Prisipažinsiu atvirai. Daugiau nei pusę savo gyvenimo nemokėjau būti viena. Sakydavau sau ir kitiems – jei norite mane nubausti, palikite mane vieną. Ilgesnį laiką, būdama be kitų, imdavau liūdėti, nerimauti, širdyje apsigyvendavo gyvastį išsiurbianti tuštuma, kurios nemokėjau užpildyti pati. Interneto tais laikais nebuvo, tad galimybės jaustis ryšyje tiesiog virtualiai su kažkuo pabendraujant neišėjus iš namų ar skrolinant per socialinius tinklus, neturėjom.
Pamenu, kad niekaip nesuprasdavau žmonių, kuriems nereikia nuolatinio artumo su kitais. Man jie atrodė tokie keisti… O mano pačios lipnus (ambilaventiškas, jeigu tiksliau) prieraišumas prie kitų buvo lyg narkotikas. Buvau priklausoma nuo santykių ir poreikio gauti aplinkinių pritarimą, patvirtinimą, kad su manim viskas yra gerai. Kitaip gyventi nemokėjau.
Todėl visuomet būdavau ryšyje. Su tėvais. Vėliau su draugais. Su antrom pusėm. Užsiėmusi šimtais visokių veiklų, kad tik nereikėtų būti pačiai su savim ir savo jausmais. Net ir trumpą laiką gyvendama viena, nuolat su kažkuo susitikdavau, šnekėdavausi telefonu, nes vos tik padėjus ragelį ir vėl širdis ištuštėdavo. Taip ir gyvenau daug metų – tikėdamasi, kad mane užpildys kažkas kitas.
Bet tada nutiko stebuklas. Vieną dieną supratau, kad man „vienatvė“ virto „vienuma“ (nuo žodžio „vienis, apjungimas į vientisumą ir man skambanti panašiai kaip „pilnuma“, „salduma“).
Supratau, kad niekur ir niekada nesijaučiu taip gerai, kad būdama pati su savimi. Kad galiu gyventi, dirbti, ilsėtis, net keliauti viena. Buvimas vienai man reiškė visišką komfortą (čia nekalbu apie daugiavaikės mamos realybę, kurioje tos saldžios vienatvės akimirkos yra kaip vis neišsipildanti svajonė).
Tai nereiškia, kad ėmiau vengti ryšio, kad pradėjau bijoti atsiverti, prisirišti, kurti artimą santykį.
Tai jau būtų kitas kraštutinumas, vadinamas nesaugiu vengiančiu prieraišumu, kuris yra gan paplitęs mūsų visuomenėje. Šio tipo žmonės – užkietėję vienišiai – net ir būdami tarp žmonių, stengiasi išlikti atsitraukę, o į artimus ilgalaikius santykius niekuomet net neina, nes juose reikia atsiverti, o tai gręsia prisirišimu ir galimu skausmu.
Man tai niekad negrėsė. Aš ryšio norėjau. Tik jame norėjau jausti laisvę, orą, laisvą pasirinkimą jame būti, o ne priklausomybę ir įsikibimą į kitą žmogų, bijant jį prarasti.
Ir tas oras pagaliau atsirado… Žinoma, pilkos vienatvės transformacija į užpildančią vienumą nutiko ne per naktį. Tai buvo ilgos kelionės į save rezultatas. Kelionės, kuri truko ne vienerius metus ir kainavo daug laiko, energijos bei finansinių investicijų, bet buvo verta VISKO. Ji sugrąžino man vidinę galią, atkūrė mano savivertę, sustiprino ryšį su savim, su mano dvasine prigimtimi, išplėtė sąmoningumą, užaugino emocinį intelektą, padėjo priimti ir pamilti save visokią, išmokė kurti ryšį ne iš baimės likti vienai, o iš meilės – sau ir kitiems.
Žinoma, kalbu apie visokių rūšių terapiją ir saviugdą, kurias teko per tą dešimtmetį praeiti.
Šioje kelionėje supratau, kad joks kitas žmogus tavęs užpildyti tiesiog negali. Net jeigu tas žmogus yra „vaikštanti meilė“. Net jeigu ateini į romantinius santykius su tikrai nuostabiu ir saugiu partneriu, viduje nešdamasis tas žaizdas, kitas žmogus už tave jų neišgydys. Todėl praėjus pradiniam saldžiam įsimylėjimo laikotarpiui, tas tuštumos jausmas vėl sugrįš ir ims tave graužti, net ir sėdint įsikibus į mylimojo ranką.
Save užpildyti turėsi pats. Ne kitais žmonėm. Ne daiktais. Ne darbiniais pasiekimais, kitų pripažinimais ar finansine sėkme. Turėsi save užpildyti SAVIMI, viską sau duodamas pats.
Pats save palaikydamas, padrąsindamas, pagirdamas. Pats savim visapusiškai, kokybiškai ir laiku pasirūpindamas ir atliepdamas. Pats save stebėdamas, atspindėdamas ir pamotyvuodamas, jei reikia. Pats sau duodamas viską, ko tau anksčiau reikėjo iš kitų. Tam, kad iš kitų gaunama meilė nebebūtų būtina kaip oras. Tam, kad ji taptų maloniu priedu prie meilės sau, kurią sau duoti pats.
Va tada galėsi ateiti į artimą ryšį ir kurti jį iš meilės, iš pertekliaus, o ne būtinybės į kažką įsikabinti ir tuo kažkuo kompensuoti savo trūkumą. Tada santykių POREIKĮ pakeis tiesiog NORAS BŪTI santykiuose, o tai yra toli gražu ne tas pats.
Tada galėsi pasakyti, kad gyveni puikiai ir pats sau vienas, bet sąmoningai renkiesi būti poroje, nes gyvenimo šokis dviese turi daug daugiau spalvų ir yra daug įdomesnis. Visgi net ir tame šokyje visuomet išlaikysi tą vidinę erdvę BUVIMUI SU SAVIMI, tuo pačiu leisdamas ir kitam žmogui tokią erdvę turėti.
Va tada, kai vienatvė virs saldžia vienuma, ir būsi pasiruošęs ta vienuma dalintis su kitu žmogumi. Tik tada būsi iš tiesų pasiruošęs kurti saugų ir darnų santykį su partneriu ir savimi.