LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Už ką? Ogi už viską.

Visų pirma, už gyvybę. Juk tai – ne savaime suprantama. Už tai, kad ji nepailsdama tuksi ir pumpuoja mūsų jėgas palaikančią gyvastį po visą organizmą. Dirba nesustodama, be poilsio, be pertraukų, be pasiteisinimų ir išlygų. Net tada, kai mes ilsimės ir miegame. Net tada, kai mums taip blogai, kad mes manome nebenorintys daugiau gyventi…

Už tai, kad ji kaip niekas kitas savo skausmingu dilgsėjimu mums primena, kad nuklydome nuo kelio. Kad nustūmėme save ir savo poreikius į šoną. Kad apsiėmėm per daug, kad pervargome ir turime pailsėti. Kad su mumis pasiėlgė neteisingai. Arba atvirkščiai – kad turime tikėti savimi nepaisant nieko.

Už tai, kad ji – geriausias mūsų kelrodis ir patarėjas gyvenimo sprendimuose. Ir net tuomet, kai minčių audros siaučia po smegenis ir tame chaose mes nebežinom, ką daryti, ji visad yra mūsų pagalbininkė. Jei tik nutildome tą begalinį triukšmą ir įsiklausome į jos žodžius, visuomet gauname pačius tikriausius atsakymus. Juose nebūna abejonių, protui būdingo gąsdinimo ir nerimo. Juose – vien tik veikimas iš tikėjimo ir meilės. Ji mus moko tikėti ir pasitikėti.

Už tai, kad po visų gyvenimo skirtų išbandymų, skausmingų smūgių, nuo kurių ji galėjo subyrėti į šipulius, ji vis dar gyva ir deganti vidine šviesa. Galėjo subyrėti, bet nesubyrėjo, nors ir buvo labai įskaudinta. Ji ilgai gijo, gydėsi kruvinas, kone mirtinas žaizdas, pyko ir liūdėjo, ilgėjosi ir gedėjo. Kol atleido ir paleido. Kol vieną dieną ir vėl pradėjo tuksėti naujos vilties, naujo meilės ilgesio dažniu. Kol patikėjo ir vėl prasiskleidė bei sužydėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Ji tokia gaji, tokia stipri, tokia atlaidi, jei tik patys jėga jos neuždarome. Ar padėkojote jai už tai?

Ir galiausiai už tai, kad būtent ji lyg taurus indas neša ir saugo savyje mūsų Dieviškąją kibirkštį. Tą mūsų dalį, kuri nemiršta ir susieja mus su mūsų aukščiausiuoju AŠ, su mūsų dvasiniais mokytojais, vedliais ir pačiu Aukščiausiuoju. Nes būtent jis jai tą kibirkštį ir davė. Tiesiai iš savo mylinčių Tėvo rankų.

Ar padėkojote savo širdžiai už visa tai? Padėkokite. Juk ji, jos gajumas, jos gebėjimas mylėti, tikėti ir atleisti ir paverčia mus tikrais gyvais žmonėmis.

Su meile,

Aurelija Sielos namai
———————————————————————————————–

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————–

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like mygtukais bei išreikškite savo nuomonę svetainės komentaruose apačioje. Galbūt jūsų atradimas kažkam iš jūsų draugų bus labai naudingas. 🙂

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą