Aurelija Kriščiūnaitė
Pirmają straipsnio dalį galite skaityti čia.
Kada ir kodėl nustojome save mylėti?
Kiekvienas iš mūsų gimėme tobulas ir nuostabus. Kūdikystėje kiekvienas save tiesiog dievinom. Visos mūsų kūno dalys ir visi mūsų kūno reiškiniai mums buvo natūralūs, gražūs ir malonūs, todėl jautėme malonumą tiesiog būti savimi.
Taigi, kur gi bėgant metams mes pametėme tą besąlyginės meilės sau jausmą?
Natūralu, kad visi tėvai stengiasi padaryti savo vaikus laimingus pagal tokį modelį, kuris jiems patiems simbolizuoja laimę. Skatinami tokių norų tėveliai savo atžalas geni ir karpo taip, kad jų akimis taptumėme tobuli. Visgi tas genėjimas, kurio pagrindinis įrankis yra kritika, visuomenės nustatyti rėmai, kas yra teisinga, o kas –ne, nuolatinis lyginimas su kitais, kurie neva daro geriau, turi ir kitą, labai liūdną medalio pusę. Tai nepilnavertiškumo kompleksai, kurie mums išsivysto nesąmoningai iš tėvų, šeimos ir mokytojų girdint, ko gi dar mums trūksta, kad būtumėm tobuli. Liūdniausia tai, kad daugiausia tokių savikritikos sėklų pasisėja būnant ikimokyklinio amžiaus, dėl to sąmoningai tam tikrų situacijų galime net neprisiminti. Tai savo ruožtu ypač apsunkina savianalizės ir atleidimo procesą. Juk jei nežinau, kada būtent patikėjau esąs nepakankamai geras, daug sunkiau atrasti ir ištraukti iš savęs šį tvinksintį, nors ir išoriškai užgijusį skaudulį.
Visgi, nėra nieko stipriau už mūsų valią ir minties galią, kurios leidžia ne tik priimti sprendimus, bet ir kurti. Galime iki gyvenimo galo dėl savo kompleksų kaltinti tėvus ar visuomenę, bet išskyrus nuolatinį vidinį kartėlį ir poreikį visuomet skųstis ir kritikuoti kitus, tai neatneš jokio palengvėjimo, jau nekalbant apie teigiamus pokyčius. Nereikia perkelti atsakomybės už savo gyvenimą kitiems, nes visus sprendimus priimame patys ir tik šiandien sprendžiame, kokie būsime rytoj. Nesvarbu, kokia buvo praeitis ir kokių skausmingų išgyvenimų joje teko patirti. Tik mes patys pasirenkame, kaip visa tai galime pakeisti.
Esu tikra, kad šeimą pasirenkame prieš gimdami, nes būtent šie tėvai ir mokytojai gali mums suteikti tas pamokas, kurių mums reikia. Jeigu jums toks požiūris nepriimtinas, pagalvokite apie kitą dalyką. Tėvai mus mokė taip, kaip buvo mokyti patys ir mylėjo taip, kaip patys buvo mylimi. Jie darė, ką manė esant geriausia pagal tuometinį jų supratimą ir žinias. Jeigu jūsų tėvus vaikystėje skriaudė, nemylėjo ar nuolat kritikavo, nenuostabu, kad pasąmoningai jie perėmė ir pritaikė šį auklėjimo modelį jums. Taigi, jei vis dar negalite suprasti ir pateisinti jų veiksmų, įsivaizduokite juos kaip mažus vaikus – bejėgius, nesaugius ir nelaimingus, stokojančius meilės, palaikymo ir supratimo. Tokį mažą nuskriaustą žmogutį priglausti ir atleisti jam už viską daug lengviau, ar ne?
Kaip iš tiesų pamilti save?
