Vakar turėjau stipriai transformuojančią individualią sesiją su kliente, su kuria dirbam jau metus laiko. Nors pabaigėm, kai jau buvo vėlyvas vakaras, jaučiausi tokia įsikvėpusi pati, kad sėdau rašyti šio įrašo, žinodama, kaip daugelis mėgstam įkristi į aukos rolę. (Dalinuosi su klientės leidimu.)
Šiuo metu jos gyvenimas labai intensyvus, pilnas nesibaigiančių atsakomybių, nuolatinių trigerių ir krizių. Tokioje fazėje net ir stipriems bei įprastai pozityviai mąstantiems žmonėms (kokia ji ir yra) lengva ne tik pervargti, įkristi į nuolatinę įtampą, bet ir nusileisti į aukos poziciją, kai norisi pasiduoti, nes atrodo, kad nieko nebegali padaryti.
Visgi net ir pačiose sunkiausiose situacijose daug lengviau išbūti tada, kai susigrąžiname sau savo galią, tuo pačiu suvokdami, kad yra daugybė dalykų ir aplinkybių, kurių kontroliuoti ar pakeisti negalime – juos galime tik priimti, tuo pačiu pasirūpindami savimi.
Sesijai įpusėjus pajaučiau, kad klientės energija iš esmės pasikeitė. Ji tebesijautė pavargusi, bet į nevilties vietą atėjo lengvumas, dėkingumas ir pasididžiavimas savimi bei tuo, kaip puikiai ji tvarkosi iš esmės sudėtingoje situacijoje, kurios anksčiau taip atlaikiusi nebūtų… Į sesijos pabaigą ji jautėsi nebe pralaimėtoja, o nugalėtoja, kuri tiesiog šiuo metu eina per rimtas transformacijas.
Kaip čia taip nutiko? Ji perėjo ir aukos rolės į galios poziciją.
Aplinkybės ir situacija liko tos pačios. Sėdėdama sesijoje, ji jokių techninių sprendimų nepriėmė. Visgi iš esmės pasikeitė jos požiūris į tai, kas vyksta ir ką tai duoda – o drauge su juo ir daugiau galios savyje nešanti energija, su kuria ji galės grįžti į darbus ir veiklas.
Kaip įvyko tas šiftas? Mielai pasidalinsiu.
Štai jums trumpa instrukcija, kaip pereiti iš aukos į galingesnę savo versiją.
- LEIDIMAS IŠJAUSTI, NEUŽSTRINGANT EMOCIJOSE.
Visų pirma, neneigiame to, kas vyksta. Jei yra blogai, sunku, nepakeliama – toksiškas pozityvumas, tai ignoruojant ir kartojant, kad viskas yra gerai, nieko neišsprendžia, tik užslopina mūsų jausmus. Svarbu atvirai pripažinti, kaip jaučiamės.
O tuomet – susikurti sau saugią erdvę (vienumoje ar su patikima pagalba) ir išjausti tai, ką jaučiam. Visgi labai svarbu tame neužstrigti ir neįkristi į dumbliną negatyvumą, ašarojimą, savigailą, nuolatinį bambėjimą, skundimąsi, kalbėjimą apie tai, kaip viskas blogai. Yra didelis skirtumas tarp leidimo sau išjausti ir dienų dienom lindėjimo tose emocijose, mazochistinio mėgavimosi savo kančia bei aukos role, pritraukiančia mums daug dėmesio.
- ATSAKOMYBĖS PRISIĖMIMAS IR GALIOS SUSIGRĄŽINIMAS.
Realus atskyrimas dalykų, kuriuos pakeisti galime ir tų, kurie nuo mūsų nepriklauso (ėjimas dėl pastarųjų iš proto tik vagia mūsų energiją). Atskyrimas dalykų, kurie yra mūsų atsakomybė ir tų, kuriuos prisiėmėm kaip perteklines atsakomybes, kažką gelbėdami.
Pirmuosius turime keisti. Tiek, kiek galime. Nelaukdami stebuklų. Net jeigu sprendimas yra išeiti, mesti, atsisakyti, palikti, nedaryti nieko, negelbėti ir t.t.
Antruosius, kurių pakeisti negalime, turime paleisti. Galim juos tiesiog perduoti Visatai, kad sutvarkytų geriausiu būdu, pasitikint, kad taip ir bus padaryta ir priimant tai, ko šiuo metu nesuprantam ir nekontroliuojam.
