Asmeninių ribų gynimas ir mokėjimas pasakyti NE

• Dažnai rūpinatės kitų poreikiais ir norais, savuosius palikdami vėlesniam laikui?
• Jums sunku pasakyti NE į kitų prašymą, net jei nenorite to daryti?
• Nemaloniose situacijose dažnai nutylite sukilusias piktas mintis, kad tik nekiltų konfliktas?
• Susidūrę su kliūtimi, mieliau ją apeinate, nei kimbate į kovą?
• Ar jums sunku pakovoti už savo nuomonę tais atvejais, kai ji iš esmės nesutampa su aplinkinių pozicija?
• Jums daug svarbiau išlaikyti „gero, paslaugaus, atlaidaus, draugiško“ žmogaus įvaizdį, net jei dėl to tenka aukoti asmeninius poreikius?
• Ar jums labai svarbu, ką apie jus mano ir kalba aplinkiniai?
• Neriatės iš kailio, stengdamiesi ir aukodamiesi dėl kitų, o jie tai laiko savaime suprantama ir neberodo dėkingumo?

Jei bent į kelis iš šių klausimų atsakėte teigiamai, gali būti, kad jums dažnai iškyla sunkumas pasakyti griežtą NE tiems, kas jumis naudojasi – emociškai, fiziškai, dvasiškai ir visaip kitaip. Dėl to atsiduriate situacijose, kai jums tenka vėl ir vėl apginti savo asmenines ribas. Klausimas tik, ar tai įsisąmoninate, ar net nepastebite, kaip eilinį sykį ir vėl darote ar sakote kažką, ko jums visai nesinorėtų. Koks čia skirtumas? Ogi toks, kad sąmoningai suvokiant situaciją, kurioje esate verčiamas prisitaikyti, aukojant savo poreikius, paklusti kitų lūkesčiams, elgtis pagal jų norus, jūs turite galimybę rinktis. Galite vėl „dėl šventos ramybės“ nusileisti arba galite išsakyti savo nuomonę ir ištarti tvirtą NE.

Prisipažinsiu, kad ir vėl rašau tema, kuri man pačiai labai aktuali ir skaudi. Jau ne pirmus metus mokausi asmeninių ribų gynimo. Anksčiau didžiuodamasi sakydavau, kad esu itin paslaugus, draugiškas ir nekonfliktiškas žmogus. Taip, tai puikios savybės, bet ką reiškia tas gerumas, kai nuolatos malonindamas kitus, nusileisdamas ir pildydamas jų norus galiausia pameti savo esmę ir nebežinai, ko nori pats? O jei ir žinai – tiesiog nebeturi jėgų asmeninių svajonių įgyvendinimui.

Ar per tą laiką padariau pažangą? Manau, kad taip. Visų pirma, išmokau pajausti, kur yra tos mano asmeninės ribos. Kadangi visą mano gyvenimą jos buvo nuolat pažeidinėjamos, prisidengiant ir manipuliuojant meile bei rūpesčiu, nepajausdavau, kada ir vėl pradedu daryti tai, ko nenoriu, kada leidžiuosi įtikinama tuo, kuo netikiu. Nė nepastebėdavau, kaip eilinį sykį užkibdavau ant manipuliatorių ir išnaudotojų kabliuko, pildydavau jų poreikius, nes norėjau būti GERA. Susigriebdavau tik tuomet, kai vėl pasijausdavau pavargusi, išsibalansavusi ir nebežinanti, kas vyksta.

Išmokusi matyti, kada yra pažeidinėjamos mano ribos, atgavau pasirinkimo teisę. Dabar renkuosi būti gera kitiems ar išlikti ištikima sau, netampant bjauria pikčiurna bei nejautria furija.Ta riba labai trapi ir išlaikyti ją būna sunku, bet juk tam ir gimėme, kad mokytumėmės, tiesa?

Kas gi tos asmeninės ribos ir kaip jos gali būti pažeidžiamos?

Pradėkime nuo elementaraus ribų brėžimo pavyzdžio – hipotetinio, aišku. Jūs nusipirkote sklypą ir apsibrėžėte savo ploto ribas. Tvoros dar nėra, todėl profilaktiškai tenka apeiti savo teritoriją su pagaliuku ir nubrėžti tą vietą, kur prasideda ir baigiasi jūsų nuosavybė. Tuo tarpu kaimynai šalia irgi statosi namą. Jūsų plotelyje daug geresniu kampu krenta saulė, taigi nenuostabu, kad pastebite vis arčiau ir arčiau jūsų slenkančią kaimynų gėlių veją. Įprastai gyvenime tam ir egzistuoja oficialūs sklypo dokumentai bei tvoros.

Santykiuose gi akivaizdžių tvorų nestatome, todėl tik savo elgesiu, t.y. tuo, kaip elgiamės patys su savimi ir kaip kitiems leidžiame su savimi elgtis, apsibrėžiame ribą tarp to, ko galima iš mūsų tikėtis, kas yra leistina ir ko mes tikrai nedarysime. Net jei kitas to labai norėtų.

