LAIŠKAI. Kai džiaugsmas išbalansuoja.

Šįkart noriu pakalbėti apie laimę. Ir balansą. Apie tai, kas jį suteikia ir atima.

Mes visi tokie skirtingi. Nenuostabu, kad mus džiugina labai įvairūs dalykai.

Visgi yra sričių, vienyjančių kone kiekvieną.

Jaučiamės laimingi, kai esame priimti, pripažinti, reikalingi, priglausti.
Kai maloniai leidžiame laiką su mylimais ir mus mylinčiais žmonėmis.
Mus džiugina prasmingos atostogų akimirkos.
Ne mažesnį džiugesį kelia mūsų pasiekimai ir laimėjimai. Ypač, jei jie ateina po didelių pastangų, o kartais nustebindami ir mus pačius.

Todėl visalaik tos laimės link ir einame. Norime jos vis daugiau ir daugiau. O gavę, džiūgaujame taip, kaip mokame.

Kaip jūs išreiškiate didelį laimės jausmą?

Aš esu emocionali. Tai reiškia, kad mano džiaugsmas, ypač jei jis didelis, veržiasi iš manęs lyg vulkanas, lyg verdančio arbatinio garai, kurių atgal nesukiši. Paprastu pasišypsojimu jo neišreikši.


Taigi, būdama itin laiminga, aš dainuoju. Net eidama gatve. Na, gerai, darau tai tyliai, bet einantiems šalia tikrai girdisi. Ir man dzin, kaip tai atrodo, nes man gera ir nematau reikalo to slėpti.
Dar tom akimirkom man norisi pasidalint ta nuostabia emocija su kitais. Įkvėpt tuo giedru džiugesiu.
Dar aš garsiai kartoju, kokia laiminga jaučiuos. Dar šoku ir šokinėju. Ir ploju rankom. Taip, visiškai teisingai. Tokiom akimirkom manyje pabunda laimingas vaikas. Taip gera jį gyvą jausti savyje.

Bet po tokių euforijos valandų, o kartais ir dienų, pastebėjau, kad visuomet seka emocinės pagirios. Atrodo, kad dar vakar euforiją kėlę dalykai niekur nedingo, bet – keista – šiandien jie tokio džiaugsmo nebekelia. Atvirkščiai – tai nuovargio, apatijos būsena, kai energijos ir sparnų nebėra. Kai tiesiog turi pabūti ramiai. Geriausia – vienumoje ar gamtoje.

Tokiais momentais bandau suprasti, kas čia vyksta. Juk taip norėjau laimės, buvau laiminga, tai kodėl liūdžiu?
Tuomet atsimenu vaikystėje dažnai girdėtą ribojančią nuostatą. ‘Iš pačio ryto nedainuok, nes vakare verksi.’ Arba šiaip. ‘Perdaug nesidžiauk, nes verksi’.

Kodėl vaikiškas gražus mokėjimas džiaugtis ir rytinė vaiko energija yra tokia kitiems nepatogi, kad buvome išmokyti slopinti savo džiaugsmą?

Dėl to suaugę nuoširdžiai džiaugtis mokame ne visi. Atrodo kažkaip nerimta ir kvaila, jei gerbiama ponia ar ponas nusiims aukštakulnius ar kedus ir ristele  su dainele pasileis po pievą. 😀

Bet ar ne perdaug mums gyvenime rimtumo? Ar tikrai reikia slopinti laimę? Gal džiaugsmas ir turėtų būti viena tų emocijų, kai nors trumpam tampame vaiku?

Visgi ir čia, pasirodo, reikalingas balansas. Kaip žinia – energija pati savaime iš niekur neatsiranda, ir niekur nedingsta. Ji transformuojasi. O didelis džiaugsmas – drąsiai išreiškiamas – tai didelis energijos gūsis, kuriam sunaudojame daug jėgų.

Žinant tai, atsiranda noras savo džiaugsmą slopinti ir taupytis.

Ir visgi – net tų emocinių pakritimų, ateinančių po euforijos, akimirkomis sau primenu. Aurute, vakar buvai labai laiminga ir neslopindama to, visa širdim pasimėgavai. Šaunuole! Todėl šiandien jautiesi pavargusi, taigi pasaugok save, pailsėk.
Tik taip – pilnai priėmus suvokimą apie ciklus, kuriais juda viskas gyvenime, o ne slopinant emocijas ir pavyksta sukurti vidinį balansą. Tik taip jaučiu, kad gyvenu visa širdim.

Neslopinkim savo džiaugsmo! O nuoširdžiai padžiūgavę, leiskim sau pabūti ramiai ir susibalansuoti. Viskam savas laikas.

Subalansuotai džiaugsmingo jums savaitgalio.

Su meile,
Aurelija

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą