Derybos su vidiniu kritiku – kaip nustoti save graužti?

Paskutiniame Sielos namų straipsnyje “Kaip nustoti nerimauti?”, sulaukusiame itin daug jūsų atsiliepimų ir atgalinio ryšio, skriejusio pas mane įvairiausiais kanalais, kalbėjau apie nerimą  – jo priežastis, kaip patys dalyvaujame jį kurdami ir ką daryti, kad nerimo būtų mažiau. Kadangi viena iš nerimo priežasčių – itin aršus vidinis kritikas, neduodantis ramiai gyventi, žadėjau papasakoti, kaip galima su juo darniau bendradarbiauti. Apie tai ir pakalbėsime šį kartą.

Vidinio kritiko tema – kaip ir kitos Sielos namų temos, kuriomis rašau – vienas opiausių mano asmeninių skaudulių. Sprendžiant iš skaitytojų reakcijos į straipsnį apie nerimą – deja, tai viena opiausių temų ir tarp mūsų tautiečių.

Jau kelis metus su vidiniu kritiku dirbu, deruosi, tariuosi gražiuoju, ir ne taip gražiai, taikau įvairias praktikas ir terapijas. Per tą laiką su kritiku susipažinome gan artimai. Tai suteikia ne tik sąmoningumo, jaučiant, kada ir kodėl jis įsijungia, bet ir gebėjimo jį nors kiek pažaboti. Todėl mielai pasidalinsiu su jumis tuo, ką atradau ir pritaikiau pati asmeniškai bei darbe su savo klientais.

Ar atsimenate pasaką apie nykštuką Rumpelstiltskiną? Tik atspėjusi keistą nykštuko vardą karalienė išsivadavo iš žemaūgio šantažuotojo žabangų. Lygiai taip siaubo filmuose apie žmones apsėdusias piktąsias dvasias, norėdamas atlikti išvarymą, egzorcistas turi sužinoti demoniškos būtybės vardą.

Folklioras folklioru, bet ir gyvenime, norėdami įgauti daugiau galios, turime suprasti, su kuo turime reikalą. Tik neįsisąmonintos mūsų neharmoningos emocijos gali virsti mus ėdančiais vidiniais demonais. Taip ir vidinis kritikas, apie kurio buvimą tik nujaučiame, bet nieko daugiau apie jį nežinome, turi mums milžinišką galią, lemiančią mūsų impulsyvų ir destruktyvų elgesį. Taigi, norėdami pažaboti vidinį kritiką, visų pirma turime su juo arčiau susipažinti.

Pažinti vidinį kritiką

Nuolatos mus kritikuojančios ir ujančios vidinės asmenybės dalys gali turėti daug vardų ir formų. Tai ir visiems pažįstamas Perfekcionistas, apie kurio apraiškas rašiau straipsnyje “Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai” Ir dėl iliuzinio saugumo viską norintis valdyti Kontrolierius, kurio veikla skambėjo straipsnyje “Kaip jaustis saugiam visko nekontroliuojant?”. Ir Super Moteris, kuri niekuomet neprašys pagalbos, nes pati privalo susitvarkyti.  Ir Gera Mergaitė, kuriai gėda sakyti NE, atsisakyti, pasirodyti nepatogia kitiems. Ir Lygintoja, kuri savo vertę (dažniausiai jos trūkumą) suvokia tik lygindamasi su kitais. Ir Darboholikė, Gelbėtoja, Panikuotoja ar Laimėtoja ir t.t.

Visų jų bendras bruožas – įsitikinimas, kad patys savaime, būdami tokie, kokie esame, nesame vertingi. Jų darbas -pasirūpinti, kad gautumėme dėmesio ir pritarimo iš aplinkos. Kam to reikia? Jų manymu, mūsų vertė priklauso nuo aplinkinių pritarimo ir palaikymo. Tuomet tam, kad jaustumėmės vertingi, darome viską, kad tik pelnytume aplinkinių pritarimą, dėmesį ir meilę.

Tokios asmenybės dalys formuojasi kūdikystėje ir vaikystėje, kai iš tiesų turime itin mažus resursus ir patys savimi pasirūpinti negalime. Aplinkinių dėmesys ir meilė mums garantuoja saugumą ir išlikimą. Visgi net ir mums užaugus bei sukaupus pakankamai resursų, kad galėtume būti savarankiški, viduje vis dar girdime vidinius kritikus, liepiančius mums elgtis taip, kad žūtbūt atitiktume kitų lūkesčius.

KRITIKO ŽODŽIAI

Tam, kad įsisąmonintumėm, koks konkrečiai kritikas ar keli jų apsigyvenę mūsų viduje, visų pirma, turime atidžiai į juos įsiklausyti.

Įsijunkite aukščiausio sąmoningumo mygtuką ir kas kartą, išgirdę ar pajautę, kad jau save barate, įsiklausykite į konkrečius žodžius. Ką jūs sau sakote žiūrėdami į veidrodį, kai jums kas nors nepavyksta, kai dėl kažko nerimaujate, kai jums gėda ar pikta ant savęs ir pan.? Atkreipkite dėmesį, kokiose situacijose jūsų vidinis kritikas aktyvuojasi.

Vien tik sekti žodžius mintyse yra sudėtingas dalykas, todėl parankiausia, pradėjus pažintį su kritiku, besikartojančius dalykus tiesiog užsirašyti. Atradimai ir suvokimai tokiuose užrašuose būna stulbinantys, o kartais – sukrečiantys. Ne kartą esu mačiusi, kaip mano dailės terapijos klientai, pradėję rašytis vidinio kritiko sakomus žodžius pakraupsta, suvokę jų mąstą ir žiaurumą. Nieko nuostabaus, kad apsimetam, jog niekas nevyksta. Pripažinti tokį vidinį mazochizmą yra sunku.

Įsiklausydami į savo kritiko sakomus žodžius ir juos rašydamiesi, paklauskite savęs, ar tos frazės jums jau yra kur nors girdėtos? Paprastai save barame savo tėvų, senelių, vyresnių brolių ar sesių, mokytojų ir kitų autoritetų žodžiais. Tai frazės, kurias apie save nuolat girdėjome vaikystėje. Gali būti, kad mūsų galvoje kartais skamba mamos žodžiai, kitose situacijose įsijungia tėtis, o trečiose – išgirstame dar ir mokytojo kritiką. Priskirdami konkrečias frazes atitinkamiems žmonėms galėsite išsigryninti, kas suformavo jūsų vidinio kritiko frazių lobyną.

Dar vienas būdas jį prakalbinti – žaidimas rolėmis. Kadangi kritikas – tai jūsų pačių vidinė dalis, galite nesunkiai į jį įsijausti ir pabandyti pakalbėti iš jo pozicijos. Lengviausia tai daryti kartu su psichoterapeutu ar palaikymo grupėse poromis. Jei tokios galimybės neturite, darykite tai savarankiškai tiesiog kalbėdami su juo arba rašydami. Pasiimkite dviejų spalvų rašiklį arba skirtingų spalvų šriftą, jei praktiką atliekate kompiuteryje, ir paklausinėkite kritiko, ką jis jums nori pasakyti, koks ir kas jis yra pats, ką veikia, kaip jaučiasi, kodėl jam atrodo, kad elgtis vienaip ar kitaip bus geriau, kodėl jis jums toks griežtas, kokia jo motyvacija, ko jis nori, nuo ko jis jus saugo? Terapinis rašymas maksimaliai atjungus protą ir rašant tiesiog tai, kas ateina į galvą, gali jus smarkiai nustebinti. Taip iš pasąmonės galime ištraukti itin svarbius ir gilius dalykus.

KAIP JIS ATRODO?

