Aurelija Kriščiūnaitė
Skaitydama įvairias įkvepiančias pozityvaus mąstymo knygas ir sekdama jų gyvenimo bei minčių formavimo patarimais, visuomet jose pasigesdavau vieno svarbaus dalyko. Na, sugalvojai norą, aiškiai ir ryškiai jį vizualizuodamas perdavei pasąmonei, ir kas toliau? Sėdi ant sofos ir lauki, kol išsipildys? Buvo akivaizdu, kad vieną svarbų momentą didžioji dalis pozityvaus mąstymo skleidėjų akcentavo nepakankamai stipriai. O jis, mano manymu, yra esminis ir tikrai vertas atskiros temos.
Kalbu apie tai, kas vyksta norui po truputį imant realizuotis ir kaip tame procese dalyvaujame mes patys.
Kalbu apie mums kaip atsaką Visatos siunčiamus ŽENKLUS, apie jų perteikiamą žinią, apie jų paskatintą, žodžiais nenusakomą vidinį impulsą kažkur eiti, kažkam skambinti, rašyti, kažką galbūt neįprasto daryti. Būtent taip intuityviai paklusdami savo vidiniam balsui, gavusiam impulsą iš aplinkos, iš pasyvių svajotojų mes tampame aktyviais savo likimo kūrėjais ir patys įgyvendiname savo norus bei svajones.
Ženklai – kam mums jų reikia?
Ko gero kiekvienas žinome tą jausmą, kai kažkoks garsas, kvapas, žodis ar vaizdas mums staiga kažką primena, sukelia keistai stiprų vidinį jausmą, kad pamatėme ar išgirdome tai ne šiaip sau. Dažnai tokie „ženklai“ mums tarsi suteikia patvirtinimą, kad reikia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kai būtent tuo periodu svarstėme, kaip pasielgti. Kartais jie parodo, kad laikas imtis konkrečių veiksmų arba tiesiog primena kažką svarbaus, ko nevalia pamiršti.
Vieni galvoja apie ženklus kaip apie vaikystėje mėgtą užduočių ir mįslių žaidimą, kai ieškai kažko paslėpto bute ar name ir suradęs vieną užrašytą užduotį bei gavęs naują mįslę, eini ieškoti kitos. Kiti yra linkę juos smarkiai mistifikuoti ir sureikšminti, ieškodami simbolinių paaiškinimų senoviniuose žinynuose.
Aš manau, kad ženklai šalia mūsų yra visada, tiesiog tam tikrais gyvenimo periodais mūsų sąmonė būna labiau pasiruošusi priimti naują informaciją, tampa budresnė ir pastabesnė, plačiau atsiveria pokyčiams. Tuomet mus pasiekia tai, kas visuomet mus lydėjo ir vedė – ženklai. Akys tarsi atsimerkia ir mes suprantame, ką iš tikrųjų mums nori pasakyti tarsi netyčia praskridusi, tarsi ne mums skirta praeivio frazės nuotrupa, nuolat visur girdima būtent mums prasmingus žodžius vinguriuojanti daina, straipsnio eilutė, nuotrauka žurnale, užrašas vitrinoje, staiga prisimintas pokalbis ir t.t.
Mūsų pasąmonė turi tiesioginę sąsają su kosminiu informacijos srautu, kuriame yra visa pasaulio informacija apie buvusius, esamus ir būsimus įvykius. Kitaip tariant, mūsų vidinis balsas žino, kaip mums teisingiausia pasielgti kiekvienoje situacijoje, kokiu keliu pasukti ir kokių veiksmų imtis, norint kryptingai judėti mūsų užsibrėžto tikslo link. Viskas būtų paprasta, jei mokėtumėm tą vidinį balsą nuolatos girdėti. Kaip bebūtų gaila, jį užgožia visas emocinis, mentalinis ir energetinis triukšmas, šiukšlės, kurių pilna mūsų galva, širdis ir visi mūsų kūnai. Todėl tam, kad nenukryptumėm nuo savo kelio, mums kasdien gausiai visose pakelėse būna primėtyta ženklų. Būtent juos pastebi ir perduoda mūsų intuicija, kurią vienais kartais praleidžiame pro akis ar ausis, o kitais – priimam kaip žinią, verčiančią sustoti, įsiklausyti, įsiskaityti ir kažką svarbaus prisiminti.
Pastebėjau, kad ženklų itin padaugėja prieš sunkius gyvenimo periodus, prieš didelius pokyčius, prieš dvasinio augimo momentus. Tuomet, kai artėja svarbių sprendimų ir pasirinkimų akimirka. Atrodytų, kad jie ateina tiesiog kaip pagalba. Tereikia išmokti ją pastebėti ir priimti. Tokiais nelengvais laikotarpiais, kai blaškomės, nebūdami tikri, ką pasirinkti, išgirsti savo vidinį balsą itin sunku. Galbūt todėl jis tampa garsesnis ir jei tik esame sąžiningi patys su savimi, jei esame sau ištikimi ir išdrįstame būti tuo, kas esame, būtinai išgirstame intuiciją, kuri per ženklus mus atveda kad ir sunkiu, bet tiesiausiu keliu į patį teisingiausią sprendimą. Žinoma, savo pasirinkimo teisingumą galime įvertinti tik iš tolimesnės laiko perspektyvos, bet kaip taisyklė, jei tik sugebame atskirti EGO, emocijas, kitų žmonių primestas nuomones ir lūkesčius nuo mūsų vidinio „aš“ balso – niekuomet nesuklystame.
Visgi, manau, kad pagrindinė ženklų funkcija – tiesiog duoti mums patvirtinimą apie teisingai arba neteisingai pasirinktas esmines gyvenimo kryptis. Tikiu, kad jau prieš gimdami kiekvienas iš mūsų turime taip vadinamus savo gyvenimo duotuosius matmenis – t.y. pamokas, kurias turime išmokti, tikslą, misiją, kuriuos turime įgyvendinti. Ir ženklai yra vienas iš būdų mus tinkamai pakreipti, mums subtiliai priminti, kas esame ir koks mūsų gyvenimo tikslas. Būtent ženklai mus atveda į konkrečias vietas, kur sutinkame savo giminingas, kartu su mumis keliaujančias sielas (apie jas rašiau straipsnyje „Reinkarnacija arba Rodos, pažįstu tave visą gyvenimą“), kurių mums būtinai reikia, kad sėkmingai vykdytumėme savo sielos misiją.
Kaip rodo patirtis, pradėjus eiti savo Širdies keliu, ar kitaip sakant, pradėjus daryti tai, ko ir atėjai į šią planetą, ženklai ima piltis kaip iš gausybės rago. Atrodo, kad Visata pajungia visas savo pajėgas, kad padėtų tau įvykdyti savo planą. Jei tik pasiduodi tam impulsui ir eini jo vedamas, tavo kelyje atsiranda misijai įgyvendinti reikalingi žmonės, situacijos, daiktai, įvykiai, per kuriuos išvystai misijai reikalingas savybes. Kaip rašė brazilų rašytojas Paulo Coelho „Jeigu kažko labai nori, visas pasaulis padeda įgyvendinti šį troškimą.“ Tas pats yra su misija. Kai pradedi ją įgyvendinti, visas pasaulis pajungiamas į šį magišką procesą. Tereikia pradėti.
Kur gi slepiasi tie ženklai?
Visi esame “iš to paties molio”, bet tuo pačiu – labai skirtingi. Turime skirtingų pomėgių, mus jaudina ir širdį sušildo skirtingi dalykai. Taigi, nenuostabu, kad ir ženklus pastebime išmėtytus mums lyg pėdsakus skirtingose vietose ir srityse.
Pas vienus ženklai ir jų nešama žinia ateina per vaizdus (nuotraukos, filmo kadras, realus vaizdas už lango ar šalia), per kitus žmones (svetimo pokalbio nuotrupos, kito žmogaus tau ištarti žodžiai, tarsi netyčia gyvenime atsirandantys reikalingi žmonės), per žodinę ar rašytinę informaciją (knygos, frazės, straipsniai, tiesiog žodžiai, ištraukti iš bet kokio konteksto), kitiems – per muziką (kažką svarbaus priminusi melodija, garsai, pranašingi dainos žodžiai), per kvapą (ką priminė, kur turiu nueiti, kam turiu paskambinti). Nelygu kam kuris kanalas plačiau atsivėręs.
