Kaip jaustis saugiam visko nekontroliuojant?

Kodėl mes viską kontroliuojame ir taip vertiname tuos, kurie moka tai daryti?

Gyvename visuomenėje, kurioje gebėjimas slopinti savo jausmus, efektyviai planuoti, strateguoti darbus, viską daryti greitai bei kontroliuoti situaciją yra laikomas siektinomis ir sektinomis savybėmis. Organizuojame tam skirtus seminarus, mokomės to specialiuose kursuose, žavimės tais, kas moka viską numatyti, valdyti ir laikyti vadeles savo rankose.

Buvimas taip, kaip būnasi, savęs priėmimas su visais pliusais ir minusais, leidimas sau ne veikti, o tiesiog būti, su pasitikėjimu atsiduodant intuityviam balsui ir Aukštesniai valiai, gebėjimas ne kaupti, turėti, o atiduoti, paleisti vis dar laikomas ne šiaip neatsakingu plaukimu pasroviui, bet netgi naivumu ir kvailumu. Bet ar tai tikrai kvailumas? O jei, įvairovės dėlei, pažiūrėtumėm į tai, kaip į tam tikrą drąsos formą?

Turiu prisipažinti, kad esu didelė planuotoja. Vienas malonesnių dalykų (kuris man, beje, tikrai neblogai sekasi) yra sisteminti informaciją, dėlioti strategijas, planuoti veiksmus ir su didesniu ar mažesniu užsidegimu jas vykdyti. Daug metų saugi jausdavausi tik tuomet, kai galėdavau kontroliuoti tiek save, savo jausmus, savo įvaizdį artimų ir tolimų žmonių rate, tiek ir iki smulkmenų suplanuotą savo veiklą. Džiaugdavausi, kai galėdavau šia patirtimi pasidalinti su kitais, kai jausdavau savo strateginio mąstymo pripažinimą ir įvertinimus.

Rašau būtuoju laiku. Ar tai reiškia, kad tokia nebesu? Deja, net ir po kelių metų darbo paleidimo ir nekontroliavimo klausimu vis dar to mokausi, nes poreikis valdyti visus ir viską (net ir specialiai tam skirtas nieko neveikimo dienas), yra dar gajus, nors ir ženkliai sumažėjęs. Iki šiol kasdien bandau pasitikėti tuo, kad kiti padarys ne blogiau už mane (pavaldiniai, samdiniai, kolegos, šeimos nariai). Bandau priimti ne tik protu, bet ir širdimi suvokimą, kad mano sugalvotas strateginis planas gali būti ne toks tobulas, kaip Didysis Visatos planas, turintis daug platesnę matymo perspektyvą nei turiu aš. Taigi, išmušta iš vėžių, nes nesigavo taip, kaip planavau, stengiuosi ne daužydama su galva vis vien bet kokia kaina prasibrauti pro kliūtis. Vietoje to, bandau suprasti, kodėl esu stabdoma, o svarbiausia – bandau tai priimti. Tuomet dažniausia intuityviai ateina suvokimas, ką reikia daryti ir situacija susitvarko daug geriau, nei būčiau sugalvojusi remdamasi vien logika. Kitaip tariant, išjungus kontrolės ir racionalumo svirtį, įsijungia paleidimas ir intuityvus žinojimas, kuris visuomet nuveda ten, kur mums skirta būti. Kodėl gi tada taip sunku paleisti ir taip norisi visada viską kontroliuoti?

Iš kur tas nesaugumo jausmas ir kaip jį sumažinti?

Visos mūsų emocijos yra geros, t.y. reikalingos, naudingos, turinčios savo funkciją. Baimės jausmas yra būtinas, jei norime išgyventi. Trukdyti jis pradeda tik tuomet, kai pasireiškia neadekvačiai. Pavyzdžiui, kai dalykai, kurie mums buvo neįveikiami vaikystėje, kai buvome bejėgiai ir maži, vis dar atrodo grėsmingi, nors jau esame suaugę ir tikrai galime savimi pasirūpinti.

Jei viską ir visad norime kontroliuoti (savikontrolė yra viena iš kontrolės formų), jausmas, kuris mus veda į priekį yra baimė ir nesaugumas. Iš kurgi jie atsiranda? Šaltinių yra daug.

Jei vaikas buvo nelaukiamas, laukiamas ne tos lyties, jei nėštumo metu tėvai pykosi, vaikas gimsta su jau susiformavusiu nesaugumo jausmu. Jam atrodo, kad pasaulis jo nelaukia, nenori, kad jis jam nesaugus.