- EMOCINIS ATSITRAUKIMAS PLATESNĖS PERSPEKTYVOS PAMATYMUI
Kai aplinkybės būna iš tiesų sunkios ir įvairūs trigeriai mums byra ant galvos, kartais taip pervargstame ir taip įsitraukiame, kad viską perdaug sureikšminame, į viską žiūrime per daug rimtai ir tada gyvenimas tampa nesibaigiančia drama, kurią turime žūtbūt sutvarkyti.
Tokiais momentais labai svarbu sugebėti atsitraukti. Emociškai. Jeigu reikia – ir fiziškai. Ne pabėgti, bet trumpam atsitraukti. Suvokiant, kad šiaip ar taip gyvenimas yra tik žaidimas. Tik spektaklis. Tik rolė, kurią apsirengusi atlieka mūsų siela. Gyvenime visko nutinka. Mes jau esame praėję per daugybę sunkumų ir vis dar esame čia. Protui kartais per sunku tai suvokti, nes jis į situaciją žiūri prisikišęs veidą labai arti. Iš tokios perspektyvos matosi daug prasčiau ir išdidintai. Tuomet padeda prisiminimas, kad esame dvasinės esybės, užsivilkusios laikiną kūną. Siela mato platesnį vaizdą to, kas vyksta ir kodėl.
Taip pereinam prie sekančio punkto.
- KĄ MAN ŠI SITUACIJA DUODA/KO MOKO?
Itin svarbus klausimas, kurį užduodu visom sunkias aplinkybes išgyvenančioms klientėms – „Kaip manai – ko tave šita situacija moko? Ką tau pasakytų tavo vidinis išminčius/vidinis Dievas, žiūrėdamas, kaip dabar vargsti?“ – ir jos stebėtinai puikiai visada turi pačios sau nuostabių įžvalgų ir suvokimų apie tai, kas vyksta ir kam to reikia, net jei prieš tai nežinojo, ką daryti.
Visi turime savo išmintingąją dalį, tik dažnai pamirštame į ją kreiptis.
Toji dalis žino, kad jokios mūsų gyvenimo aplinkybės nėra skirtos mums pakankinti. Viskas turi prasmę ir gilumines pamokas. Mūsų aukščiausias AŠ žino, per kokius etapus ir kodėl mus veda vienos ar kitos aplinkybės. Tereikia į jį kreiptis ir priimti jo patarimus.
- PADĖTI SAU VISAME TAME IŠBŪTI.
Na, ir dar vienas svarbus klausimas, be kurio negalime išlipti iš duobės sunkiom akimirkom – „Kaip, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriose dabar esi, gali padėti sau?“ Padėti išbūti. Padėti praeiti šį sunkų patyrimą pačiu lengviausiu įmanomu būdu.
Ir čia mums į pagalbą ateina daugybė įrankių.
Visų pirma, aišku, savęs prioritetizavimas. Tokiais momentais, kad neišprotėtume, turime ne laukti, kol praeis, bet laikinai pastumti į šoną viską, kas trukdo ir būtinai skirti sau – laiko, sulėtėjimo, dėmesio, atjautos, erdvės. Pasirūpinti savo fizine ir emocine gerove. Savo poilsiu. Resursų atstatymu taip – kaip mums patinka. Būnant gamtoje, sporte, maldoje, meditacijoje, artimam ryšy, mylimam glėby, tyloje, kūryboje, šokyje, dainoje, bendrystėje su bendraminčiais…. Įrašykite savo variantą.
Kreipimasis pagalbos ir jos priėmimas. Tokiu būdu, koks yra priimtiniausias. Esame vieni dėl kitų. Neprivalome su viskuo visada susidoroti pačios.
Mano klientės džiaugiasi sulaukiančios pagalbos asmeninėse, stipriai transformuojančiose sesijose su manimi. Daugiau apie tai dalinausi ankstesniame įraše, drauge su klientės atsiliepimu apie terapiją (jei neskaitei, įrašą rasi čia).
Jei ir tu jauti, kad norėtum eiti per sunkumus drauge su dvasiniu mentoriumi, su stipriu vedliu, rašyk ir pagalbėsime apie ilgalaikės mentorystės galimybes.
Pabaigai dar noriu priminti.
Pasirinkimai visada yra. Tik ne visi jie būna lengvi ir akivaizdūs.
Visgi yra vienas universalus ir visose situacijoje gelbstintis pasirinkimas.
Tai sprendimas eiti drauge su savimi per sunkiausius momentus, savęs neapleidžiant, neužslopinant ir liekant ištikimiausiu draugu pačiam sau.
Man ir mano klientėms tai padėjo išgyventi, išbūti kritiškiausius etapus jau ne kartą. Tikiu, kad padės ir tau.
Su meile,
Aurelija