Pozityvūs paveikslai – prasminga dovana ir gera energija namams

Ieškote prasmingos dovanos žmogui, kurį sunku nustebinti? Gal laukia rimtas jubiliejus, vestuvės ar kokios kitos šventės, kurių proga norisi įteikti prasmingą ir vertingą dovaną?

O gal jau seniai patys svajojate į savo namus įnešt naujų spalvų ir pozityvios energijos?

Tuomet puikus pasirinkimas – originalus, vienetinis, spalvingas ir teigiamom programom praturtintas paveikslas. Tokių galite rasti mano tapybos galerijoje, o šiuo metu jiems taikoma ir vasariška 15% nuolaida! Puiki proga įsigyt vertingą kūrinį pigiau.

Kaip gimsta mano kūriniai?

Per keliolika kūrybos metų su tapyba pavyko sukurti  ypatingą, subtilų ir netgi sakralinį ryšį. Piešdama dalyvauju stebuklingame procese, kuris vienu metu yra ir mano meditacija, ir savęs pažinimas ir laikas, kai tampu tarpininku, ryšininku tarp Menininko viršuje bei drobės po mano rankomis. Niekuomet iš anksto nežinau, ką ir kodėl nupiešiu ir tai, kas gimsta, man rodos, netgi nėra mano nuopelnas. Todėl paveikslų kaip vienodų bandelių pardavimui nekepu. Kūrinį, kaip ir vaiką, reikia išnešioti, subrandinti, leisti jam atsiskleisti ant drobės. Tai sakralus ir lėtas procesas, kuriame tu esi tik įrankis, tik vartai į pasaulį.

Kad paveikslai turėtų ne tik dekoratyvinę ir vizualinę funkciją, bet ir pridėtinę vertę –  į kiekvieną iš jų reiki energijos, mantrų ir kitų įrankių pagalba papildomai „įrašau“ tam tikrą pozityvią energetinę programą.

Vienos tų programų skirtos tam, kad paveikslas šeimininkams skleistų ramybę, įkvėpimą, lengvumą, darną, kartais – kad papildytų gyvybines jėgas, sveikatą, drąsą, skatintų savęs priėmimą ir meilę sau, pripildytų jų aruodus, atvestų į jų gyvenimą tikrą meilę, mums skirtą partnerį, mokytoją ar įskeltų įžvalgos kibirkštis, o, svarbiausia – nuolat spinduliuotų besąlyginę meilę.

Apžiūrėti šiuo metu laisvus darbus galite nuotraukų galerijoje apačioje arba, didesniu formatu mano virtualioje tapybos galerijoje. 

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Gydantis lėtumas.

Esu energingas ir temperamentingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad visą gyvenimą viską darau greitai. Greitai šneku, greitai einu, greitai valgau, greitai skaitau, greitai priimu sprendimus. Galiu greitai įsimylėti ir dar greičiau atvėst. Greitai supykstu ir greitai atleidžiu. Galima sakyti, kad mano antras vardas yra GREITAI. 🙂

Todėl žodis “lėtumas” man visuomet asocijavosi su kažkokiu kokybės trūkumu. Erzindavo lėti ar lėtai šnekantys žmonės, lėti vairuotojai, lėtai esmę atskleidžiančios knygos ar paskaitos.

Savaime suprantama, pati iš savęs viską reikalaudavau daryti greitai, net jei tas “viskas” buvo nauji įgūdžiai, kuriems lavinti įprastai reikia laiko. Įsivaizdavau, kad privalau greitai išmokti naujų dalykų. Greitai perprasti ir įsisavinti naują informaciją. Greitai susigrąžinti balanso jausmą, jei jį prarandu. Greitai pailsėti ir atsistatyti po darbų maratono. Greitai pakeisti visą gyvenimą turėtus destruktyvaus elgesio modelius. Greitai išgydyti širdį po sunkių patirčių…

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Vidinio globėjo ugdymas. Kaip padėti sau pačiam?

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?

Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?

Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.

Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.

O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą?  Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“

Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.

Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.

Skaityti įrašą toliau.

Prisiliesti prie kito žmogaus širdies

Kartais manęs klausia – o kas tau labiausia patinka tavo darbe?