Daug galimos grėsmės sėklų pasisėja ir pirmaisiais gyvenimo metais, jei pilnai nebuvo patenkinti mūsų fiziniai ir emociniai poreikiai, jei negavome pakankamai tėvų dėmesio, saugumo jausmo, nebuvome mylimi ir priimami tokie, kokie esame. Tokiomis aplinkybėmis formuojasi nuostata, kad dėl savo poreikių patenkinimo turime labai smarkiai stengtis arba tiesiog juos nuslopinti, nes aplinka ir tėvai mums savaime to, ko reikėjo, nedavė. Patys kažkada sunkiomis gyvenimo sąlygomis augę tėvai, norėdami pasirūpinti ir apsaugoti savo atžalas nuo „nesąžiningo, neteisingo, žiauraus pasaulio“,  šią programą perduoda nesąmoningai. Šitaip perimam nuolatinio poreikio laikyti vadeles savo rankose jausmą, kuriame įsipainiojam ir patys.

Žinoma, kaip ir visur, taip ir vaiko saugumo jausmo kūrime, reikalingas saikas. Paradoksalu, bet per daug vaikystėje lepinti, saugoti ir nuo grėsmių bei nemalonumų atriboti vaikai, galiausiai susidūrę su savarankišku gyvenimu ir jo netikėtais posūkiais, taip pat paralyžuojami nesaugumo jausmo. Juk realybėje veiksmas vyksta ne šiltnamio sąlygomis ir ne pagal jų įgeidžius, kaip buvo įpratę.

Natūralu, kad asmeniškai išgyventos baisios, emociškai sunkios ir skausmingos gyvenimo patirtys nesaugumo jausmą sustiprina dar labiau. Patyrę didelius gyvenimo išbandymus, kartais nesąmoningai pasirenkame ir toliau būti aukos rolėje, atsakomybę perduodami kitiems, o patys atsitraukiam. Ar gali „aukos“ jaustis saugios? Juk jos nekuria savo gyvenimo, juk sprendimus už jas priima ir gyvenimo kryptį nulemia kiti žmonės.

Dar vienas, mano manymu, labai svarbus suaugusių žmonių nesaugumo jausmo trigeris, įsijungiantis kas kartą, negalint kontroliuoti situacijos, numatyti jos įvykių bei jiems pasiruošti,  – atsiribojimas nuo savo dvasinės prigimties. Taip mes visų pirma atsiribojame nuo suvokimo, kad mūsų viduje yra ne tik Žinojimas, Vidinės jėgos potencialas, Aukštesnysis aš, kuris žino teisingiausią sprendimą. Tuo pačiu atsiribojam ir nuo galimos pagalbos –  atmetam faktą, kad egzistuoja Aukščiausios dvasinės jėgos, kurios, tikime tuo ar ne, dalyvauja mūsų gyvenime. Jei mums to reikia, jos mus veda, nukreipia, gelbsti, padeda. Ypač, jei patys einame jų link, kreipiamės ir prašome to vedimo ir palaikymo. Kuo daugiau pagalbos prašome, tuo daugiau jos gauname, Kaip žinia, remiantis laisvos valios principu, niekas negali kištis į mūsų sprendimus, versti mus pasirinkti viena ar kita – net dvasiniai pagalbininkai.  Todėl galutinė atsakomybė už mūsų veiksmus visuomet atitenka mums patiems. Dvasinės jėgos tik sudėlioja aplinkybes, nukreipia mus, o žingsnius žengiame visuomet mes patys.

Kas yra paleidimas ir kam jo reikia?

Noriu pabrėžti, kad minėdama „paleidimą“ neturiu omeny nei nutrūktgalviško nėrimo stačia galva į etekę ir “bus kaip bus”. Neturiu galvoj ir visiško fatalizmo. „Ai, man taip turėjo nutikti, tai ir nutiko“, „Toks mano likimas, nieko čia nepakeisi“ ir pan.  Paleidimas nereiškia, kad pasirenkame plaukti pasroviui nieko nedarant, atiduodant atsakomybę už savo gyvenimą į kitų rankas ir tikintis, kad viskas išsispręs už tave. Tai ne ėjimas į priekį užsimerkus nepažįstamu keliu tamsoje. Paleidimas – tai pasitikėjimas. Kai eini į priekį nežinomu keliu pirmą kartą. Eini atsimerkęs, atsipalaidavęs, sąmoningas, pastabus tam, kas vyksta aplinkui, seki ir vadovaujiesi tau skirtais ženklais, pasitiki savim ir savo Vedimu, tiki, kad užteks jau tavo atrasto ir dar tau nežinomo vidinio potencialo. Žinai, kad tuomet, kai baigsis tavo asmeninių galimybių ribos, visad sulauksi tau skirtos pagalbos iš Aukščiau, pasiųstos toje formoje, kuri tau reikalinga. O pamokos, kurias įgausi priimdamas situaciją, bus tokios, kurios padės tau tobulėti.

