vieno rimto dvasinio seminaro sau susiformulavau svajonę, ką atėjau čia veikti. Sakiau, kad noriu atidaryt savo asmeninio tobulėjimo mokyklą.  🙂

Tuo metu dirbau rinkodaros srityje, todėl įsivaizdavau, kad toje mokykloje bus mokoma lyderystės įgūdžių. Kas gi galėjo pagalvot, kad Sielos namai – pradžioje virtualūs, o po to ir tikri, po dešimtmečio atsiras tam, kad duotų daug daugiau nei įprotį siekti savo tikslų ir atskleisti savo potencialą bei būti geriausia savo versija. Nė neįsivaizdavau, kad šioje kelionėje pamatysiu tiek daug nuostabių savo mokinių transformacijų, tiek daug išgijimų, tiek daug atsivėrimų ir kitų stebuklų, prie kurių vienaip ar kitaip teko prisidėti ir man. Nebūčiau patikėjusi, kad pavyks tuos pačius pokyčius ir bendrystės bei atsivėrimo stebuklus pamatyti ir virtualiose grupėse, kuriose moterys, išsibarsčiusios po visą platųjį pasaulį susijungs širdimis. Pavyko. Geriau nei tikėjausi.

Skaityti įrašą toliau.