LAIŠKAI. Baimę nugalim tik išdrįsdami.

Daugelis mane pažįstančių žmonių laiko mane drąsia. Visgi kaip ir kiekvienas turiu visokių baimių. Bijau aukščio, gyvačių, smurtinių vaizdų ir kraujo. Sąrašas ilgas. Atrodytų – o kas gi čia tokio – bijai – tai nedaryk. Ir iš tiesų, daugelio tų dalykų tiesiog sėkmingai vengiu.

Visgi iki šiol šių baimių sąraše daug metų buvo fobija, kuri man trukdė ir mane ribojo. Tai baimė VAIRUOTI. Taip, žinau, kad daugeliui ši kasdienė įprasta veikla atrodo visiškai elementari ir gan lengvai įkandama. Nepaisant gabumų kitose srityse, mano atvejis buvo kitoks. Vaikystėje prie mano akių nutrenkė berniuką. Mačiau, kad jis staiga paskui kamuolį išlėkė į gatvę, kaip atsitrenkęs į mašiną skrido, vertėsi. Po to mačiau, kaip desperatiškai tėtis ar senelis jį supa ant rankų raudodamas… Berniukas, ačiū Dievui, liko gyvas. Bet dar dabar tie vaizdai stovi akyse…

Dėl šio ir kitų įvykių vairavimas mano pasąmonėje įsirašė kaip kažkas siaubingo, nesaugaus ir galimai mirtino. Nenuostabu, kad vairavimo vengiau kaip velnias kryžiaus. Ir net tuomet, kai vadovės darbe paskatinta prieš 12 metų visgi išsilaikiau teises, vairuodama ir laikydama egzaminus skendau tokio streso lygyje, taip nenorėjau vairuoti, kad Visata manęs pagailėjo ir išsiuntė kuriam laikui gyvent į užsienį, kur apie vairavimą teko pamiršti. Taip viskas ir nusitempė.

Vėlesnius dvylika metų savo nevairavimą teisinau pačiais kūrybingiausiais susigalvotais dalykais. Važiavimo, kai tave veža, patogumu. Tuo, kad darbas yra šalia arba namuose ir kasdien kažkur važiuot nėra reikalo. Mašinos išlaikymo kaštų brangumu. Man ir taip gerai – sakiau, tempdama siunkius krepšius, nešdama rankose didelių gabaritų paveikslus, ieškodama, kas paveš prie ežero ir t.t.. Kur gi – geriau nebūna. 🙂

Kai nenorim, randam pasiteisinimą. Kai norim – galimybes.

Taigi, šiemet išsikėliau sau didelį iššūkį ir su dideliu vyro palaikymu bei pagalba vėl grįžau prie vairo. Iš lėto. Be savęs skubinimo, graužimo ir išsikeltų dedlainų. Pradėjau nuo didelės aikštelės. Tuomet mokiausi su instruktorium. Galiausiai -vakarais ir savaitgaliais su vyru.

Ar buvo baisu? LABAI! Į pirmą vairavimo pamoką ėjau ištikta kone tikro panikos priepuolio, tirtančiom kojom ir rankom, medine galva ir ant kaktos lipančia širdimi. Visgi su laiku šalia baimės ir užsispyrusio noro ją nugalėti ėmė atsirasti vis daugiau džiaugsmo, pasididžiavimo savimi ir smagumo.

Žinau, kad padariau svarbų pasirinkimą. Priėjau prie savo baimės taip arti, kad ji man alsavo į veidą. Bet tik pažvelgusi jai į akis, sugebėjau ją pažaboti. Tik išlindusi iš šešėlių ji man pasirodė tokia, kokia yra – ne tokia jau ir baisi, kai prisijaukini.

Vis dar sėdu vairuoti su jauduliu. Nieko kito iš savęs ir nesitikiu, nes tai pirmieji mano savarankiški važiavimai su klevo lapeliu. 🙂

Situacijose, kai reikia greitai manevruoti, keisti juostas ir kitaip greitai reaguoti, vis dar nesijaučiu saugi. Bet nepasiduodu. Nes žinau, kad vienintelis kelias – judėti į priekį, nepaisant savo nerimo. Ir kai su jauduliu sėdu prie vairo dar, ir dar, ir dar – jaučiu, kad šalia baimės įsijungia vis daugiau džiaugsmo bei pasididžiavimo. O su juo – ir laisvės pojūtis. Laisvės paleidus dar vieną inkarą, trukdžiusį judėti į priekį.

Tegyvuoja drąsa ir saugus vairavimas!

 

Su meile,

Aurelija

 

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą