Šiandien eilinį sykį susimąsčiau, kokia gi savaitės diena. Ai, tiesa – šiandien daugelio nekenčiamas pirmadienis.
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai taip pasimečiau… 🙂
Galbūt dėl mano darbo specifikos (dažnai dirbu vakarais ir savaitgaliais), o gal dėl to, kad dirbu tokį darbą, kuris mane kasdien daro laimingą, dienų į geras ir blogas, sunkias ir lengvas nebeskirstau. Todėl labai dažnai nebežinau ne tik, kokia data, bet ir kokia savaitės diena.
Jau daug metų nebežinau, ką reiškia depresinis pirmadienis, nes “o ne – reikia į darbą”. Nebeturiu ir pusiau depresinių sekmadienių, nes rytoj jau reikės į darbą. Nors prieš 8 metus ir aš gyvenau šitomis nuotaikų tendencijomis. Dar puikiai prisimenu tuos darbinius vakarus, kai po intensyvios darbo dienos grįždavau namo tokia išsekusi ir apatiška viskam, kad svajodavau tik apie vakarienę, lovą, nu ir gal dar kokį serialą prieš užmiegant. Mano širdis šaukėsi dėmesio, siuntė man kalną signalų, bet aš tegalėjau visas sukilusias nemalonias emocijas slopinti. Maistu, svaigalais, beprasmišku savęs taškymu ir dar didesniu kiekiu gerai apmokamo darbo.
Džiugu, kad galiu kalbėti apie tai praėjusiu laiku. Džiugina ir tai, kad aplink mane vis daugiau draugų, bendraminčių ir mano mokinių ryžtasi drąsiems, drastiškiems ir itin pozityviems pokyčiams.
Kol kiti visus metus laukia tų dviejų atostogų savaičių, kai pagaliau pagyvens, o tuo tarpu nekenčia darbinių pirmadienių, burnoja ant didėjančių kainų, korumpuotos valdžios ir prasto oro, šie drąsuoliai išeina iš nemylimų darbų ir neskuba jų keisti kitais, žadančiais tokią pat komforto iliuziją. Jie keičia toksiškus asmeninius santykius sveiku buvimu su savimi ir aplinkiniais. Jie iš esmės keičia darbinę sritį ir net mokosi naujų profesijų, nors daug kas, sužinojęs, kad jiems jau per 40, pasukioja prie smilkinio pirštu. Jie klauso ne aplinkinių nuomonės, o savo širdies. Jie renkasi pažinti, priimti save. Jie tiki savo svajonėmis ir atkakliai siekia jų įgyvendinimo.
Tokiam pasiryžimui reikia subręsti. Tas – tiesa. Nenorintys, visuomet randa pasiteisinimų, o norintys – galimybių. Visgi dažnai tos lemtingos “kadanors” akimirkos laukiam per ilgai. Ar žinote, koks dažniausias visų, gulinčių mirties patale apgailestavimas? Didžioji jų dalis gailisi, kad neturėjo drąsos gyventi taip, kaip norėjo jie, o ne lūkesčių kupina aplinka. Ar verta laukti iki mirties, kol tai suprasim?
Esu begalo laiminga turėdama tokių drąsių ir nuostabių moterų tarp savo mokinių. Didžiuojuosi jumis, mielosios ir keliu arbatos puodelį už tokią veiklą, kuri džiugina, kuri įkvepia, kuri maitina ne tik ego ir piniginę, bet ir sielą. Už darbinę veiklą, nuo kurios atostogų reikia tik šiaip – prasiblaškymui ir aplinkos pakeitimui! Ir lai visos savaitės dienos būną geros bei laimingos!
Su meile,
Sielos namai