Kartais mano eilės būna filosofiškos, romantiškos, rimtos. Kartais skaudžios ir sunkios. O kartais groteskiškos ir linksmos. Šįkart noriu pasidalinti naujausiu savo žaismingu eilėraščiu apie vis didėjančią meilę.
Toks geras jausmas, kai bėgant metams jausmas antrąjai pusei ne blėsta, o tik didėja ir plečiasi. 🙂 Tebūnie!
Meilė beldžia du kartus
Ji į svečius užsuko nepranešusi.
Neatsiuntė nei laiško, nei žinutės.
Tarsi vampyras vis į vidų prašėsi,
Ir dūsavo, nedrįsdama nuspaust skambučio.
Svarsčiau, kam trepsi ji prie mano durų.
Mačiau, kaip rankoj žvangina raktus.
Ir paslapčia per durų plyšį žiūri.
Girdėjau – meilė beldžia du kartus.
Galop su nešuliais per slenkstį žengė,
Gražiai padžiovė tarpdury batus.
Sudėjo dovanas man ant palangės.
Tuomet pabeldė – du kartus.
Vienas tuk tuk JAM buvo skirtas,
O kitą bilsmą MAN padėjo.
Taip širdys dvi, mylėt sutvertos
Viena gaida skambėt pradėjo.
Viešnia vis pūtėsi ir augo.
Nusprendėm – ai, tegu ji lieka.
Lai jo ir mano širdį saugo,
Kad meilei visad būtų vietos.
Kitu eilėraščiu jau dalinausi FB grupėje, bet kadangi ne visi Sielos namų skaitytojai joje lankosi, tai pakartosiu jį ir čia.
Savo straipsniuose dažnai kalbu apie milžinišką galią, kurią turi mūsų žodžiai. Jie kuria ir griauna. Tik mes renkamės, kuriam tikslui naudosime jų burtus.
Ir jei artimiems žmonėms dar kartą kitą nepagailim švelnesnio žodžio, užuojautos, pagyrimo ir palaikymo, kaip mintyse šnekame su savim?
Kada paskutinį kartą sau sakėte švelnius žodžius po to, kai suklydote ir jautėtės pasimetę, nusivylę bei kalti? Kada nuoširdžiai save gyrėte – ne prieš kitus, o prieš save? Kada sau dėkojote? Prisipažinote sau meilėje – nuoširdžiai ir su šypsena? Kada save apkabinote ir paglostėte? Ar jums pažįstama savi-užuojautos sąvoka?
Ši tema man pačiai labai aktuali. Kartais su vidiniu kritiku norisi ir eilėmis pasišnekėti. O ginantis nuo jo tenka pasisakyti ir aštriau. Šis mano eilėrašis kaip tik apie tai. Jei žinote, apie ką kalbu, suprasite.
Vidinio kritiko burtažodžiai
Meti žodį. Lyg peilį. Lyg kirvį.
Jis susminga į širdį. Giliai.
Net jei kauksmo garsaus nesigirdi,
Oda vaikšto juodi raibuliai.
Kas tau žodis? Jų ištisą krūvą,
Žvirblių pulką peri burnoje.
Pliaukšt papliaukšt tik lediniu liežuviu!
…Daug dar kulkų apkaboje.
Kokio skonio plieninis žiaurumas?
Ar patogi teisėjo kėdė?
Nepakanka tau vis, nors skaudu man…
Na, bet jei pasiruošęs – pradėk.
Žodis gydo. Ir žudo. Mesk burtus.
Štai tau veidrodis. Ką, nustebai?
Taip – tai tu, savo žodžių sukurtas.
Laistei gausiai. Jau dygsta daigai.
Su meile,
Sielos namai