Tik išėję iš savo komforto zonos, paleidę tai, ką manome, kad žinome, tai, kas mums iliuziškai kuria saugumo jausmą, patenkame į visiškai naują teritoriją. Tik peržengę šią ribą pasiekiame erdvę, kurioje gali vykti stebuklai. Taip mes atveriame kelią pas save netikėtumui, staigmenai, naujai energijai ir tiesiog magiškai transformacijai. Nuolat sau patogiai gulėdami hamake, deja, šansų patirti tą stebuklą, šansų augti ir tobulėti neturime (na, nebent praktikuojame DZINbudizmą).

Paradoksalu, tačiau saugumo, kuris turėtų suteikti ilgalaikę garantiją, kad mūsų poreikiais bus pasirūpinta, ieškome išoriniuose ir trumpalaikiuose dalykuose. Jaučiamės saugūs, kai mus aprūpina gerai uždirbantis sutuoktinis, kai turime gerai apmokamą darbą, prikaupiame daug pinigų, brangių daiktų ir kitų turtų, svarbias pažintis, gerbiamą statusą visuomenėje ir panašiai. Pamirštame, kad vyrai savo žmonas su vaikais gali palikti, darbdaviai gali atleisti, verslas – bankrutuoti, didelės banko sąskaitos – ištuštėti, o statusas visuomenėje – pasikeisti. Tikimės, kad taip nutiks kažkam kitam, bet ne mums. Visgi, manau, kad verta pasiieškoti ilgalaikiškesnės garantijos, kuri ateina tikrai ne iš išorės.

Vienintelis saugumas, kuris turi išliekamąją vertę, yra vidinis tikėjimas savimi, savo jėgomis (savo atskleistu ir dar neatskleistu potencialu), savo gebėjimu adaptuotis, priimti situaciją ir tuo, kad be savo vidinės stiprybės visuomet turime pagalbą iš Aukščiau, jei tik esame atviri ją priimti.

Taigi, vėl iškilus nenumatytoms aplinkybėms, kai viskas pakrypsta netikėta vaga, kodėl gi vietoj įprasto panikavimo tiesiog nepasitikėjus tuo, kad viskas tik į gera ir kad jūs tai vienaip ar kitaip, savarankiškai ar su kitų pagalba šią situaciją sutvarkysite taip, kaip sutvarkėte prieš tai buvusias, o gal ir dar geriau. Kai taip nutiks, tiesiog trumpam prisiminkite jausmą, kai jautėtės visiškai saugus, kai tikėjote savimi, aplinkiniu pasauliu, tuo, kad viskas turi prasmę ir pasinerkite vėl į to saugumo prisiminimą, leiskite jam apgaubti jus tarsi skraiste. Paleiskite kontrolę, kuri lygi baimei ir įsileiskite tikėjimą bei pasitikėjimą.

Saugumas, kurį duoda žinojimas, turima patirtis, planavimas ir situacijos kontroliavimas, yra tarsi tos virvės, skirtos įsikibti einant į priekį. Bet jeigu abiem rankom esame įsikibę virvių, tai abu mūsų delnai yra užimti. Mes neturime, kaip apkabinti ir pasisemti naujų stebuklų, kurie pas mus ateina. Tokiu būdu virvės tampa ne tik apsauga, bet ir tuo, kas mus riboja. Tempiamės iš paskos savo tinklą ir drebame iš baimės, kad tik niekas jo neatimtų. Bet juk tam, kad priimtumėm visus naujus nuostabius dalykus, kurie ateina į mūsų gyvenimą, turime atlaisvinti nors vieną ranką, kad turėtumėm su kuo juos paliesti, išbandyti, prisijaukinti. Visus savo žinojimo „įrankius“ jūs jau turite, jie niekur nedings, juos visuomet nešiojatės savo „kišenėje“. Belieka kartais pasitikėti ir nerti į nežinomybę, kupiną magijos. Jeigu ką – visuomet galėsite į darbą paleisti savo įrankius, kurie suteiks saugumo.

