Su daugeliu ilgalaikės terapijos klienčių dirbame vidinės galios tema, ieškodamos, kur ji pametė savo prigimtinę galią ir kaip ją gali susigrąžinti. Kadangi „nusigalinimas“ ar kitaip – galios perdavimas kitiems yra toks globalus, nusprendžiau pasidalinti tais atradimais ir su jumis.
Vidinė galia – tai ne kažkokios magiškos savybės.
Tai būsena, kai pilnai prisiimi atsakomybę už savo gyvenimą, suvokdamas, kad viską jame susikūrei pats – savo įsitikinimų, besikartojančių minčių ir į veiksmus nukreipto dėmesio pagalba. Tai suvokimas, kad esi savo gyvenimo kūrėjas, vadinasi nėra prasmės nei kažko kaltinti, nei laukti „stebuklingo gelbėtojo“, kuris ateis ir viską pakeis į gerą pusę, nei jaustis kažkam skolingu.
O dar – tai suvokimas, kad viską gyvenime renkiesi pats. Nėra tokio dalyko, kaip „neturėjau pasirinkimo“. Turėjai. Tik ne visi pasirinkimai yra akivaizdūs, lengvi ar patogūs. Kai kuriems iš jų reikia labai daug drąsos – visgi jie visada yra.
Tu pasirenki žmones, su kuriais bendrauji ir jeigu leidi kažkam tavimi manipuliuoti, išnaudoti, meluoti ar bet kaip kitaip pažeidinėti tavo ribas, tai čia ne jie „blogi“. Tinkamai ir savalaikiai neužbrėždamas aiškių ribų ir nesiimdamas konkrečių veiksmų, tu pats leidi jiems su tavim taip elgtis.
Tu pasirenki veiklą, kurioje save realizuoji ir jeigu gaišti brangų savo gyvenimo laiką, tikėdamasis, kad tavo nekenčiamame darbe, kur tiesiog stumi laiką ar dar blogiau – jautiesi engiamas ir nelaimingas, kažkas stebuklingai, t.y. nieko nekeičiant, vieną dieną pagerės – nėra prasmės kaltinti aplinkybes, tėvus, bosą, vaikus ar sutuoktinį. Tu pats renkiesi tame likti.
Gal ir sunku patikėti, bet net ir savo sveikatą tu pasirenki pats. Taip, dalį jos lemia genai, bet didžiąją dalį jos lemia tavo gyvenimo būdas – mityba, fizinė veikla, streso lygis, tavo įsitikinimai, galvojamos mintys ir dėl jų sukylančios emocijos (iš čia – visos psichosomatinės ligos) bei visapusiškas ir savalaikis rūpinimasis savimi, nesitikint, kad ši „transporto priemonė važiuos be trikdžių į priekį net ir be tinkamo kuro” arba, kad tavo sveikata ir gera savijauta pasirūpins kažkas kitas. Nėra to „kito”. NĖ.RA.
Man asmeniškai VIDINĖS GALIOS būsena labai asocijuojasi su buvimu savo pačios centre, ašyje, balanse, ryšyje su širdim, su siela, kurios yra daug drąsesnės ir išmintingesnės už mūsų ribotą patirtį turintį protą. Taigi vienas iš būdų išlaikyti vidinę galią – sistemingai keliauti į savo vidinę tylą, į savo ašį, kurioje – kaip uragano akyje per audrą – galime išbūti net tada, kai aplinkui viskas vartosi aukštyn kojom.
Taip pat vidinė galia nereiškia, kad pagaliau absoliučiai viską savo gyvenime imi kontroliuoti. 🙂 Tai totali iliuzija. Nei kitų žmonių, nei situacijų, nei aplinkybių kontroliuoti mes negalime. Patinka mums tai ar ne – iš esmės – jie tiktai atspindi mūsų vidinius įsitikimus ir būsenas.
Taigi, vienintelis dalykas, kuris yra mūsų valioje – tai mūsų mintys ir mūsų reakcijos į tai, kas vyksta.
Galim reaguoti su pykčiu, kad „ne pagal mane“, su aukos pozicija „už ką man čia taip“? ir „kodėl visada man taip nesiseka?“ ARBA su priėmimu „ok, nesuprantu, kodėl taip nutiko ir man tai nepatinka, bet priimu, kad taip yra ir sprendžiu, ką dabar noriu su tuo daryti” bei tikėjimu, kad „viskas, kas vyksta, yra man būtina, reikalinga ir naudinga, nes visos aplinkybės man duodamos kaip būdas sąmoningėti, tobulintis, lavinti vienas ar kitas savybes”.
Galim rinktis – tikėti senais, mums primestais ar iš šeimos pasiimtais ribojančiais įsitikinimais ar keisti juos naujais – tokiais, kurie padeda mums kurti tokį gyvenimą, kokio norim. Galim rinktis – sėdėti užstrigus nemaloniuose jausmuose ir senose traumose ar dirbti su savimi ir su tuo emociniu bagažu, kuris trukdo judėti į priekį.
TAIGI – Vidinė galia reiškia, kad:
- pagaliau nustoji būti auka ir kaltinti kitus
- nusprendi, ką nori daryti su tais dalykais, kurie tau netinka
- ir imiesi konkrečių veiksmų, pamažu imančių keisti tavo realybę.
Vien norėti ir galvoti neužtenka. Įsigaliname veikdami.
IR DAR.
Tai, kad susigrąžiname savo galią dar nereiškia, kad daugiau niekada nesijaučiame silpni, abejojantys, išsigandę ar pasimetę. Galios taškas visuomet lieka mūsų viduje. Tiesiog kartais iš savo centrinės ašies ir ryšio su savo aukščiausiuoju AŠ mes išsimušam, pabėgdami kažkur į asmenybės periferijas, kur savęs ir savo galios nebejaučiam. Tais momentais svarbu nenurašyti viso nueito kelio ir priminti sau, kad TAI TIK LAIKINA BŪSENA. Mes jau žinome kelią, kaip vėl sugrįžti į savo centrą.
💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜
Na, o jeigu savarankiškai iš aukos pozicijos išeiti ir iš esmės keistis sunku – visada galima rasti stiprų vedlį, kuris kelia įkvėpimą ir pasitikėjimą. Susigrąžinti sau save ir savo galią daug lengviau ir daug greičiau gaunasi, kai šalia turime mylinčią ir patikimą ranką, į kurią galima įsikabinti.
Štai, ką apie tokią dvasinę mentorystę ir jos ilgalaikę kelionę sako viena mano klienčių:
Šiuo metu turiu dvi laisvas vietas naujoms ilgalaikės terapijos klientėms. BET dirbu tik su tomis, kurios yra pasiruošusios rimtai ir atsakingai padirbėti su savimi, nesivaiko greitų rezultatų, nesitiki stebuklų nieko nekeičiant, bet nori giliai paliečiančio ir ilgalaikio pokyčio – tiek viduje, tiek išorėje.
Tad jei jauti, kad reikia stiprios ir mylinčios rankos vidinei kelionei įveikti – rašyk ir pakalbėsime apie sąlygas bei tai, kaip galiu tau padėti.
💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜💜
Linkiu kiekvienam, skaitančiam šias eilutes savęs paklausti: „Ką galiu pats pakeisti savo gyvenime šiandien, kad būčiau labiau savo galioje?”, paieškoti atsakymų ne savo nerimaujančiame prote, o širdyje ir tuomet – imtis atitinkamų veiksmų. Net judant iš vietos po mažą žingsnelį, mes galiausiai atsiduriame šviesmečiais toliau nei nedarydami nieko.
Su meile,
Aurelija