Mane ženklai lengviausiai pasiekia per dainas, per lauko plakatus (kaip iš filmo „Šešiasdešimtas greitkelis“, kurį nemačiusiems labai rekomenduoju pažiūrėti) ir per rašytinę informaciją. Noriu pasidalinti su jumis keliais pavyzdžiais, kurie nenustoja kartotis.
Mano gyvenime buvo keli periodai, kai artėjo milžiniški pokyčiai bene visose gyvenimo srityse bei esminių gyvenimo kryptį pakeisiančių sprendimų metas. Tais laikotarpiais į mane tarsi lavina pradėjo piltis dainos ir jų žodžiai. Vienos jų buvo girdėtos, kitos – naujos, bet visos jos viena po kitos tarsi koks užkratas apsigyvendavo mano mintyse ir nebepaleisdavo, kol neužsikrėsdavau kita. Niekaip negalėjau jų atsikratyti, norėjosi klausytis vėl ir vėl. Buvo keista, nes dainų emocijos ir žodžiai visiškai neatspindėjo tuometinės gyvenimo situacijos ir juo labiau jausminės būsenos. Tada tik nuojauta tyliai kuždėjo apie tai, ko nei protas, nei širdis dar negalėjo įtarti. Praėjus pusmečiui, visos „dainingos pranašystės” išsipildė. Įdomiausia buvo tai, kokia teisinga eilės tvarka jos „apdainavo“ visus manęs netrukus laukiančius sunkius emocinius pokyčius, kurie ir netruko išsipildyti pažodžiui būtent tokia tvarka, kaip į atmintį įkrito daina. Taigi, iš kelių melodingų kūrinių galėjau sau sėkmingai susidėlioti visą būsimų gyvenimo metų kaleidoskopą.
Kita labai dažna man siunčiamų ženklų tirada yra neplanuotas atsidūrimas naujose nežinomose vietose – ten, kur sutinku savo naujus netikėtus sielos draugus. Pavyzdžių ir scenarijų gali būti daugybė – einu numatyta kryptimi ir tikslu, bet kažkodėl nusprendžiu pakeisti įprastą maršrutą, pasuku nauju keliu, į nepažįstamą gatvę, užsuku į naują parduotuvę, kur mano dėmesį patraukia jau seniai mano ieškotas daiktas, nešuosi jį matuotis į kabiną, pačiai sau visiškai netikėtai užkalbinu asmeniniu klausimu pardavėją (šiaip nepažįstamų žmonių nekalbinu), paaiškėja, kad domimės tais pačiais dalykais ir per kelias minutes pirmą kartą matomas žmogus tampa man artimu bendraminčiu, su kuriuo pasikeičiame kontaktais ir toliau bendraujame ne vienerius metus… Tokiose situacijose jaučiuosi tiesiogine prasme einanti pagal ženklus. Tarsi pasakoje. Vidinis impulsas, jei tik jam pasiduodi, tave veda ten, kur tiesiog turi atsidurti, tempia už liežuvio pasakyti tai, ką turi pasakyti, verčia elgtis taip, kaip turėtum pasielgti. Tai magiška patirtis, kuriai tereikia atsiduoti ir leisti stebuklui įvykti.
Kaip lavinti intuiciją?
Ko gero, akivaizdu, kad pastebėti ženklus mums leidžia mūsų intuicija arba vidinis balsas. Būtent jo stiprinimas ir lavinimas padeda didinti savo vidinę išmintį ir geriau įžiūrėti mums siunčiamas krypties nuorodas. Taigi, kaip išmokti jį girdėti ir lavinti?
Visų pirma, esu tikra, kad intuicija yra kiekvienam įgimtas dalykas. Žinoma, pas vienus ji iš prigimties stipresnė nei pas kitus. Kartais pas siplnesnę intuiciją turinčius žmones ši sustiprėja patyrus klinikinę mirtį ar išgyvenus įvairias situacijas, priartinusias prie mirties. Nepaisant to, esu tikra, kad išlavinti ryšį su savo vidiniu “aš” gali absoliučiai kiekvienas, nepriklausomai nuo duotybių ir išgyventų situacijų. Tam tereikia didelio noro ir pastangų.
- Vienas puikiausių intuicijos lavinimo būdų – meditacija. Jos metu nurimsta protas ir visas galvoje ošiančių minčių bei nerimastingų jausmų triukšmas, įprastai gožiantis vidinį balsą. Sistemingai medituodami, išmokstame girdėti savo tikrąjį „aš“ , o jis mums padeda įžvelgti ženklus ir dėsningumus taip, kad šie mums pasitarnautų kaip nuorodos į tolimesnį kelią. (Vieną mano meditaciją, skirtą stiprinti ryšiui su vidiniu balsu ir širdimi, rasite skiltyje „Sielos namų meditacijos“).
- Dar vienas įdomus būdas lavinti intuiciją – darbas su švytuokle, apie kurį išsamiai rašiau straipsnyje „Švytuokle, švytuokle – pasakyk“. Tokiu pačiu principu galima dirbti ir susikuriant kūno mikroženklų sistemą, per kurią pasąmonė siunčia atsakymus (pvz.: Atpalaiduojame kūną ir pasineriame į lengvą transą. Jei uždavus klausimą nevalingai sujuda mažasis pirštelis, reiškia “taip”, o jei rodomasis – “ne”, arba jei per kūną nueina šilta banga, reiškia “taip”, o jei šalta – “ne”). Žinoma, tokiai sistemai atidirbti reikia laiko, bet jos suteikiamos galimybės girdėti savo vidinį “aš” tai atperka su kaupu.
- Kūrybingas ir meniškas intuicijos lavinimo būdas – įvairios meno bei rašymo terapijos formos, skirtos ryšio su pasąmone stiprinimui ir savianalizei – tai fraktalų, asmeninės mandalos piešimas, Sielos koliažų klijavimas, pasąmoninio laiško sau rašymas ir kita.
- Taip pat egzistuoja daugybė visokiausių testų, vertinančių mūsų intuicijos lygį, žaidimų ir pratimų, skatinančių jos lavinimą. Nemažai jų galima rasti internete, arba įvairiose ezoterinėse knygose (pabandykite pažaisti su Stacey Wolf “Tapk aiškeriagiu” ir kt.)
- Susidraugauti su vidiniu balsu padeda ir elementarus užverstų kortų, paveiksliukų, spalvų ir skaičių spėliojimas, bandymas atspėti, kas skambina, ką žmogus pasakys, prieš jam pradedant kalbėti ir panašūs žaidimai arba Taro kortų aiškinimas.
Žodžių, būdų yra daug – tereikia pasirinkti priimtiniausią ir sistemingai jį taikyti. Jei iš pirmųjų kartų nesigauna, nemeskite visko iš karto. Duokite sau laiko ir būsite maloniai nustebinti.
Visgi verta atsiminti, kad, svarbiausia sąlyga intuicijos lavinimui yra tinkamas nusiteikimas. Anot budistų, ideali sąmonės būsena, kurioje geriausiai girdime save, yra metaforiškas buvimas „varle pievoje“. Turime tupėti atsipalaidavę ir nurimę, kad minčių ir jausmų triukšmas netrukdytų save girdėti. Tuo pačiu turime išlikti budrūs, kad kaskart praskrendant musei, galėtumėm kyštelėti ilgą savo liežuvį, ją pagauti ir toliau ramiai sėdėti. Tai kaip miegojimas atsimerkus. Esame atsipalaidavę, bet budrūs ir matome viską, kas vyksta aplinkui mus, tuo pačiu neįsitraukdami į jokius aplinkinius įvykius, nes juk miegame.
Kaip suprasti, kad ženklas teigiamas arba neigiamas?