Magijos, stebuklo, malonių staigmenų norime visi, bet kaip išdrįsti paleisti? Manau, kad čia gali padėti praktika. Kuo daugiau kartų išdrįstame įvairiose situacijose „paleisti“, tuo drąsesni tampame ir tuo geriau jaučiame, kurios situacijos reikalauja mūsų atidumo, aktyvaus dalyvavimo, o kurios – paleidimo ir atsipalaidavimo.

Kaip išmokti praktikuoti paleidimą?

1. Pratimas PALEIDŽIU…, ĮSILEIDŽIU…

Kaip žinote, energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Ji tik transformuojasi. Kai mes paleidžiame kažką, į ką esame labai smarkiai įsikibę, lieka laisva vieta, kuri gali užsipildyti nuostabiais dalykais.

Jei norite pasimokyti paleidimo, susidarykite kuo ilgesnį rašytinį sąrašą dalykų, kuriuos jums sunku paleisti ir pagalvokite, kas ateitų į jų vietą.

Štai jums keli pavyzdžiai.

• Aš paleidžiu poreikį kontroliuoti ir įsileidžiu ramybę.
• Aš paleidžiu nesaugumo jausmą ir įsileidžiu pasitikėjimą.
• Aš paleidžiu nuoskaudas ir įsileidžiu meilę
• Aš paleidžiu prisirišimą prie materialių daiktų, kurie man nereikalingi, ir įsileidžiu daugiau erdvės savo kūrybai.
• Aš paleidžiu kitų žmonių nuomonę apie mane ir įsileidžiu besąlyginę meilę
• Aš paleidžiu nuolatinį savęs ribojimą, kritiką ir tobulinimą, tarsi dar būčiau netobula ir įsileidžiu dar daugiau besąlyginio savęs priėmimo
• Aš paleidžiu nuolatinį planavimą ir įsileidžiu spontaniškumą bei pasitikėjimą Visatos vedimu
• Aš paleidžiu didelius lūkesčius artimiems žmonėms ir įsileidžiu netikėtumų, stebuklų galimybę
• Aš paleidžiu vertinimą ir teisimą ir įsileidžiu autentiškus savo jausmus
• Aš paleidžiu poreikį kaupti daiktus ir įsileidžiu lengvumo bei neprisirišimo jausmą

Susidarykite savo sąrašą, paanalizuokite jį, o tuomet iškilusius vaizdinius panaudokite kvėpuodami.

2. VIZUALIZACIJOS „Juodi dūmai ir šviesa, „Sodas“ bei „Lagaminai“

Vizualizacijos – puikus būdas padėti sau paleisti dalykus, kurie kažkada jums buvo naudingi ir reikalingi, bet lyg ir per geri, kad imtumėt ir išmestumėt – juk gaila.  Visgi šiuo metu jie jau tarnauja jums daugiau kaip inkaras ir stabdis nei tai, kas skatina judėti į priekį, tobulėti, kurti. Pasipraktikuokite su jomis kurį laiką ir matysite, kad mintis apie įsivaizduojamų senų, atgyvenusių programų ir daiktų paleidimą tampa vis labiau priimtina.

Visų vizualizacijų pirma dalis ir pabaiga analogiška. Atsisėskite patogiai, bet tiesia nugara, kaip tai darote medituodami. Atsiribokite nuo išorinių triukšmo šaltinių ir pradėkite kvėpuoti ramiu lygiu kvėpavimu, sekdami jį mintimis. Atpalaiduokite visą kūną nuo pėdų iki veido raumenų ir viršugalvio.

Kai jausite, kad jau atsipalaidavote, pereikite prie antros dalies.  Įsivaizduokite, kad kartu su oru iš jūsų išeina tie dalykai, kuriuos norite paleisti – tarsi lipnus juodas dūmas ar tamsus smėlis. O kas kartą įkvepiant į atsiradusią laisvą vietą ateina balta šviesa, simbolizuojanti naujus ateinančius dalykus – tikėjimą, besąlyginį priėmimą, meilę ir t.t. . Pasipraktikuokite su jomis kurį laiką ir matysite, kad mintis apie įsivaizduojamų senų, atgyvenusių programų ir daiktų paleidimą tampa vis labiau priimtina.

