Visos patirtys yra DOVANA. Dovana augti ir tobulėti. Didinti sąmoningumą, mažinti stagnaciją, paleisti tai, kas atgyveno. Tai, kas nėra svarbiausia. Tai, kas mus atitolina nuo mūsų pačių esmės.
Todėl ir į tą chaosą, kuris šiuo metu vyksta aplinkui, nepaisant asmeninį ir profesinį gyvenimą ne itin patogiai keičiančių apribojimų, žiūriu kaip į naujas galimybes.
Yra taip, kaip yra. Aplinkybių mes nesirenkame, bet mes renkamės savo požiūrį į jas. Galime jas priimti kaip bausmę arba kaip dovaną ir progą. Renkamės tik mes patys.
Galime dabar susilieti su visa panikuojančia, lentynas šluojančia mase, skleidžiančia tamsias baimės, pasipiktinimo ir nevilties vibracijas. Tos vibracijos tokios stiprios, kad jautresni žmonės, užėję į maisto produktų parduotuves, gali pajausti jų slegiantį spaudimą. Tam nei gąsdinančių žiniasklaidos straipsnių pastoviai skaityt nereikia. Spaudimo daug ir jis stiprus. Labai lengva slystelėti ir pliūkštelėti į tą baimės masę ir pamesti save.
Visgi nėra baisesnio viruso už žmogaus nesąmoningumą ir panikoje uždominavusius pirminius instinktus, kurie kritinėm išgyvenimo sąlygom virsta smurtu. Tai daug baisiau už visas koronas, ebolas, kiaulių gripus ir marą kartu sudėjus.
ARBA GALIME būti sąmoninga šviesios energijos atsvara. Ta, kuri renkasi išlaikyti ramybę ir racionalų protą. Ta, kuri dozuoja žinias ir atidžiai atsirenka tik konstruktyvią informaciją, leidžiančią elgtis protingai, saugoti save ir kitus. Ta, kuri kūrybingai sugalvoja naujus sprendimus, kaip funkcionuoti draudimų sąlygomis. Ta, kuri išnaudoja atsiradusius laisvo laiko kiekius kūrybiškai. Ta, kuri savanoriškai renkasi padėti tiems, kam šiuo metu sunkiausia. Ta, kuri meldžiasi už pasaulio pasveikimą – ne tik nuo fizinio, bet ir nuo dvasinio nužmogėjimo viruso.
Virusas mums DOVANOJA naujas galimybes. Bent trumpam galime pakeisti socialinį, dažnai iliuzinį aktyvumą ir besaikį vartojimą į vidinį kokybiško, artimo bendravimo turinį ir tai, kas mus iš tiesų daro laimingais. O laimingiausi esame tuomet, kai esame nuoširdžiame, emociškai artimame ryšyje su mums brangiais žmonėmis. Kai jaučiamės jame saugus būti savimi, nes mus priima ir myli tokius, kokie esame. O visų pirma – kai esame ryšyje su savim – žmogum, kuriam nuolat mūsų gyvenime pritrūksta laiko.
Taigi, galime būti tais, kurie vietoj baimės skleidimo ir kolektyvinio negatyvių siaubo scenarijų kūrimo, renkasi emocinio artumo didinimą su savim, šeimoje ir tarp draugų. Gyvai ir virtualiai.
O dar Visata mums dovanoja priverstinio laiko tam, ką visuomet atidėliojome. Tvarkymuisi, namų jaukinimui, gaminimui, gražių filmų ir įdomių laidų žiūrėjimui, knygų skaitymui, užsienio kalbų ar kitų dalykų mokymuisi, rankdarbiams, ilgiems pokalbiams ne tik apie buitį, meditacijoms, mankštai, šeimos genealoginio medžio kūrimui ir istorijų apie savo protėvius klausymuisi (kol dar yra, kas jas pasakoja), terapiniam ar kūrybiniam rašymui, žaidimams, kūrybai, menams. Šį sąrašą galime pildyti iki begalybės…
Buvimo gamtoje taip pat dar niekas neuždraudė. O lauke – vis drąsesniais žingsniais vaikšto pavasaris. Galime stiprinti imunitetą judėdami, kvėpuodami grynu oru. Grįždami į gamtą – ten, kur iš tiesų ir priklausome. Pagaliau tam turime laiko. Juk tai – dovana! O mes savo ruožtu galime Žemei padovanoti bent trumpas atostogas. Jai irgi nuo mūsų reikia pailsėti. 🙂
Mes išgyvenome daug sunkesnius nepriteklių, draudimų, cenzūros, krizių ir politinių režimų pasikeitimų laikus. Išgyvensime ir šį laikmetį. Bet tik nuo mūsų priklauso, koks jis bus. Būkime šviesa tamsos masėje. Greičiausiai, tai nebus lengva, nes mūsų šviesą nuolat grasins užpūsti. Bet mūsų žmonijai šiuo metu to labai reikia, o labiausia to reikia mums patiems.
Su meile,
Aurelija Sielos namai
Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas?
užsisakykite naujienlaiškį