Ar esate užaugintos su programa “gera mergaitė” ir manote, kad pykti yra negražu ir negalima?
Visą gyvenimą slopinate savo pyktį, bet jaučiate, kaip jis prisikaupęs prasiveržia netinkamiausiais momentais, ištaškydamas jūsų energiją ir visą jūsų aplinką apnuodydamas savo griaunančia jėga?
Norėtumėt pažinti ir harmonizuoti šią savo dalį ir išmokti reikšti pyktį, nekenkiant nei sau, nei kitiems?

Tuomet kviečiu klausytis paskaitos.

Šioje video paskaitoje su išsamiais pavyzdžiais ir linksmom istorijom kalbu apie tai, kam mums yra duotas pyktis, kokia jo funkcija ir nauda.

Ar tikrai pyktis yra visiškas blogis ir reikia stengtis jį visiškai nuslopinti? Kuo skiriasi direktyvus ir pasyvus pyktis? Kokį dažniausia jaučiu ir kaip jį išreiškiu?

Kur mano kūne reiškiasi pyktis? Kaip išmokti pyktį atpažinti laiku?  Kaip jį  paversti kuriamąją, o ne santykius ir mus pačius griaunančia jėga?

Šią paskaitą vedžiau savo kūrybinės genties dalyvėms. Dabar galimybę pasigilinti į šią naudingą ir praktišką informaciją turite ir jūs. Linkiu smagaus klausymosi ir sklandaus darbo su savo emocijomis.

Dėmesio!

Ši paskaita eina tobulame tandeme su paskaita apie asmenines ribas ir jų gynimą. Tad norint gauti visąpusišką naudą ir tikrai išsamias žinias, leidžiančias susigrąžinti savo atstumtas dalis, kviečiu įsigyti ir klausytis abiejų paskaitų. Pirma – šitos, apie pyktį ir tuomet antros – apie ribas ir jų atstatymą.

Atsiliepimai:

“Apie pyktį yra kalbama išties mažai ir labai dėkoju, Aurelija, Tau už Tavo drąsą legalizuoti pyktį, kaip emociją.

Mums nuo mažens yra operuojama ši emocija, kuri ilganiui ne tik ištrina ribas tarp manęs ir kito žmogaus, nes “pyktis – tai piktžolė geros mergaitės sode” ir tu negali jausti to kitam žmogui, nes tai jį skaudina. Tad norėdama, kad tave mylėtų, pyktį nuryji tarsi nuodą ir jis lieka netik tavo emocijose, suvokime apie save, bet ir kūne.

Todėl esu labai dėkinga už tą pykčio legalizavimo paskaitą, kuri taip stipriai paliečia, kad supranti, jog leidusi sau išreikšti pyktį – tu nebūsi blogu žmogumi. Tu tiesiog leisi sau jausti visus jausmus, kurie tau sugrąžins tave pačią tau pačiai. Nuo vaikystė mes mokomi būti gerais kitiems, bet ne sau ir savo jausmams, tuo legalizuojant prievartą prieš save, kuri su laiku luošina vis labiau ir tarsi tiksinti bomba išsiveržia net pačiai nesuprantant kaip ir kodėl. Tada atsiranda kaltė ir ji užgožia mūsų vidinį kūrybiškumą, pasitikėjimą ir mūsų unikalumą, slepiantis nuo “i vėl gausiu į kaulus, jei išreikšiu save kitaip, taip, kaip man norisi”.

Linkiu šios paskaitos išklausyti ir moterims, ir vyrams, ir tuo dalintis, mokantis pyktį legalizuoti ir iškomunikuoti su pagarba sau ir kitam žmogui.”

Jurgita