Tęsiant pažintį su kritiku, labai naudinga jį vizualizuoti. Kaip tai padaryti?

Vienas iš būdų – tiesiog jį nupiešti. Daug negalvokite. Leiskite sau tiesiog jausti ir iškilti vaizdiniams, kurie ateina, uždavus sau ketinimą nupiešti vidinį kritiką. Tam nereikia jokių meninių sugebėjimų ar žmogaus kūno anatomijos išmanymo. Net jei mokate piešti tik “taškas taškas pagaliukas, štai ir gavos žmogeliukas” – tokių žinių pilnai pakanka. Beto – kritikas nebūtinai turi turėti žmogaus formą. Šis piešinys bus vertingas ne kaip estetinė vertybė, bet kaip informacinis bei patyriminis procesas. Jis neturi būti gražus ar juolab – profesionalus.

Žinoma, naudingiausia pabaigus tokius piešinius, o kartu ir patį piešimo procesą bei jo metu iškilusius jausmus, vaizdinius, kūno pojūčius aptarti kartu su dailės terapijos specialistu ar psichoterapeutu. Jeigu tokios galimybės neturite, darykite tai savarankiškai, atlikdami kuo išsamesnę savianalizę ir savirefleksiją raštu.

Kitas būdas – suklijuokite vidinio kritiko koliažą iš žurnaluose rastų paveikslėlių. Sudėliokite iš jų norimą kompoziciją. Stenkitės darbuotis maksimaliai atjungę protą, proceso metu nesigilindami, kodėl darote tai, ką darote. Suklijuotą koliažą būtina “prakalbinti”. Čia vėl padės terapeutas arba savirefleksija. t.y. aprašymas to, ką jautėte ir mąstėte procese, o taip pat to, kas pavaizduota ir ką simbolizuoja jūsų koliažas.

IŠ KUR JIS ATSIDARO IR KAM JO MAN REIKIA?

Tiek dirbant su terapeutu, tiek ir savarankiškai rašant laiškus, piešiant ar klijuojant koliažus, svarbu apie savąjį kritiką sužinoti pačius svarbiausius dalykus.

• Kokiomis sąlygomis jis susiformavo?
• Ko jis bijo, nuo ko jus saugo?
• Ko jis nori?
• Kam jis jums reikalingas?

Kaip gimsta aplinkinių dėmesio pritraukimu jums besirūpinantis kritikas? Pavyzdžiui, jei vaikystėje jūsų asmeniniai poreikiai dažnai buvo nustūminėjami į šoną tam, kad būtų patenkinti jūsų tėvų poreikiai, galimas daiktas būtent tada gimė jūsų dalis, sakanti, kad privalote būti labai patogus ir geras vaikas (tylus, ramus, nekeliantis isterijų ir didelių reikalavimų, atsakingas, gerai besimokantis, savarankiškas, padedantis, žodžiu – nekeliantis tėvams rūpesčių). Demonstruodami tėvams nepatogius jausmus ar elgesį buvote atstumiamas – “Jei taip darysi, mamytė tavęs nemylės”. Taigi asmeninių poreikių užslopinimas buvo vienintelis būdas pelnyti tėvų meilę ir pripažinimą.

Panašiai vien už pasiekimus ir gerus pažymius giriami vaikai tampa liguistais perfekcionistais ir laimėtojais, jaučiančiais savo vertę tik tuomet, kai pirmauja. Tie, kuriuos nuolatos lygino su kitais vaikais, savąją vertę suvokia tik per lyginimą. Ir taip toliau.

Visgi mūsų kritikai nėra kažkoks virusas, sukurtas mums kenkti. Jie turi savo funkciją. Jie yra šventai įsitikinę, kad be aplinkinių pritarimo ir meilės mes neišgyvensime, todėl stengiasi mus įtikinti nuolat juos pelnyti. Kitaip tariant – tai mūsų saugotojai.