Kitas antros dalies variantas. Įsivaizduokite, kad vaikštote po savo širdies erdvę, kurioje atsiveria didelis sodas. Pamatykite koks jis, koks jame oras, kokie augalai ir medžiai jame žydi. Kai kurie iš tų augalų jūsų sode labai išsikeroję, išbujoję. Kažkada jie buvo labai gražūs, bet dabar jau peraugo, paseno ir užima tiek daug vietos, kad meta šešėlį bei trukdo augti šalia esantiems kitiems augalams. Pakalbinkite juos ir paprašykite tų senų augalų, kurie jau pasiruošę užleisti vietą naujiems, pasitraukti į šalį. Įsivaizduokite, kaip jie stebuklingai ištraukia savo šaknis, leidžiasi lengva ranka išraunami bei grąžinami į juos neutralizuojančią Žemę. Palaistykite atsiradusią laisvą dirvą ir pamatysite, kaip iš jos pradeda kišti galvas nauji gaivia žaluma dvelkiantys želmenys – tai nuostabūs nauji dalykai, kuriems leidote ateiti paleidę tai, kas jau turėjo išeiti. Pasivaikščiokite jau po kitokį savo sodą, senus augalus pakeisdami naujais, pasimėgaukite jo spalvomis ir kvapais, galiausiai grįžkite mintimis į širdies plotą, tuomet į savo kūną ir atsimerkite, kai būsite pasiruošę.

Dar vienas paleidimo vizualizacijos antros dalies variantas, reikalaujantis dar daugiau pasiryžimo. Įsivaizduokite, kad esate judrioje stotyje, o tie dalykai, kuriuos norite, bet vis dar bijote paleisti (kontrolė, baimė, apsimetinėjimas geresniu nei esi, materializmas, poreikis kaupti ir kt), yra dideli ir labai sunkūs lagaminai, kuriuos nešatės net suplukę, apsikarstę tašėmis, krepšiais ir nešuliais nuo galvos iki kojų. Jie pilni daiktų, kuriuos atiduoti kaip ir gaila, bet nešti toliau darosi labai sunku. Pastatykite tuos nešulius, nebesikankinkite. Apsisukite ir eikite tolyn, jausdami, kaip lengva ir gera žingsniuoti be jų. Kokie atsipalaidavę jūsų pečiai ir sprandas, kokios stiprios ir laisvos jūsų rankos, kiek daug galite dabar nuveikti, sukurti. Nebegailėkite to, kas liko už nugaros. Juk palikote tuos daiktus stotyje, kur susitinka daug kelių. Jums nebereikalingi daiktai bus panaudoti kažkam, kam jų reikės. Jums suteikėte jiems naują gyvenimą.

3. Praktikuokite materialų „paleidimą“

Dar viena kontrolės formų – daiktų ir turtų kaupimas, neva kuriantis saugumą. Tai, ką prikaupiame (viršvoris, beje, taip pat) tampa mūsų iliuziniu apsauginiu bloku nuo gresiančių galimų pavojų. Visgi tokia “apsauga” tuo pačiu yra iš našta, kurią tempiame. Galime pratintis prie paleidimo minties, pradėdami nuo mažų žingsnelių – pvz, reguliariai išsivalydami namus ir spintas nuo visko, kas mums nėra tikrai būtina.

Ar esate linkę kaupti daiktus „tam atvejui, jeigu prireiks“? Turite atskirą lentyną spintoje su rūbais tam atvejui „jeigu numesiu svorio ar, atvirkščiai, jeigu priaugsiu“? Reguliarus išsivalymas nuo visko, ko nors kartą nepanaudojote per paskutinius mėnesį/ sezoną/ tris mėnesius/ pusę metų  (įsirašykit savo laiką), gali tapti puikia treniruote atsisveikinti su daiktų sankaupomis ir jas paaukoti žmonėms, kuriems jie atneštų daug džiaugsmo. Taip ne tik kažką padarysite laimingą, bet ir atlaisvinsite vietos namuose. Esant reikalui į naują erdvę gali ateiti nauji dalykai.

Šiaip ar taip paleidimas – tai ne per vieną dieną ar savaitę nutinkantis dalykas. Tai naujas elgesio modelis, kurio išugdymui reikia ne tik laiko, pasiryžimo, kantrybės, bet ir atlaisvinti vietą nuo senų elgesio modelių, o taip pat labai didelio sąmoningumo.

Manau, kad kertinius vidinio saugumo ir pasitikėjimo savimi akmenis sujudiname iš esmės supratę, kur slypi mūsų asmeninio nesaugumo šaknys, vystydami sąmoningumą, leidžiantį pastebėti, kai veikiame ne iš meilės, o iš baimės, kai per daug prisirišame prie iliuzinio saugumo. Visa tai lengviausia savyje atrasti individualioje ar grupinėje verbalinėje bei dailės terapijoje. Darbas su specialistu visuomet vyksta greičiau ir efektyviau, bet pradėję lavinti tai savyje savarankiškai taip pat judame paleidimo link mums tinkamu tempu.

Su meile,

Sielos namai