- Nustoti save kritikuoti ir vainoti
Pirmas akivaizdus dalykas kelyje į besąlyginę meilę sau – mokymasis priimti save kaip unikalų Visatos kūrinį – su visais pliusais ir minusais. Jūs jau esate tobulas kūrinys, belieka tik atidžiau sekti savo mintis ir žodžius, kuriuos sau tariate mintyse tam, kad nustotumėte save kritikuoti. Visos visuomenės normos (kas yra gražu ir teisinga bei siektina, o kas – ne) yra sukurtos tik tam, kad mus galima būtų kontroliuoti. Žmones, kurie siekia vienodų vertybių, daug lengviau sekti, palenkti į reikiamą pusę, įtikinti, kad jiems reikia įsigyti nesibaigiantį skaičių įvairių daiktų ir pan. Nusistatykite savo normas, kas jums yra teisinga, gera ir gražu.
Savikritika iš esmės nėra veiksminga tobulėjimo priemonė, kaip tą bando teigti visuomenė. Tik tinkamai pateikti švelnūs žodžiai, kurių tikslas yra ne supeikti, o pasiūlyti alternatyvų sprendimą yra iš tiesų efektyvūs ir naudingi. Visgi tiek šeimoje, tiek ir aplinkoje kažkodėl daug labiau eskaluojama yra tai, ką padarėme neteisingai, kaip kitaip tai turėtumėm daryti nei pagyrimas dėl to, ką padarėme gerai. Nuolatinis savęs pliekimas botagėliu, lyginimas su kitais – „geresniais“ – mus tik žlugdo ir įrėmina, o ne skatina stengtis. Štai dėl ko turime išmokti pamilti ir priimti save kaip vientisą, unikalią asmenybę su visomis savo savybėmis, neskirstydami jų į geras ir blogas.
Šiame procese labai padeda bulvarinės spaudos, TV laidų ir kitų „popsines“ vertybes propaguojančių žiniasklaidos kanalų priemonių atsisakymas. Kuo mažiau matysite „tobulus kūnus“, „tobulus žmones“, „tobulus siektinus pavyzdžius“, tuo geresnė ir gražesnė jausitės pati.
- Būti maloniu ir kantriu su savimi, išmokti save pagirti
Būti komforto zonoje, kur viskas įprasta, aišku, saugu ir gera – yra labai smagu, todėl nieko nuostabaus, kad į pokyčius dažnai einame nedrąsiai, nenoromis ar net lėtai. Nepaisant to – svarbiausia, kad apskritai pasiryžtame stengtis, keistis, tobulėti ir augti. Visi esame skirtingi, todėl mūsų keitimosi procesas yra unikalus ir individualus. Būkime kantrūs sau, duokime sau laiko, leiskime sau klysti ir mokytis mums priimtinu tempu.
Dar vienas būtinas faktorius, minant kelius į savo širdį – geri žodžiai, kuriuos kasdien būtina sakyti sau. Kaip teisingai pastebėjo rašytoja ir poetė Ilzė Butkutė, kritika mus tarsi augalus geni ir apkarpo, o pagyros ir geri žodžiai mus laisto ir maitina (žinoma, perlaisčius augalas ima pūti, taigi visur reikia harmonijos ir saiko). Štai kodėl idealus balansas ir didžiausias augimas yra tuomet, kai nebereikalingos, mums trukdančios mūsų nuostatos kaip nudžiuvusios šakelės yra retkarčiais tinkamai ir gražiai nugenimos, o šaknys – nuolat ir gausiai laistomos meile, saule ir šiltais žodžiais.
- Atleisti sau ir visiems, kas kada nors įskaudino
Pasakyti lengviau nei padaryti. Kaip atleisti, jei dalykai, kurie mums nutiko, atrodo tiesiog neatleistini, o žmonės, kurie taip pasielgė, iki šiol elgiasi taip pat? Kaip atleisti, jei apskritai sąmoningai tam tikrų nuoskaudų neprisimename, nes jos labai giliai nukištos į pasąmonę (buvo per daug skaudžios) arba priklauso ankstyvos vaikystės laikotarpiui, iš kurio prisiminimų mažai turim? Ar turime atleisti sau? O už ką sau atleisti, jei net nežinau, kad save kaltinu? Kam iš viso to atleidimo mums reikia ir nuo ko pradėti?