Ar žinote, kodėl poreikis būti priimtu, suprastu, palaikomu yra toks stiprus ir kone gyvybiškai būtinas? Viena iš teorijų teigia, kad tai yra mūsų gyvuliškojo instinkto palikimas. Dauguma gyvūnų, skirtingai negu žmonės, norėdami išgyventi, turi gyventi būriais. Būti atstumtu, išmestu iš būrio, būti nepritapėliu jiems yra tolygu badui ir mirčiai. Savarankiškas suaugęs žmogus savo gyvybiniais poreikiais šiais laikais pasirūpinti nesunkiai gali ir pats – be aplinkinių pritarimo ar palaikymo. Visgi ta baimė – o kas jei atstums, o kas jei liksiu vienas? – ji vis dar gyva mumyse. Ja ir minta mūsų vidiniai kritikai.

AR REIKIA VIDINĮ KRITIKĄ VISIŠKAI PAŠALINTI?

Visos mūsų asmenybės dalys yra mums reikalingos, nes turi atitinkamas mums naudingas funkcijas. Visiškai jų pašalinti nėra nei reikalo, nei galimybių.

Įsivaizduokite žmogų, kuris neturi nei lašo savikritikos, kuris neanalizuoja ir nevertina savo veiksmų ir pasirinkimų, nes jie, jo manymu, visada puikūs – visai nesvarbu, ką apie tai galvoja kiti. Norėtumėte su tokiu bendrauti, dirbti ar net kartu gyventi? Ko gero, norinčių būtų mažai.

Natūralu, kad savikritikos ir disciplinos reikia kiekvienam iš mūsų. Tai mūsų varikliukas, skatinantis stengtis labiau ir neužmigti ant laurų. Jo mums reikia tiek, kad jaustumėme vidinę motyciją augti, tobulėti, stiprėti, mokytis, padėti kitiems. Be disciplinos ir savikritikos apaugtumėm sąmanom, kerpėm ir lašiniais ir kaip iš Kubilinsko pasakos virstumėm “Age Atgrubnagė, Tingine, Rėksne, Melage, Kur lindėjo Savo klėty Ir tingėjo Net tingėti.”

Problema su savikritika atsiranda tuomet, kai ji tampa per arši, per dažna, ima mus riboti, slopinti mūsų kūrybiškumą, autentiškumą, varo į nuolatinį nerimą ir perdėtą savikontrolę.

Kaip ir kalbėjome straipsnio pradžioje – tik tai, kas slopinama išsikreipia. O kai išsikreipusios mūsų asmenybės dalys ima lyg virusai viduje augti, dominuoti, užslopina kitas mūsų asmenybės dalis, viduje įsivyrauja disharmonija ir chaosas. Tuomet ateina neišvengiamas poreikis nukreipti žvilgsnį į savo vidų, gerai jame pasigilinti ir pagaliau pasidaryti vidinę tvarką, paliekant kritikams tiek vietos, kiek jiems ir priklauso.

Derybos su vidiniu kritiku

Tai, ką gi daryti, jei jūsų vidinis kritikas niekaip nenori užsičiaupti, vadina jus pačiais negražiausiais žodžiais ir varo jums nuolatinį nerimą?

Visų pirma – pažinkite jį  – tai suteiks ne tik sąmoningumo, bet ir susilpnins jo žiaurumą bei nesibaigiančių toksiškų žodžių srautus.

Visų antra, atstatykite jėgų balansą. Kritiką sukūrė jūsų protas – JŪS, o ne atvirkščiai. Metaforiškai šnekant – jis jūsų svečias, kuris tiesiog pamiršo, kad yra pas jus namuose. Jis per daug įsijautė ir lyg sarginis visko bijantis šuo pradėjo visus vaikyti. Laikas priminti, kad namuose šeimininkas esate JŪS.

