Apie tai, kad savo mintimis kuriame savo realybę ir save, nesiplėsiu. Tam yra parašyta daugybė straipsnių, knygų, sukurta mokymų ir net filmų.
Tikėjimo galia yra beribė. Tai patiriu asmeniškai kasdien. Tai matau savo klientėse ir mokinėse, kurios galiausiai nustojusios abejoti savimi ir nusimetusios ribojančias nuostatas ima kurti taip, kaip nė nesvajojo, viršyja pačios savo lūkesčių ribas, o drąsiausios ir atkakliausios – perkelia naujus elgesio modelius ir tikėjimą apie save į kasdienybę. Ir tuomet pradeda gyventi kitoje kokybėje.
„Jeigu man kasnors prieš kelis metus būtų pasakęs, kad aš tai darysiu ir dar gi mėgausiuos, būčiau ilgai juokusis…, – sako jos.
Taip, nes tikėjimo galia yra neišmatuojama. Kaip tiki, taip ir gali.
Na, gerai, gal ne iš karto. Bet jei šiandien dar negali, nereiškia, kad eidamas į tikslą, to negalėsi rytoj. Ar po mėnesio. O gal tavo tikslui pasiekti reikės bendraminčių ir jėgų apjungimo? Šiaip ar taip, visi tikslai įgyvendinami ir viskas yra įmanoma. JEIGU TIK NUOŠIRDŽIAI TIKI IR TUO VEDAMAS VEIKI. Ne, vien tikėti ir ant sofos sėdėti, tikintis, kad viskas pasidarys savaime, dažniausiai neužtenka. Nors, tiesą pasakius, kartais nutinka ir taip… Bet šiandien aš ne apie tai.
Noriu įkvėpimui pasidalinti viena savo istorija apie tai, kaip NEMOKU virto GALIU, ir tai davė absoliučiai momentinį rezultatą.
Vaikystėje pačiūžų neturėjau, tad čiuožti neišmokau. Kai studijų laikas mane įkalbėjo nueiti pačiužinėt ant ledo (nors daug kartų pakartojau, kad AŠ NEMOKU), jaučiausi kaip karvė ant ledo, nes nieko nedariau, tik vos kiek pačiuožusi kritinėjau ir stengiausi vėl atsikelti. Mėlynės ant kojų gijo ilgai, o įsitikinimas, kad AŠ ČIUOŽT NEMOKU – įsirašė dar giliau.
Bet kai per vieną iš pirmųjų pasimatymų vyras pasikvietė ant ledo, visgi ryžausi. Tuomet apie minties galią žinojau ne vien iš kalbų. Pamenu drebančiom kojom išėjau ant ledo.
Ir nors vyras siūlėsi pavežioti už rankos, kaip jau buvome darę pasimatyme prieš tai, nusprendžiau šįkart padaryti eksperimentą. Pažiūrėti į viską kaip į žaidimą.
Užsimerkiau ir įsivaizdavau, kad esu talentinga dailaus čiuožimo meistrė. Leidau smegenim, o vėliau ir visam kūnui gerai įsisąvint šį jausmą – pasitikėjimo savim, lengvumo, žaismingumo. O tada ėmiau čiuožti. Pradžioje sekėsi sunkiai, bet bentjau ne kritinėjau. Tuomet, mintyse vis kartodama sau, kaip mantrą AŠ GALIU ČIUOŽTI, AŠ JAU PUIKIAI MOKU ČIUOŽTI, čiuožiau vis gražiau, vis labiau užtikrintai, dariau tai jau ne tiesiom nuo įtampos kojom, vis labiau mėgaudamasi…Matydama, kad sekasi vis geriau, savo mantrą AŠ MOKU ČIUOŽTI kartojau vis nuoširždiau, vis karščiau, nes įtikinėt save tuo reikėjo vis mažiau – juk mačiau rezultatą, kuris buvo akivaizdus…
Ir ką jūs sau manot? Praėjo 15 minučių nuo išėjimo ant ledo ir ta, kuri prieš tai mokėjo tik čiuožti įsikibus į užtvarą arba vežama už rankos, čiuožė savarankiškai, mokėjo gražiai sustoti ir net pasukti. Priartėjęs vyras negalėjo patikėti savo akim… Aš ir pati buvau šoke. Didžiavausi savim. Jaučiausi nugalėjusi savo baimę ir vidinius apribojimus.
Vėliau šią patirtį pakartojau su vairavimu, kuriam turėjau panišką baimę, viešu kalbėjimu prieš dideles auditorijas ir kitom veiklom, kurios šiandien yra mano kasdienės veiklos, teikiančios džiaugsmą.
Tai tik paprastas kasdienis pavyzdys to, kaip veikia mūsų tikėjimas ir veiksmai, kai TIKIME, KAD GALIME…
O ką jūs pradėjote gyvenime daryti, nors anksčiau manėte, kad negalite? O dabar tai darote su lengvumu ir mėgaujatės? Pasidalinkite komentaruose.
Su meile,
Aurelija Sielos namai
Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas?
užsisakykite naujienlaiškį