Nors nesu studentė, vis dažniau tenka padiskutuoti aukštojo mokslo pasirinkimo tema. Galbūt ji iškyla į paviršių dėl to, kad tik neseniai nutilo triukšmas dėl baigiamųjų mokyklos egzaminų bei stojamųjų, o gal dėl to, kad paskutiniu metu tenka daugiau bendrauti ir su mokslus besirenkančiais moksleiviais, ir ypač su jų susirūpinusiais, stresuojančiais tėveliais. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad daugeliui tai viena aktualiausių temų.
Atrodytų studijų meto vizijos turėtų būti kupinos vien tik pozityvo. Juk pagaliau iš vaikystės žengiame į daug atsakingesnį pilnamečių pasaulį. O jame šalia mokslų krimtimo laukia tiek daug naujų pažinčių, atradimų, vakarėlių ir visą gyvenimą išliekančių nerūpestingos jaunystės įspūdžių. Visgi naujo gyvenimo etapo laukimą kartina keletas BET. Pagrindinis jų – o kur gi man stoti?
Gerai, jeigu vos išmokęs kalbėti ir vaikščioti, klausiamas tėvų, kuo būsi suaugęs, svaigai apie veterinariją, aviaciją, inžineriją, menus ar aktorystę ir metams bėgant ši svajonė nei kiek nenutolo. Gerai, jeigu humanitariniai polinkiai visuomet akivaizdžiai buvo stipresni už tiksliuosius ar atvirkščiai. O ką daryti visiems likusiems? Atsakomybė ir spaudimas dėl neteisingo pasirinkimo pradeda spausti moksleivių ir jų tėvų smegenis jau pora metų iki stojimo į aukštąsias, renkantis profilinį mokymą. Juk turi žinoti, kokius baigiamuosius egzaminus laikysi, nes tik su konkrečiais iš jų gali patekti į konkrečias aukštojo mokslo studijas. Žinoma, nemažai yra ir tokių moksleivių, kurie mokosi bet ką, stoja bet kur ir mokyklos baigimo nesureikšmina. Bet šį kartą kalbame ne apie juos.
Kam reikia aukštojo mokslo?
Vis dažniau tenka girdėti, kad tam tikra prasme aukštasis mokslas (bent jau Europoje) yra per smarkiai sureikšminamas, kad moksleiviams yra užkraunama per didelė atsakomybės našta. Iš dalies turiu su tuo sutikti.
Viena vertus, aukštasis mokslas yra būtinas. Jis ne tik suteikia geresnio gyvenimo galimybes, didesnį darbo vietos pasirinkimą, bet ir išplečia akiratį, suteikia bendrų gyvenimui reikalingų žinių, įgūdžių savarankiškai mokytis visą gyvenimą, netgi leidžia pereiti į aukštesnę mąstymo kokybę. Net trumpai pabendravus su diplomą turinčiu ir jo neturinčiu jaunuoliu, skirtumas akivaizdus. Kita vertus, nurašyti visus nebaigusius studijų ar iš viso neturinčius aukštojo ar aukštesniojo mokslo diplomo, kaip tokius, kurie neturi šansų susikurti patogų gyvenimą, nevertėtų. Yra žinomas ne vienas pasaulinis atvejis, kai drąsūs ir gabūs jaunuoliai, kuriems disciplinuotas grupinis mokymasis tiesiog nebuvo priimtinas, pasirinko savarankiško asmeninio verslo kelią. Tai Billas Gatesas („Microsoft“), Markas Zuckerbergas („Face Book“), dizaineris Ralphas Laurenas, Richardas Bransonas („Virgin airlines“), Michaelas Dellas („Dell“) ir kt. Ir toks pasirinkimas juos atvedė į pripažinimą ir milžinišką finansinę gerovę. Suprantama, tokių istorijų daugiau JAV – asmeninio verslo ir didelių galimybių šalyje, bet visgi pasitaiko ir kitose rinkose. Akcentas čia, žinoma, yra tas, kad turime ieškoti geriausių mūsų talentus ir gerąsias savybes padedančių atskleisti ir lavinti galimybių. Jų, kaip ten bebūtų, labai daug suteikia kokybiškas ir tinkamai pasirinktas aukštasis mokslas Lietuvoje ar užsienyje.