Čia gali pasitarnauti afirmacijų – pozityvių įsiteiginių kartojimas. Kaip mandagus šeimininkas padėkokite savo Vidiniam kritikui, kad tiek metų jus saugojo ir gynė, kad stengėsi jums pritraukti aplinkinių dėmesį ir meilę. Tai jis darė dėl jūsų. Padėkokite ir pasakykite, kad nuo šiol ketinate pats pasirūpinti savimi. Deklaruokite, kad nuo šiol visus savo sprendimus ketinate priimti remdamasis savo vidine išmintimi – savo poreikiais, norais ir kūno signalais, o ne aplinkinių nuomonės ir lūkesčių tenkinimu. Paprašykite, kad vidinis kritikas jums padėtų tik su būtina ir konstruktyvia kritika.

Tokį patį prašymą-pareiškimą galima padaryti tiesiog parašant kritikui laišką ir garsiai išsakant savo naują poziciją. Bet afirmacijų kartojimas meditatyvinėje būsenoje (prieš miegą ir tik nubudus), mano nuomone, veikia efektyviau.

Kitas žingsnis pažaboti vidinį ėdiką – įsisąmoninti jo žiaurumą ir tokio elgesio adresatą. Kiekviename iš mūsų yra gyvas vidinis mūsų vaikas – mielas geras 3-5 metų mažylis. Prieš sakydami sau kokią nors eilinę žiaurią pastabą, įsivaizduokite, kad visa tai sakote savo vidinei mažai mergaitei ar berniukui. Jei sunku jį įsivaizduoti  – pasiimkite savo vaikystės nuotrauką ir garsiai ištarkite tai, ką ketinote, žiūrėdami į ją. Kaip jaučiatės dabar? Ar vis dar norisi plakti save rimbu ir šaipytis? Visa tai, ką žiauraus jūs darote sau, darote tai ir savo vidiniam vaikui. Prisiminkite tai kas kartą, kai užeis noras save eilinį sykį nuplakti žodžiais. Galbūt tai pažabos jūsų kritiką.

Nuolat ir sistemingai stiprinkite savo savivertę ir mokykitės patys save saugoti bei ginti – net nuo savęs pačių, nes NIEKAS KITAS TO UŽ JUS NEPADARYS. Apie vidinę mūsų asmenybės dalį, skirtą savęs ginimui ir saugojimui, apie jos atvėrimą ir ugdymą plačiau kalbėsime būsimuose Sielos namų straipsniuose, taigi sekite naujienas.

Svarbiausia – balansas

Prisiminkite, kad visos asmenybės dalys mums yra reikalingos. Todėl nereikia su jomis kovoti, joms priešintis, jas slopinti, neigti, jas iš savęs rauti ar naudoti kitokį destruktyvų elgesį, nes visa tai darote sau patiems.

Yra kitas būdas sukurti vidinę pilnatvę. Tai savo vidinių asmenybės dalių ir elgesio modelių pažinimas ir priėmimas. Priimtos ir pripažintos dalys turi šansą darniai bendradarbiauti tarpusavyje, kuriant jūsų vidinę harmoniją. Kai žinome, su kuo turime reikalą, kaip tai atsirado ir kam mums to reikia – turime galimybę valdyti tų dalių pasireiškimą. Būtent balansas tarp jų ir atneša vidinės ramybės ir pasitikėjimo savimi jausmą.

Pamenate pasaką apie stebuklingą puodelį košės? Puodeliui pasakius “Puodeli virk!” jis ją virdavo tol, kol košė liedavosi per kraštus, grasindama užtvindyti visą miestą, nebent žinojai slaptažodį, kaip jį sustabdyti. Tai puiki metafora apie saiką, kurio reikia visuose dalykuose – net pačiuose geriausiuose. Balansas – tai mokėjimas pasakyti norinčioms per daug reikštis asmenybės dalims:”Puodeli – nebevirk”. 🙂

Su meile,

Sielos namai
———————————————————————————————–