Šiai svarbiai temai yra skirtas išsamus Sielos namų straipsnis „Atleidimas kaip grįžimas į save“, taigi nesikartosiu. Pabrėžti noriu tik tai, kad atleidimas sau ir kitiems yra neatsiejama ir visiškai būtina, o, svarbiausia, iki galo išlaisvinanti priemonė, reikalinga norint nuoširdžiai priimti ir pamilti save.
- Pamatyti savyje savo pačių vidinį vaiką – mažą nekaltą mažylį, kuriam reikia pritarimo, saugumo ir besąlyginės meilės
Jeigu negalite besąlygiškai mylėti savęs suaugusio, tai viena efektyviausių technikų, padėsiančių vėl atrasti kelią į save, yra ryšio užmezgimas, dialogas ir susidraugavimas su savo vidiniu vaiku. Nesvarbu, kiek mums metų, nesvarbu, kokių karjeros ar dvasinių aukštumų esame pasiekę – mumyse visuomet gyvena mažas vaikas (maždaug 3-5 metų), kuriam reikia besąlyginės meilės, pritarimo, pripažinimo, palaikymo ir saugumo.
Šis vaikas, atskleidęs savo tikrą, nuoširdų, tyrą, atvirą veidą ir širdį ne kartą buvo atstumtas, nesuprastas ir įskaudintas, todėl išvilioti jį į dienos šviesą nėra taip paprasta. Tam reikės laiko ir kantrybės.
Pradėkite nuo vizualizacijos. Prisiminkite, kaip atrodėte vaikystėje. Tam gali padėti vaikystės nuotraukos, tėvų ir senelių pasakojimai. Pradžioje atsargiai panirkite į tuos momentus, nusikelkite į tas akimirkas tarsi laiko mašina. Įsivaizduokite, kad tampate tuo vaiku.
Kitas žingsnis jaukinantis savo mažylį – bandymas jį prakalbinti. Žiūrėdami į save veidrodyje ir įsivaizduodami save mažą, paklauskite vaikelio, kaip jis jaučiasi, ko jis nori, kaip jam galite padėti. Pradėkite jo atsiprašydami, kad tiek metų buvote jį palikęs likimo valiai, pažadėkite, kad nuo šiol stengsitės daryti viską, kad jis jaustųsi mylimas, aprūpintas ir saugus.
Puikus pratimas tokiam vidiniam dialogui – rašymas skirtingų spalvų rašikliais ir skirtingomis rankomis. Užduokite klausimą raštu rašydami įprastine ranka, o vidinis vaikas tegu jums atsako, rašant kitos spalvos rašikliu kita ranka. Šioje terapijoje galite sužinoti apie save daug įdomių ir naudingų dalykų, kurie jus nustebins.
Dar tolimesnis žingsnis – apsikabinimas su savo vidiniu vaiku. Jeigu tik jis leidžiasi, apsikabinkite su juo kuo dažniau. Matysite kokį vidinės giedros ir saugumo jausmą tai duoda.
Tam, kad vidinis vaikas jumis vėl pasitikėtų ir atsivertų, jis turi jaustis saugus ir mylimas. Ar pats buvote laukiamas ir mylimas vaikas? Galbūt yra šimtai žodžių, kurių iki šiol tikitės ir laukiate iš savo tėvų… Žiūrėdami sau į akis veidrodyje, pasakykite tam mažam vaikeliui viską, ką būtumėte norėję išgirsti iš tėvų. Pasakykite, kaip jo laukėte, kaip džiaugiatės jam gimus, kaip jį beprotiškai mylite, kaip juo didžiuojatės, kad jis yra geriausia, kas jums nutiko jūsų gyvenime ir t.t.. Pasiruoškite šūsnį nosinių, nes pratimas tikrai sužadina kažką labai jautraus viduje, bet efektas tiek santykiuose su savimi, tiek ir su tėvais, labai geras.
Kartokite visus pratimus, apsikabinimus ir dialogus su vidiniu vaiku tol, kol šio mažylio buvimas jumyse taps kasdieniu ritualu, neatsiejama gyvenimo dalimi. Jei vidinis vaikelis jausis saugus ir laimingas, toks jausitės ir jūs pats. Daugiau šia rimta ir išsamia tema kalbėsime būsimuose Sielos namų straipsniuose.
- Tinkamas elgesys su savo kūnu (tinkamas maistas, poilsis ir fizinė veikla)
Kaip jau rašiau pirmoje šio straipsnio dalyje – mūsų kūnas yra mūsų šventovė ir begalinė dovana, duota mums naudotis. Tai tarsi namas, kuriame yra leista pagyventi tam, kad mums būtų patogiau ir saugiau. Namas, kurį gavote, yra vienintelis, kokį kada nors turėsite. Kito nebus. Taigi, vienintelis būdas nugyventi tame name ilgą ir gražų gyvenimą – rūpintis juo tiek, kiek tik įmanoma ir būti dėkingu. Na, o būdai rūpintis savo kūnu, vadinasi jį iš tiesų mylėti, tai tinkamas, sveikas maistas, kasdienė fizinė veikla ir neatidėliojamas poilsis – tiek fizinis (miegas ir kita), tiek ir emocinis bei dvasinis (meditacija).
Čia galite sakyti – bet juk nesąžininga, kad vieni gavo tokį namą, o kiti – visai kitokį, bet kokia prasmė lyginti ir piktintis, jeigu kito namo vis vien nebus? Geriausia, ką jūs galite padaryti – priimti ir mylėti savo buveinę su dėkingumu, maksimaliai naudojantis jos suteikiamomis galimybėmis ir džiaugtis tuo, kad tokią iš viso turite.
Man tinkamai rūpintis savo kūnu ir mylėti taip pat padeda jo suvokimas kaip buveinės, kurioje gyvena mano vidinis vaikas. Jeigu tai būtų mažylio kūnas, argi sakyčiau jam – „Palauk dar kokią valandą nemaitintas, parašysiu dar gabalą straipsnio ar atliksiu kokius kitus darbus ir tuomet tavim pasirūpinsiu.“ Arba –„ Dirbk, dirbk, dar šitiek daug padaryti reikia. Atsipūsi ir šiek tiek pailsėsi, kai viską pabaigsi, o kol kas ark, kaip aręs.“
Tokiu būdu, kai užsivertusi darbais, vis delsiu su maistu, su poilsiu arba skubėdama sugalvoju numalšinti ant greitųjų alkį bet kuo, kas yra po ranka, pirma savęs paklausiu – „Ar žinai, kad ir tavo vidinis vaikas pavargo, išalko, juo reikia pasirūpinti?“ arba „ Ar jam taip pat siūlytum tokį patiekalą?“. Dažniausiai tai veikia. 🙂
- Praktiniai pratimai
Visos teorinės mintys, jei yra įkvepiančios ir skatina susimąstyti, jau savaime yra geros, tačiau rimtesnius pokyčius atneša praktinis darbas su savimi. Noriu pasidalinti keliais pratimais, skirtais meilei savyje ugdyti arba vidinio vaiko prisijaukinimui ir pamilimui. Šie įrankiai yra universalūs, todėl drąsiai juos galite naudoti ir ir siekiant bet kokių kitų tikslų – griaunant vidinius neigiamus minčių modelius, gerinant savo sveikatą, norint susirasti antrą pusę, harmonizuoti esamus santykius, ieškant darbinės savirealizacijos, norint pasikviesti materialinę gerovę į savo gyvenimą ir t.t.
- Afirmacijos
Viską savo gyvenime susikuriame patys savo akivaizdžiais sprendimais ir nesąmoningais veiksmais, t.y. mintimis, kurias nuolat sukame galvoje, net nesusimąstydami bei žodžiais, kuriuos valingai ar nevalingai sakome. Minties galia, keičianti gyvenimus ir daranti stebuklus, yra įrodyta šimtais tūkstančių pavyzdžių. Belieka pradėti ja naudotis, pradžioje kontroliuojant tai, ką galvojame ir sakome.
„Aš turiu viską, ko tik man gali reikėti“, „Mano kūnas yra sveikas, tvirtas ir gražus“, „Priimu į savo gyvenimą visapusišką gerovę ir klestėjimą“, „Myliu ir priimu save tokią, kokia esu“, „Mano gyvenimas vis gerėja ir gerėja“, „Esu vertas pačių geriausių dalykų gyvenime ir jie pas mane ateina tinkamiausiu laiku ir tinkamiausioje vietoje“ ir t.t. – tokių ir panašių teiginių kartojimas ne tik sukuria gerą nuotaiką, bet ir įneša į gyvenimą tikros magijos.
Būtent tinkamų afirmacijų (pozityvių teiginių) kartojimas padeda pakeisti savo pačių požiūrį į save, į savo kūną, pasaulį, o tuomet paskatina keistis ir mus pačius. Pridėjus prie teiginių ir vizualizaciją, kai norimus dalykus detaliai įsivaizduojame ir jaučiame dėkingumą už juos taip, tarsi juos jau turėtumėm, efektas sustiprėja dar labiau.
Paeksperimentuokite su afirmacijomis ne tik jas kartodami sau, bet ir sakydami prieš veidrodį, rašydami ir skaitydami jas kasdien tam skirtoje knygutėje arba tas frazes dainuodami (itin linksmas ir smagus būdas gerai nusiteikti). Na, o visai neseniai sugalvojau dar vieną puikią priemonę afirmacijų prisiminimui ir kartojimui, skirtą daug sėdintiems prie kompiuterio. Tereikia norimas frazes užsirašyti ant darbalaukio („desktopo“) specialioje „Sticky notes“ programoje (ją turi tik operacinė sistema Windows 7). Tokiu būdu jos visuomet bus jums prieš akis, taigi nepamiršite jų kartoti ir galėsite karts nuo karto papildyti ar pasikeisti naujomis.
Išsamiau apie afirmacijų naudą ir jų pavyzdžius skaitykite Sielos namų straipsnyje Afirmacijos ir mantros – žodžiai kurie gydo ir programuoja sėkmei.
2. Pratimai su veidrodžiu
Kai dirbame su psichologu ar kitokiu specialistu, savo nuoskaudas ar mintis išsakome jam. Kai dirbame asmeniškai patys su savimi, norėdami sustiprinti efektą, galime pasiimti veidrodį (ir iš karto nosinę ašaroms šluostyti, nes jos tikrai prireiks).
Pabandykite kasdien žiūrėdami į save veidrodyje sakyti sau, kad mylite save, kad priimate save tokį, koks esate, nes esate nuostabus, kartokite afirmacijas, dėkokite sau. Kreipkitės į save vardu, žiūrėkite tiesiai į akis. Nenustebkite, jei pradžioje pajusite vidinį prieštaravimą ir besipiktinantį balsą, sakantį – „Ką tu čia nusišneki? Ką bandai apgauti? Už ką tave mylėti? Mylėti tokį nevykėlį? Tu to nevertas arba dar neužsitarnavai“ ir t.t. Pasigilinkite į tai, kokius prieštaravimus girdite. Ar tai ne jūsų tėvų ar mokytojų žodžiai? Jeigu jus vaikystėje taip bardavo kiti, nustokite bent jau dabar save šitaip vainoti ir bausti.
Veidrodis – puiki priemonė vidiniams prieštaravimams atrasti, taigi iš esmės visus pratimus, skirtus darbui su savimi, vidiniam dialogui, ryšio su vidiniu vaiku atstatymui, tinka atlikti su veidrodžiu. Ilgą laiką meluoti sau veidrodyje tiesiog nesigauna ir vidiniai demonai galų gale prasiveržia į paviršių. Su jais susidurti nelengva, bet tik pripažinus savo neigiamus jausmus, neigiamas nuostatas bei jas paleidus mes pagaliau išsilaisviname ir galime judėti į priekį.
3. Vaikystės nuotrauka
Paprasta, bet labai efektinga priemonė, padedanti pamilti save – vaikystės nuotrauka. Susiraskite mielų vaizdelių iš vaikystės, kuriuose sau patinkate. Juk tai vis dar esate jūs. Šis mielas vaikas gyvena jumyse. Žiūrint į vaikystės nuotraukas ir skatinant savyje norą tą mažylį apkabinti, priglausti, apsaugoti nuo visų negandų, pradžiuginti, mes tikrai auginame meilę sau. Ir toji meilė yra besąlyginė. Juk nesakytumėt sau, tokiam mažam, bejėgiam ir mielam – „žinai, mylėčiau tave labiau, jei svertum mažiau, turėtum trumpesnę nosį, tankesnius plaukus, būtum protingesnis ar sumanesnis“. Susiraskite nuotraukų iš visų vaikystės periodų, pasakykite mintyse kiekvienam iš tų vaikų, kaip jį mylite ir kaip padarysite viską, kad jis būtų laimingas – pamatysite, kokį malonų ir šiltą saugumo jausmą pradėsite auginti savyje.
4. 5 komplimentai per dieną ir padėka sau
Paprastas, bet reikalingas praktinis darbas – kasdienis komplimentų sau sakymas. Galima tai daryti prieš veidrodį, tuomet vidinis džiugesys girdint pagyras būna itin didelis. Padarėte kažką gero ir gražaus? Tai nėra savaime suprantama. Padėkokite patys sau, pagirkite save mintyse, o dar geriau – garsiai. Kasdien suraskite sau bent kelis gražius žodžius ir su laiku pamatysite, kaip stiprėja ne tik meilė sau, bet ir pasitikėjimas savimi. Jei manote, kad per dieną nepadarėte nieko gero ir gražaus, už ką būtumėte vertas pagyrimo – jūs tiesiog nenorite to pastebėti. Kiekvienas yra vertas pagyrų ir kuo daugiau save skatiname bei motyvuojame, tuo daugiau automatiškai imame daryti dalykų, už kuriuos nusipelnome gerų žodžių. Tereikia pradėti.
5. Už ką save myliu – sąrašas
Labai smagus pratimas – susirašyti sąrašą „Ką savyje myliu“ arba „Kas man savyje patinka“. Tai gali būti ir išoriniai dalykai, tokie kaip plaukai, akių spalva ir pan., ir charakterio savybės (kantrybė, jautrumas kitiems), ir talentai (gražus dainingas balsas, gražus raštas, gerai vairuoju), poelgiai, kuriuos prisimenate (padėjau sesei, įkvėpiau vyrą, palaikiau draugą ir t.t.). Būkite atidūs, gerai viską apgalvokite, nes sąrašas turi būti ilgas. Galima tuo ir baigti – tuomet tiesiog pasidžiaukite kiekviena iš pagirtinų savybių ir dažniau jas pastebėkite bei pagirkite. Galima pratimą pratęsti. Tuomet kitoje pusėje susirašome tai, kas mums mumyse nepatinka. Prie kiekvieno punkto pagalvokite, ar tai tik nebus dalykai, kuriuos jumyse peikė tėvai, mokytojai, kurie prieštarauja visuomenės normoms? Jei taip ir yra, pagalvokite, ar tai iš tiesų neigiami dalykai, o gal tai tėra jums primestos normos, kurių kažkodėl nusprendėte, kad turite laikytis. Koncentruokitės į tai, ką savyje norite skatinti, auginti, pamilkite visą save ir leiskite sau augti bei tobulėti jums priimtinu tempu bei būdais.
6. Meilės laiškas sau
Mokykitės ugdyti suvokimą, kad esate nuostabi būtybė, kuri turi šimtus savybių, už kurias jus galima labai mylėti. Įsivaizduokite, kad esate savo paties gerbėjas ir parašykite sau gražų meilės laišką, liaupsindami ir girdami save už tai, koks esate. Tikrumo dėlei galite jį sau netgi išsiųsti arba bent įsimesti į pašto dėžutę. Prieš eidami miegoti tokį laiškelį galite parašyti ir išsiųsti sau elektroniniu paštu, kad turėtumėte tokį geros nuotaikos užtaisą jau nuo pačio ryto. Paklausinėkite savo artimųjų, draugų ir antros pusės, jei tokia yra, už kokias savybes jus myli. Būsite maloniai nustebintas ir galbūt užsikrėsite jų pavyzdžiu.
Dirbti pačiam ar kreiptis į profesionalų konsultantą?
Meilė sau yra be galo plati ir rimta tema, kuriai yra skirta daugybė knygų, psichoterapijos kursų, terapijų ir praktinių seminarų. Priimti ir pamilti save tokį, koks esi, nekritikuojant, nesmerkiant, atleisti sau už viską, ką esi padaręs negero sau ir kitiems, yra ko gero sunkiausi išbandymai ir pamokos, kurias reikia išmokti viso mums skirto gyvenimo eigoje. Šiaip ar taip tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnelio, todėl svarbiausia pradėti ir rezultatai tikrai bus.
Straipsnyje pateikiau tik keletą pradinių krypčių ir praktinių pratimų meilės sau link. Esu tikra, kad proceso eigoje vidinis balsas jums patars, kokios darbo su savimi formos mums labiausiai tinka ir jus labiausiai gydo. Gali būti, kad su laiku atrasite savo asmeninių pratimų. Būsiu dėkinga, jei savo atradimais pasidalinsite ir su manimi.
Visgi, darbas su savimi, besąlyginiu savęs priėmimu ir vidiniu vaiku yra iš tiesų emociškai sunkus bei reikalaujantis daug vidinės drąsos, valios bei kantrybės. Jeigu jūsų vaikystė ar paauglystė buvo itin sudėtinga, jei ji jums suteikė daug skausmo, pažeminimo, nuoskaudų ar net smurto, galbūt dialogą su vidiniu vaiku derėtų atlikti kartu su profesionaliu konsultantu, kuris galėtų vesti ir nukreipti viso šio „pokalbio“ metu. Bet kuriuo atveju – ar žengsite į pokalbį su savimi ir savo vaiku savarankiškai, ar padedami specialisto, mano manymu, svarbiausia ryžtis ir tai pradėti, nes besąlyginės meilės visraktis, atrakinantis visas duris į visus geriausius dalykus gyvenime, to yra tikrai vertas.
Puikios knygos šia tema, kurias rekomenduoju paskaityti.
- Luise Hay „ Tavyje slypinti galia“
- Luise Hay „Pamilk save ir būk laimingas“
- Patricia Spadaro „Meilė sau ir kiti gyvenimo paradoksai“
- Lise Burbeau „Tavo kūnas savo – mylėk save“,
- Lise Burbeau „“Išsigydyk vaikystės žaizdas“
- Jim Dalanci „Atleidimo galia. Kaip išvaduoti širdį ir protą iš neigiamų emocijų“
Su meile,
Aurelija Sielos namai
Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas?
užsisakykite naujienlaiškį
Dėkoju už publikaciją. Labai vertinga medžiaga, padėjo papildyti teorinę medžiagą pasisakymui. Nuoširdžiai rekomendavau visiems girdėjusiems “Sielos namų” internetinį adresą. Dėkoju už Jūsų nuoširdžius pasidalijimus. Tai tikra atgaiva atsakymų ieškančiai sielai. Sekmės Jums.