Fizinės ribos – aiškiausiai nustatyta zona, kurios pažeidimus jaučiame jautriausiai. Natūralu, kad susierziname arba net supykstame, kai kažkas prieina per arti, liečia mus ne taip, kaip mums norėtųsi, mus šnipinėja, kapstosi po mūsų daiktus. Tai elementaraus privatumo pažeidimas, kurį pastebime ir dažniausiai mokame apginti.

Visgi dar yra psichologinės ribos, kurias pažeidžia nuolatinė kontrolė, liguistas domėjimąsis mūsų asmeniniu gyvenimu, neprašyti patarinėjimai, kišimąsis į sprendimus, nuomonės piršimas, emocinis išnaudojimas, paslaugų prašymai, manipuliacijos, verčiančios mus elgtis taip, kaip patogu išnaudotojui ir taip toliau. Čia svarbu nepamiršti, kad manipuliacijos yra dvipusis psichologinis žaidimas. Jame dalyvauja ir manipuliatorius, ir jo auka, su kurios nesąmoningu ar sąmoningu sutikimu viskas ir vyksta. Taigi, suversti visą kaltę „tiems bjauriems išnaudotojams“ nepavyks, nes mes patys jiems leidžiame su mumis taip elgtis.

Asmenines ribas pradedame brėžti dar vaikystėje, būdami maždaug 3 metų amžiaus. Būtent tie vaikai, kurių asmeninės ribos nuo mažens buvo dažnai pažeidinėjamos, o fiziniai ir emociniai poreikiai nepaisomi,  paprastai praranda ryšį su savo emocijų pasauliu. Suaugę jie susiduria su sunkumais šioje srityje, nes nejaučia, kada jau reikia gintis arba tiesiog nemoka to daryti.

Tuo tarpu natūrali reakcija į ribų peržengimą – susierzinimas, nuovargis, pasimetimas ir galiausia – pyktis. Būtent stipri pykčio energija padeda pašalinti iš kelio kliūtį, šiuo atveju – išnaudotoją.

Visgi savo atsakomąją reakciją ir emocijas būtina iškomunikuoti tiesiogiai ribų pažeidėjui, o ne slopinant pyktį ir patyliukais bumbant jam ar jai už nugaros. Jei nuolatos nuolaidžiausite, slopinsite savo neigiamus jausmus nepatogiose situacijose, jei sukursite bendravimo su jumis taisykles, o po to dažnai darysite išimtis, leisdami jas pažeidinėti – jūs patys trinsite savo ribas. Kuo jos neaiškesnės, kuo silpniau ginamos – tuo dažniau kitiems kyla noras jas peržengti – sąmoningai arba nesąmoningai.

Asmeninės erdvės apgynimas pažingsniui

Taigi, norint išmokti apsiginti nuo galimų pažeidėjų, visų pirma reikia išmokti pajausti tiek mums patogias ribas, tiek ir jų peržengimo signalus. Juk negalim gintis, kai net nesijaučiam puolami ir susigriebiam tik tuomet, kai suprantam esą susierzinę ir pikti. Tai reiškia, kad turim atkurti nutrūkusį ar prislopusį ryšį su savo emocijų pasauliu bei savo kūnu, kuris per signalus mums siunčia aiškią žinią apie mūsų vidinę būseną. Ši sritis – emocinio intelekto lavinimo užduotis, kurios tikslas – išmokti atpažinti, priimti savo emocijas bei kūno signalus, per kuriuos jos pasireiškia, mokytis jas valdyti ir tinkamai naudoti bendraujant su aplinkiniais. Kuo geriau mokame pažinti savo jausmus, tuo lengviau ir empatiškiau jaučiame kitų žmonių išgyvenimus – tiek atvirai rodomus, tiek ir paslėptus. O tai, savaime suprantama, labai padeda ne tik bendraujant, bet ir ginantis nuo galimų ribų pažeidėjų.

Emocinį intelektą galima lavinti savarankiškai, bet daug efektyviau ir greičiau mokymosi procesas vyksta specialiuose tam skirtuose mokymuose, o dar geriau – terapinėse bendravimo ir asmeninio tobulėjimo grupėse.

Kitas žingsnis išmokus atskirti, kada aplinkiniai pažeidė jūsų leistinas ribas – aiškiai ir tvirtai iškomunikuoti jas iš naujo. Paprasčiau, tariant, jei jaučiatės nepatogiai, sakote išganingąjį NE.

Pradžioje tai daryti baisu, nes susidursite su vidinėmis abejonėmis. Kaip gi aš to nedarysiu? Juk tuomet ant manęs supyks, nusivils, išvadins blogu žmogumi ir gal iš viso nustos bendrauti. Ant vienos svarstyklių lėkštės padėtas jūsų susikurtas “geruolio” įvaizdis, baigiantis jus užsmaugti, o ant kitos – drąsaus žmogaus, kuris nesileidžia išnaudojamas, amplua ir galimybė būti atstumtu.