Ar būtina stoti iš karto po mokyklos?
Kaip gali žinoti, kur teisingiausia tau stoti, jei dar neįsivaizduoji, ką norėtum veikti gyvenime? Retas kuris 16-metis ar 18-metis turi aiškią savo tolimesnio gyvenimo viziją. Ir tikrai ne kiekvienas 30-metis tokią turi. Mano pasirinkimas, ką studijuočiau, jei tektų rinktis dabar, per paskutinius 7 metus pasikeitė net tris kartus, kartu su besikeičiančiu gyvenimo būdu ir profesinėmis sferomis. Tai kaip gali pasirinkimo užtikrintumo tikėtis iš ką tik mokyklos suolą nustojusio trinti moksleivio, išsekusio nuo „kalimo“, streso ir baimės?
Dažnai Lietuvoje mokslų atidėliojimas vadinamas laiko gaišimu. Bet paklauskite savęs, kiek metų būsite sugaišęs, jeigu 4 metus prasimokysite, o po to dar 5 metus pradirbsite srityje, kuri jums niekada iš tiesų nebuvo prie širdies? Ilgainiui nori nenori teks pripažinti, kad pasirinkote neteisingai.
Galbūt, jei apsispręsti iš tiesų labai sunku arba studijuoti iš karto po mokyklos visiškai nesinori, ne tokia jau blogybė yra amerikiečių pamėgtas būdas „duoti sau laiko“. JAV visiškai įprastas dalykas, kad po mokyklos vaikas siunčiamas padirbėti kažkur toliau nuo namų ar į užsienį. Tokiu būdu jis gauna galimybę ne tik pakeliauti po pasaulį, pamatyti, kas vyksta už mūsų komforto zonos ribų, bet ir išbandyti save, paragauti savarankiško gyvenimo, įsisąmoninti uždirbamų pinigų vertę, kiek plačiau suvokti, kokio darbo ateityje norėtum ar tikrai nenorėtum. Kartais, paragavus juodo darbo ir įsisąmoninus, kad be diplomo gali tekti visą gyvenimą tokį dirbti, motyvacija studijuoti ir visaip kaip realizuoti savo talentus smarkiai sustiprėja. 🙂
Žinoma, ne visi tėvai nori ar turi galimybę išleisti vaikus dirbti į užsienį. Tokiu atveju gali pasitarnauti ir tiesiog įsidarbinimas Lietuvoje. Žinoma, be aukštojo mokslo diplomo gauti darbą yra sudėtinga, bet norintys visada randa galimybių, o nenorintys – pasiteisinimus.
Kas nepadeda pasirinkti aukštojo mokslo studijų krypties?
Labai liūdna, bet dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie studijas pasirinko arba vis dar planuoja rinktis vedami klaidinančių faktorių. Šie tik parodo vidinės žmogaus stiprybės, drąsos būti savimi, savęs pažinimo trūkumą, o šie dažnai lemia neteisingą pasirinkimą.
1. Tėvų, šeimos spaudimas – nerealizuotos tėvų svajonės
Prisipažinkit, kiek iš jūsų pasirinko savo tėvų, senelių, vyresnių brolių ar seserų siūlomas studijas vien dėl to, kad begalinis noras pateisinti jų lūkesčius buvo stipresnis už vidinį vedimą ir asmenines svajones, kurios tuo metu galbūt dar ir nebuvo visai aiškios. Suprantama, tėvai mums visuomet linki kuo geriausio ir darydami spaudimą dėl studijų krypties tik bando mums įpiršti savo pačių laimės supratimo modelį. Visgi tai yra jų laimės modelis, o ne mūsų.
Gan dažna yra globaliai paplitusi situacija, kai visi šeimos nariai yra gydytojai, aktoriai, mokslininkai ar bet kokios kitos profesijos atstovai. Šaunu, jeigu savo profesijoje laimingų tėvų pavyzdys tokiam pasirinkimui įkvėpė ir jų vaikus, kurie gimė apdovanoti tais pačiais gabumais ir svajonėmis. Daug blogesnis variantas, kai vaikai spaudžiami įgyvendinti savo tėvų nerealizuotas svajones („aš visada norėjau šokti/vaidinti/būti psichologe ir t.t., bet tėvai neleido), nes šios, jų manymu, turėtų atnešti jiems laimę. Iš tiesų, visi mūsų gyvenimo veiksmai dažniausia yra skirti įrodyti tėvams, kad esame verti jų meilės. Nenuostabu, kad bandome visomis jėgomis pateisinti jų lūkesčius – net jei to nesuvokiam ar atsisakom pripažinti. Visgi studijuosite ir dirbsite jūs, o ne jūsų tėvai. Taigi, net ir šiek tiek papykę, jie jus mylės, kad ir ką bepasirinktumėt, nes paprasčiausiai linki jums laimės.
2. „Prestižinės profesijos“
Dar dažniau tenka išgirsti apie tėvų spaudimą studijuoti „prestižinę specialybę“, nes tai, neva, turėtų padovanoti materialiai aprūpinto gyvenimo galimybę. Prieš 15 metų tai buvo ekonomika, teisė, vadyba, žurnalistika, retos užsienio kalbos. Geriausiu atveju, jei studijas pasirenkam tik „dėl prestižiškumo“, tai gresia neblogai apmokamu ir visiškai nemielu, savirealizacijos neteikiančiu darbu. Blogiausiu atveju – bedarbyste arba jausmu, kad „nuolat dvasiškai parsidavinėji už grašius.“ Kiek šiais laikais turime diplomuotų, bet bedarbių, kasininkais dirbančių ar nuoširdžiai savo darbo nekenčiančių teisininkų ar vadybininkų? Šimtus? Tūkstančius? Dabar prestižinėmis specialybėmis laikomos IT, bioinžinerija, biochemija ir panašios. Taigi, jeigu moksleivis turi šiems tiksliesiems mokslams akivaizdų pašaukimą ir susidomėjimą – valio. Visi kiti, besivaikantys studijų, su kuriomis vėliau „gali daugiausia uždirbti“, galiausiai vis vien lieka prie sudužusios geldos. Kodėl? Todėl, kad širdies neapgausi. Jei iš prigimties esi menininkas, laimingas būsi tik realizavęs save kūryboje. Jei turi pašaukimą mokyti – anksčiau ar vėliau atrasi pedagoginę veiklą. Tik tavo širdžiai iš tiesų miela profesinė sritis tau galiausiai teiks ne tik laimę, bet ir didelio uždarbio galimybę (apie tai daugiau kalbėjome straipsnyje „Svajonių darbas širdžiai ir piniginei“).
3. Studijų krypties populiarumas (stosiu ten, kur populiariausia)
Dar vienas netinkamas pagalbininkas renkantis studijas – populiarumas tarp kitų. Netinkamumo priežastis tokia pati – tai, kas tinka kitiems, visiškai nebūtinai tinka jums.
4. Kažkokia nauja studijų kryptis, kuri skamba įdomiai (visa kita jau atsibodo)
2000 metais, kai stojau į VU, atsirado labai įdomiai, nors ir visiškai neaiškiai skambanti mokslo kryptis – informacinės technologijos. Šios naujos studijos sulaukė itin didelio susidomėjimo, nors kai kurie iš ten įstojusių pažįstamų net negalėjo tinkamai man paaiškinti, kas čia per mokslai ir ką būtent jie ten mokysis. 🙂 Taigi, nauja – nebūtinai vertinga ir reikalinga būtent jums. Prieš stodami tiksliai žinokite, kas ten jūsų laukia. Tam yra aukštojo mokslo įstaigų atvirų durų dienos ir specialios konsultacijos.
5. Ten, kur lengviausia įstoti
Labai dažnas pasirinkimo variantas – stosiu ten, kur lengviausia patekti.
- Mažiausias konkursas stojant
Toks pasirinkimas suprantamas, bet ar tikrai geriausias? Užduokite sau klausimą, kodėl tose studijose mažiausias konkursas? Ar tikrai visada geriau bet kur, negu iš viso niekur?
- Aukštoji ar aukštesnioji mokykla yra arčiausiai namų ar miesto, kur gyvenu
Gal iš tiesų patogiausia mokytis, gyvenant tėvų namuose, kur nereikia mokėti nei už pastogę, nei už maistą. Tik klausimas – ar šalia esanti aukštoji mokykla gali jums pasiūlyti tai, ko iš tiesų norite?
- Pigiausias mokslas
Akivaizdu, kad ribojant finansinėms galimybėms, rinktis daug sunkiau. Visgi, jei turite svajonę studijuoti kažką, ko šiuo metu negalite sau leisti, nepameskite jos. Ieškokite galimybių ir jos suras jus pačios.
Niekada nevėlu apsigalvoti!
Visgi, tam tikrais atvejais, pasimokyti ten, kur pavyko įstoti tol, kol suprasi, ko nori iš tiesų – gal ir ne blogiausias variantas. Svarbiausia – nesijausti “mirtinai įsipareigojus”. Daugelis įstoję bet kur vėliau sunkiai savyje randa pasiryžimo kažką keisti.
Jeigu aiškiai jaučiate, kad šios studijos jums ne prie širdies ir einant metams jūsų meilė pasirinktai profesijai nei kiek nedidėja, nebijokite keisti profilio. Suprantama, atrodo, kad prasimokius nemylimose studijose tris metus, kai iki diplomo gavimo liko vos metai, viską mesti ir stoti kažkur kitur yra labai neatsakinga. O kur dar tėvų nusivylimas ir pyktis! Kaip dažnai tokiose situacijose tenka girdėti „Tėvai mane užmuš“… Ir tikrai pradžioje, priėmus tokį sprendimą, jautiesi kaip vienišas karys – kvailas, nedėkingas, nuvylęs ir užtraukęs gėdą visai giminei.
Dar sunkesnis variantas – kai visgi šiaip ne taip pabaigęs nekenčiamus mokslus įsidarbini pagal profesiją ir nepaisant bėgančių metų ir ateinančios patirties bei augančios gerovės, jautiesi „ne savo rogėse“. Atrodo, kad jau viskas, traukinys nuvažiavo.
Bet juk niekada nevėlu apsigalvoti! Kaip rodo daugybė sėkmingų ir pamokančių gyvenimiškų pavyzdžių – tokiam drąsiam žingsniui (studijų ar net profesinės srities kardinaliam keitimui) pasiryžę žmonės ilgainiui atranda savo kelią ir pašaukimą. Ir būtent tai jiems atneša ne tik laimę, bet ir finansinį saugumą, kurių mums taip nuoširdžiai linki mūsų tėvai.
Kas gali padėti nuspręsti, kur stoti:
1. Klausimynas ir testai (ką man patinka daryti, kas man pavyksta geriausiai, stipriausios savybės ir pan.)
Tik gerai pažindamas save, savo pomėgius, stipriąsias ir silpnąsias puses turi šansą atrasti savo gyvenimo kelią, kurio pradžia daugeliui yra tinkama studijų kryptis. Daugiau apie tai rašiau straipsnyje „Kaip surasti savo pašaukimą?“, kuriame rasi ir išsamų klausimyną, padėsiantį prakalbinti savo vidinį AŠ. Geresnei profesinei orientacijai, taip pat gali būti naudingi specialūs testai, kurie parodys, kuri profesija ar studijos jums labiau tiktų (tokių testų internete daug anglų kalba, lietuviškai galima rasti svetainėje Kur stoti).
2. Specialios universitetų ir psichologų konsultacijos
Be kasmetinių studijų pasirinkimo konsultacijų, kurias organizuoja įvairios aukštojo mokslo įstaigos, džiugina ir vis populiarėjančios psichologų programos ir konsultacijos, skirtos būsimiems studentams. Tokių mokymų metu sprendžiami specialūs testai, pristatomos įvairios profesijos ir jų darbo galimybės, vyksta susitikimai su sėkmingai dirbančiais įvairių profesijų atstovais. Taip pat gali būti naudinga individualiai susitikti su šioje srityje besispecializuojančiu psichologu, kuris padės pasirinkti labiausiai tinkamą studijų ir darbo sritį.
3. Gyvi pavyzdžiai
Pabendraukite su jus dominančių profesijų atstovais gyvai. Tais, kurie patenkinti savo pasirinkimu ir tais, kurie nelabai mėgsta savo darbo. Pasiaiškinkite, su kokiomis užduotimis tenka susidurti darbe. Įkvepiantys pavyzdžiai gali ateiti ir iš netikėtų sferų, apie darbą kuriose net negalvojote. Tiesiog skirkite laiko pasidomėjimui ir jis jums tikrai atsipirks.
4. Spauda
Ko gero visi būsimi studentai ir jų tėvai žino „Kur stoti“ serijos žurnalą „Kuo būti“ , kuriame galima rasti daug pagalbos renkantis studijas ir gyvenimo profesiją. Jeigu yra dar neskaičiusių bei vis dar svarstančių, kur stoti – rekomenduoju įsigyti.
5. Širdies balso klausymas
Pats svarbiausias faktorius, kuris turi lemti tavo pasirinkimą – stok ten, kur nori tu. Tėvai, giminės, draugai ir mokytojai tikrai turės savo nuomonę šiuo klausimu, bet nėra nieko svarbiau už tavo asmeninius norus, kuriuos žinai tik tu pats. Kaip gera išdrįsti ir būti savimi! Pabandom?
Darbas ne pagal specialybę
Pabaigėte mokslus, bet jaučiate, kad pasirinkta sritis ne jums ir dirbti norėtųsi kažkur kitur? Jūs tokie ne vieni! Pagal 2013 metų CVbankas pateiktus duomenis, darbą pagal specialybę dirba tik 20% žmonių. Vadinasi didžioji dalis lietuvių dirba kitoje, nei baigtų mokslų srityje. Taigi aukštojo mokslo diplomas – kad ir kokioje sferoje ji įgijote – yra tik jūsų darbinio kelio pradžia, o ne iššvaistyti metai.
Kad studijuoti būtų lengviau – trumpas skyrius perfekcionistams
Štai pagaliau tu ne tik pasirinkai, bet ir įstojai! Valio, galima švęsti. Bet jei sergi labai paplitusia perfekcionizmo liga, noru visuomet pirmauti, viską atlikti tobulai, labai gali būti, kad nepaisant šaunių paskaitų, smagių naujų draugų ir dėstytojų, studijų metai bus apkartinti didelio kiekio streso ir nuolatinio nepasitenkinimo jausmo.
Kai prisimenu tą įtampą, ašaras ir nusivylimą, patiriamą kartu su savo bendramoksliais kas kartą gavus blogesnį pažymį, arba tuos įnirtingo „kalimo“ ir konkurencijos mėnesius, kai ruošdavomės sesijai, man pasidaro mūsų visų labai gaila. Kiek daug negatyvių emocijų ir jų sukeltų fizinių negalavimų pagimdo mūsų perfekcionizmas ir nuolatinės pastangos atitikti tėvų, šeimos, draugų lūkesčius… Tuo metu, kai studijuoji, atrodo, kad prastesnis semestro įvertinimas tolygus tragedijai ir būsimai bedarbystei. Dabar, apie tai galvojant, ima juokas.
Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti žmones, kurie prisipažįsta kada nors gyvenime darbdaviui rodę savo diplomo priedą su pažymiais. Niekas neprašo parodyti diplomo! Darbdaviui svarbus yra pats pabaigto aukštojo mokslo faktas bei, dar svarbiau, jūsų turimos žinios ir patirtis, o ne pažymiai, dėl kurių susigadinote tiek nervų, ir galimai, sveikatą.
Kaip ten bebūtų, studijos turėtų būti ne kovos ir streso, bet smagaus žengimo į žinių ir suaugusių pasaulį metas. Neapkartinkime to patys, pasirinkdami ne savo, o kitų žmonių lūkesčių ir norų įgyvendinimą. Konkuruokime tik patys su savimi ir mėgaukimės tais keleriais metais, kuriuos bus gera atsiminti visą gyvenimą.
Su meile,
Sielos namai
Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas?
užsisakykite naujienlaiškį