Man jame patinka daug kas. Bet labiausiai branginu galimybę prisiliesti prie kito žmogaus širdies. Dabartiniame pasaulyje, kur tiek daug virtualumo, dirbtinumo ir nuolatinio visuomenei priimtinų kaukių dėvėjimo, tai didelė privilegija. Jausti, kad net ir su skeptišku nusiteikimu ar dideliu nepasitikėjimu į kūrybines dirbtuves atėjęs žmogus su laiku nusimeta kaukes, parodo savo širdį ir atveria ją tau. Tai didelio atvirumo ir pasitikėjimo ženklas. Tuomet galiu prisiliesti prie tikrojo žmogaus AŠ – tyro, autentiško, pažeidžiamo, jausmingo, kartais išsigandusio ar pasimetusio, bet visuomet gražaus, nes tokia yra kiekvieno iš mūsų siela. Tuomet galiu savo pavyzdžiu ir meilės įrankiais jį įkvėpti tikėti pačiu savimi. Leisti sau būti, kurti, tikėti kūrybiniu procesu ir jo suteikiama laisve.

Ir tada užsidega žmogaus akys. Rimtas ar liūdnas veidas pagaliau ima šypsotis. Nekalbios lūpos ima dalintis žodžiais iš širdies. Niūrūs kūriniai ima spindėti spalvomis, atspindėdami kintančią vidinę būseną. Tai stebuklas, kuriame norisi dalyvauti vėl ir vėl.

Ir besibaigiant kelių mėnesių dirbtuvėms mokiniai nebenori išsiskirti. Nes jaučiasi iš naujo atradę save, savo kelią, įrankius į vidinę ramybę ir vietą nuostabių bendraminčių rate.

O tai prie ko čia tos mandalos ar fraktalai, paklausit?

Skaityti įrašą toliau.

Odė pykčiui

Labai daug kalbama apie tai, kaip negražu pykti ir koks blogas tai jausmas. Bet ar tai visada tiesa?

Žinau, kad visos mūsų emocijos turi savo funkciją. Todėl kaskart slopindama sukilusi pyktį, primenu sau, kad ką tik buvo pažeistos mano ribos, todėl sukilo pyktis. Tam ši emocija mums ir duota. Ir vietoje to, kad milijoninį kartą mandagiai nuryčiau jo sukeltą gumulą, mokausi:

  • pajusti, kas nutiko,
  • ką iš tiesų jaučiu,
  • ko noriu
  • ir kaip galėčiau konstruktyviai tai išreikšti, apgindama savo ribas.

Atrodytų schema paprasta, bet, deja, ne kiekvienam tai pavyksta natūraliai. Visuomet pavydėjau drąsos ir savęs pajautimo žmonėms, kurie ryžtingai iškomunikuoja savo poreikius, net jei jie yra labai nepatogūs aplinkiniams. Jie jaučia, kad jų jausmai ir poreikiai yra svarbūs ir turi teisę būti realizuoti lygiai tiek pat, kiek ir kitų žmonių poreikiai.

Daugelis iš mūsų vaikystėje buvome auginami kaip labai geri, mandagūs, patogūs, išauklėti, tobulumo siekiantys vaikai. Tik tokius mus mylėjo ir priėmė. Tik tokie mes galėjome sulaukti tėvų pripažinimo. Todėl visokius aplinkiniams nepatogius jausmus ir poreikius mums teko užslopinti. Taip su laiku mes nustojome jausti ar juolab išreikšti autentišką pyktį, pavydą, sielvartą, baimę. Galbūt netgi nusprendėme, kad šių jausmų mes tiesiog nejaučiame ir netgi tuo didžiuojamės. Daug kartų teko girdėti su džiaugsmu tariamą frazę „Aš esu visiškai nekonfliktiškas žmogus. Aš niekada nepykstu. Aš nežinau, kas yra pavydas. ir pan“.  Iš tiesų tai tik reiškia, kad nuo savo tikrojo autentiško AŠ esame nutolę per šviesmečius. Tad nenuostabu, kad nejaučiam nei savo tikrų poreikių, nei aiškių rbų.

Skaityti įrašą toliau.