Niekas nenori būti blogas, atstumtas ir vienišas. Mums atrodo, kad nustoję tenkinti lūkesčius prarasim aplinkinių pritarimą. Iš dalies tai tiesa. Kodėl? Nes visi tie išnaudotojai jau yra pripratę prie jūsų nuolatinių paslaugų – psichologinio, finansinio ar fizinio palaikymo, jų norų, lūkesčių ir poreikių pildymo, kuris tapo jiems savaime suprantama jūsų pareiga. O jūs imate ir staiga užsukate kranelį! Įsivaizduojate, kokį nepasitenkinimą tai sukelia? Nenustebkite, jei išgirsite daug skaudžių žodžių apie tai, koks esate egoistas, savanaudis, piktas, nejautrus žmogus, kuriam kažkas atsitiko, nes “anksčiau toks nebuvote”. Tai tipinis manipuliacijos modelis, kuriame iš „gero žmogaus“ jūs virstate “blogu“, nors iš esmės jūs tik nebesutinkate būti minkomas ir mindomas, kaip kitiems patogu.

Svarbiausia, net ir susidūrus su neigiama pirmine tokių žmonių reakcija, nekapituliuoti, nenusileisti „tik šį, paskutinį kartą“ ir toliau tvirtai laikytis savo. Taip, tam reikia drąsos, bet patikėkite – ji su kaupu atsipirks.

Kas atsitinka tuomet, kai pradedame tvirtai ginti savo ribas?

Paprastai žmonės, nejaučiantys savo ribų arba leidžiantys kitiems jas nuolat pažeidinėti, būna lipte aplipę įvairiausio plauko išnaudotojais. Piktybiniais ir neva nekaltais. Natūralu, kad tokie vampyrai suvalgo mūsų energiją, laiką ir gyvenimo jėgas, kurias turėtumėm skirti sau. Visgi mokytis apsaugoti savo asmeninę erdvę, įsisąmoninti ir kitiems aiškiai parodyti jos ribas – niekuomet nevėlu.

Jei tendencingai ir aiškiai brėšite asmeninės erdvės ribas, gali nutikti du dalykai. Visų pirma, kai kurie žmonės nustos su jumis bendrauti. Skamba baisiai? Nebijokite, nes paprastai tai tipinių manipuliatorių ir išnaudotojų grupė. Supratę, kad daugiau iš jūsų negaus nemokamų paslaugų, negalės jūsų išnaudoti ir jūsų sąskaita parazituoti, jie tiesiog nebemato prasmės tęsti bendravimą. Ir ačiū Dievui! Kaip sakoma  – „Linkiu jums kuo didžiausios sėkmės kuo toliau nuo mūsų visų“. Kuo mažiau jūsų gyvenime parazitų, tuo daugiau energijos ir laiko lieka jums.

Tie žmonės, kurie liks, tiesiog turės susitaikyti su jūsų naujuoju AŠ. Kadangi jūsų naujos ribos tiek jums, tiek ir jiems bus naujiena – natūralu, kad brėžti jas teks ne vieną ir ne du kartus. Bet šis procesas – tai psichinei ir fizinei jūsų gerovei būtino įpročio stiprinimas. Gebėjimas sakyti NE lavėja tik jį lavinant. Štai taip viskas paprasta. Kuo dažniau sakote NE, tuo mažiau jaučiatės dėl to kaltas ar blogas. O su laiku tai tampa visiškai neskausminga.

Na, o tie žmonės, kurie pradžioje dėl pasikeitusių santykių reiškė savo nepasitenkinimą, su laiku ims vis labiau jus gerbti. Turbūt esate girdėję posakį, paprastai sakomą su pagarba – „Šitam tai ant galvos nepalipsi“. Ir jie to daryti net nebando. Verta atsiminti, kad kiti mums ant galvos gali užlipti tik tuomet, kai mes per ilgai stovime žemai nusilenkę…

Ir pabaigai apie kitą kraštutinumą. Labai svarbu, kad pradėję ginti savo erdvę netaptumėm visiška priešprieša to, kas buvome. Susireikšminę egoistai tokie pat nelaimingi kaip ir nuolatos kitų išnaudojami žmonės. Padėti kitiems, dalintis tuo, ką turime geriausio, jei tai sutampa su mūsų pačių noru, planais, nepažeidžia mūsų emocinių bei fizinių poreikių, yra sveika ir netgi būtina. Kodėl?

• Tai padeda įsisąmoninti visko, kas gyva, ryšį,
• pajausti savo sielos misiją ir vietą Žemėje,
• palaikyti teisingą energetinių mainų „DUOTI-GAUTI“ balansą,
• ugdo mūsų dvasingumą bei tarnystės visuomenei jausmą.

Svarbiausia, kad visa tai vyktų išlaikant asmeninės erdvės harmoniją bei nuolatos prisipildant asmeninius energijos rezervuarus. Prisiminkite – kad norėdami būti naudingi kitiems, norėdami jiems duoti, turite patys būti to pilni. Tik taip galėsite duoti su džiaugsmu, be išskaičiavimo, be aukos jausmo ir savęs neskriausdami. Iš tuščio ar sudaužyto ąsočio neįpilsi, taigi nepamirškite savo ąsočio tausoti ir reguliariai prisipildyti. 🙂

Su meile,

Aurelija Sielos namai