Aštunti metai pedagoginėje veikloje. Šimtai, o gal jau ir tūkstančiai mokinių, prie kurių širdžių galėjau per tą laiką prisiliesti. Nesuskaičiuojami kiekiai meilės, energijos, kantrybės ir šviesos, kurią nešiau, nešu ir su didžiausiu džiaugsmu nešiu, kol tik galėsiu. Gėlės, dovanos, gražūs žodžiai, šilti apsikabinimai ir visos kitos meilės formos, kuriomis vieni kitiems rodėme dėkingumą ir meilę…
Man toks darbas – yra didžiausia gyvenimo dovana.
Darbas, kuriame jautiesi būtent ten, kur turi būti. Dėl kurio nekyla nei mažiausių abejonių. Darbas, kuris tave įkvepia, džiugina, maitina, augina, apdovanoja nuostabiu atgaliniu ryšiu, verčia niekada nenustot stengtis ir tobulėti. Darbas, kuriame net atidavęs visą save, jautiesi .. gerai, nes supranti, kodėl tai darei ir matai, kokius vaisius tai sukuria – ir tai padeda atsistatyti pakankamai greitai. Darbas, kurį su meile darai net tada, kai jautiesi blogai, nes jame atsigauni ir pasikrauni. Darbas, kuriame matai, kaip susitinka sielos, užauga sparnai, iš storiausių kiautų išdrįsta išlįsti tikrumas, pažeidžiamumas, nuoširdūs jausmai, moterys pagaliau tampa moterimis, o ne tik rolėmis, kurias iki šiol gyveno…
Esu tokia laiminga, būdama dailės terapijos specialiste ir kūrybinės saviraiškos mokytoja, dailininke, dvasine mentore, rašytoja ar tiesiog įkvėpėja daugeliui Sielos namų skaitytojų ir tiems, kurie ateina susipažinti gyvai arba į online kursus. Kas galėjo pagalvot, kad daug metų neigusi savo pedagoginę prigimtį (20 metų kartojau, kad NIEKADA nebūsiu nei dailininke, nei mokytoja 😀 ), jausiuosi joje tokia laiminga ir save atradusi? 🙂
Pamenu, kai man buvo 24 metai, galiausiai po vieno rimto dvasinio seminaro sau susiformulavau svajonę, ką atėjau čia veikti. Sakiau, kad noriu atidaryt savo asmeninio tobulėjimo mokyklą. 🙂
Tuo metu dirbau rinkodaros srityje, todėl įsivaizdavau, kad toje mokykloje bus mokoma lyderystės įgūdžių. Kas gi galėjo pagalvot, kad Sielos namai – pradžioje virtualūs, o po to ir tikri, po dešimtmečio atsiras tam, kad duotų daug daugiau nei įprotį siekti savo tikslų ir atskleisti savo potencialą bei būti geriausia savo versija. Nė neįsivaizdavau, kad šioje kelionėje pamatysiu tiek daug nuostabių savo mokinių transformacijų, tiek daug išgijimų, tiek daug atsivėrimų ir kitų stebuklų, prie kurių vienaip ar kitaip teko prisidėti ir man. Nebūčiau patikėjusi, kad pavyks tuos pačius pokyčius ir bendrystės bei atsivėrimo stebuklus pamatyti ir virtualiose grupėse, kuriose moterys, išsibarsčiusios po visą platųjį pasaulį susijungs širdimis. Pavyko. Geriau nei tikėjausi.
Todėl kiekvieną mokytojo dieną garsiai, tyliai, viešai ir vienumoje padėkoju visiems savo mokytojams, įkvėpėjams ir mano pasiryžimą išbandžiusiems “trukdytojams”, kurie mane atvedė ten, kur esu dabar.
Kūrėjui – už laimę būti mokytoja.
O dar – artimiesiems, draugams, palaikytojams, sekėjams.
Ir, žinoma, mokiniams. (nuotraukoje viena pirmųjų Vilniaus kursų grupių iš 2014 – linkėjimai toms, kurios save atpažinote), be kurių šios kelionės nebūtų buvę,
Ačiū, kad esate. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi turėdama tiek daug tokių nuostabių mokinių savo gyvenime.
Kaip mėgstu sakyti – kiek dar daug mūsų laukia nuostabių stebuklų bendrame kelyje….
Apkabinu.
Su meile,
Aurelija Sielos namai