Esu energingas ir temperamentingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad visą gyvenimą viską darau greitai. Greitai šneku, greitai einu, greitai valgau, greitai skaitau, greitai priimu sprendimus. Galiu greitai įsimylėti ir dar greičiau atvėst. Greitai supykstu ir greitai atleidžiu. Galima sakyti, kad mano antras vardas yra GREITAI. 🙂
Todėl žodis “lėtumas” man visuomet asocijavosi su kažkokiu kokybės trūkumu. Erzindavo lėti ar lėtai šnekantys žmonės, lėti vairuotojai, lėtai esmę atskleidžiančios knygos ar paskaitos.
Savaime suprantama, pati iš savęs viską reikalaudavau daryti greitai, net jei tas “viskas” buvo nauji įgūdžiai, kuriems lavinti įprastai reikia laiko. Įsivaizdavau, kad privalau greitai išmokti naujų dalykų. Greitai perprasti ir įsisavinti naują informaciją. Greitai susigrąžinti balanso jausmą, jei jį prarandu. Greitai pailsėti ir atsistatyti po darbų maratono. Greitai pakeisti visą gyvenimą turėtus destruktyvaus elgesio modelius. Greitai išgydyti širdį po sunkių patirčių…
Manot rašau būtuoju laiku, nes šį greitumo modelį jau paleidau? Tikrai ne. Juk tai mano temperamento dalis. 🙂 Mano pačios dalis, kurią turiu išmokti priimti ir pamilti. Tiesiog per paskutinius kelis intensyvaus darbo su savimi metus savo greitumą mokausi atskiesti lėtumu. Vartoju lėtumą kaip vaistus. Kaip raminantį galvos paglostymą. Kaip švelniai prilaikančią ranką.
Savo nekantrią vidinę mergaitę, kaskart strimgalviais lekiančią į bet kokias naujas patirtis, švelniai timpteliu už kapišono ar apykaklės ir sakau:” Ša, mažute. Lėčiau. Tu visur spėji. DIEVUI VISKAS VISADA YRA LAIKU.” Dažnai tai tenka daryti po keliolika kartų per dieną, bet su laiku leidimas sau veikti lėtai, mėgautis, nežinoti išankstinio rezultato tampa vis mažesniu baubu. O tuomet į širdį ateina vis daugiau lengvumo.
Šiandien, žiūrėdama į nuostabiai kvepiančių bijūnų puokštę, kurioje prasiskleidė kol kas tik 3 iš 5 žiedų, supratau, kad širdies kaip ir gėlės žiedo per prievartą nepraskleisi. Jei plėši pumpuro išorinius žiedlapius (esu taip dariusi, manydama, kad bus geriau :D), tikėtina, kad gėlė taip ir nuvys nepražydusi. Tik laikas, meilė ir tinkamos sąlygos leidžia žiedui pilnai išsiskleisti. O širdis juk toks pat žiedas, kurį mes privalome patys tausoti ir saugoti, pripildę ją meile ir švelnumu sau patiems.
Primenu sau tai ir einu gerti arbatos. Lėtai.
Su meile,
Aurelija Sielos Namai
Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas?
užsisakykite naujienlaiškį