Iš tiesų tai paprasta. Jei kažko siekdami, kažką darydami, nuolat ir kaktomuša susiduriate su sunkumais, jei nuolat jaučiatės išorinių aplinkybių stabdomas, vadinasi gaunate ženklus, kad jums to nereikia. Negali žinoti – galbūt toks trukdymas ar stabdymas vieną dieną jus sulaikys nuo kelionės, kurioje būtumėte nukentėjęs, arba tiesiog apsaugos nuo pavojaus, nuo sunkių žmonių, nereikalingo ir sekinančio darbo bei kitų dalykų. Kartais apie kažką pagalvojus, apima negeras jausmas. Tai gali būti tempimas pilvo zonoje, padažnėjęs širdies ritmas ar nepaaiškinamas nerimas. Tokiu atveju geriausia skirti laiko, nusiraminti ir pagalvoti, su kuo tai gali būti susiję ir pasinaudoti jums siunčiama informacija.
Kai gauname gerą ženklą, jaučiame sunkiai žodžiais įvardijamą lengvumą – šviesią vidinę giedrą ir stiprų tikėjimą, kad tai, ką darome, kažkodėl yra gerai ir mums reikalinga. Jei elgiamės teisingai, teigiamų ženklų vis daugėja – atsiranda reikalingi žmonės, situacijos, priemonės, kurių reikia tikslui įgyvendinti.
Gavome ir supratome ženklą – kas toliau?
Suvokus, kad gauname pagalbą iš aplinkos per ateinančius ženklus ir juos teisingai interpretavus, svarbiausia yra imtis atitinkamų veiksmų. Taigi, patys savaime ženklai nereiškia nieko. Esmė yra tai, ką darysime juos gavę. Būtent toks aktyvuojantis impulsas priverčia mus sugalvojus norą visgi pasikelti nuo sofos ir jaučiant teisingas kryptis imtis jį realizuoti.
Jei gavote ir supratote ženklą – pasitikėkite juo, sekite juo, vykdykite jį, pakluskite jam. Tai svarbiausia, ką reikia padaryti, kad būtumėte apdovanotas.
Deja, pasakyti – lengviau nei padaryti. Kartais, rodos, darome viską priešingai, nei liepia intuicija. Šimtus kartų atsimušę į sieną vis vien kaktomuša stengiamės patekti ten, kur mums tiesiog nereikia būti, stengiamės gauti tai, ko mums visiškai nereikia turėti. Dažnai, nepaisant apėmusio negero jausmo, pasiduodame visuotinei tėkmei, visuomeninėms normoms, aplinkinių, o ne savo nuomonei ir norams. Kartais, nekreipdami dėmesio į vidinį impulsą, pasiduodame tinguliui ir nenorui kažką daryti arba tiesiog nepasitikime tuo vidiniu, galbūt logikai prieštaraujančiu balsu ir į jį ignoruojame. Taip tuo momentu būna tiesiog lengviau. Deja, įprastai, intuicija neapgauna (nebent tai buvo ne intuicija, o koks nors jaumas, kuri palaikėte vidiniu balsu) ir blogi spėjimai pasitvirtina. Šioje vietoje labai padeda, jei intuityviai stipriai siunčiamą informaciją ir nuojautas užsirašome ir po kurio laiko pasitikriname. Rezultatų tikslumas gali nustebinti.
Gera žinia yra tai, kad kuo daugiau klausome intuityvaus vidinio „aš“ balso, tuo garsiau jis mums šneka. Kartu su juo didėja ir ženklų kiekis. Aplinkoje jų būna tiek pat, kaip ir anksčiau, tiesiog mūsų jutiminiai organai, bendradarbiaudami su vidiniu balsu tuos ženklus pastebi vis dažniau ir dažniau. Taip atsiranda vis glaudesnis ryšys su Visata, kuri daro viską, kad padėtų mums įgyvendinti mūsų pačių sau suprogramuotus gyvenimo scenarijus.
Taigi, labai linkiu išdrįsti būti savimi, įsiklausyti į save ir tapti savo pačių vedliais, su meile einančiais savo Širdies keliu.
Su meile,
Sielos namai
————————————————————————————————————
Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!
[yikes-mailchimp form=”1″ title=”1″ submit=”Užsisakyti naujienas”]
————————————————————————————————————————————————————-
O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like ar Facebook Send mygtukais bei išreikškite savo nuomonę Facebook ar svetainės komentaruose apačioje. Juk gerais dalykais taip gera dalintis.
AČIŪ už atsakymus, kurių ieškojau;)