LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Laimės daugėja, kai pakeliame akis į viršų

Pro pušų viršūnes švytintis mėlynas dangus yra mano vienas mėgstamiausių vaizdų gamtoje. Tai tarsi sustabdytos akimirkos, kai esu dabar ir čia simbolis…. Tai trumpiausias tiltukas į laimingas vaikystės dienas. 🙂

Šiemet kaip tyčia teko daug daugiau laiko praleisti vaikščiojant su geriausia drauge pušynu. Tai savo paprastumu stebuklingos ir žemiška laime pripildytos akimirkos, kai po kojom šiugžda samanos, plaučiai kvepia svaiginantį miško aromatą, saulės spinduliai žaismingai žybsi pro medžių lapus ir glosto veidą, kūnas palengva prisipildo žemės ir oro energijų, o ausyse skamba su niekuo nepalyginama ošiančių pušynų muzika.

Tai tarsi akimirkos iš gražiausių vaikystės atsiminimų, kai eidavom su šeima gerą pusvalandį kasdien iki jūros per Juodkrantės mišką. Eidavom tol, kol ant lūpų imdavom jausti jūros sūrumą, o basos pėdos pagaliau paliesdavo šiltą švelnų smėliuką…

Šiandien, žvelgdama į šią pušyno nuotrauką, pagalvojau – bet juk viskas daug gražiau, kai pakeli galvą į viršų. Mes praleidžiame tiek daug laiko, žiūrėdami sau po kojomis ir į priekį – kad tik viskas būtų taip, kaip norime, kad tik viską kontroliuotume, kad tik niekur nepavėluotume. O tuo tarpu danguje, mums virš galvos, vyksta stebuklai. Tai dabar ir čia akimirka. Vienintelė tokia 2019 metų rugsėjo 8 diena. Sekmadienis, kurio daugiau mūsų gyvenime nebus.

Kai pakeliame galvą į viršų, į dangų, tiesiog fiziologiškai turime sustoti. Bent trumpam. Tai puikus būdas sustabdyti savo kasdienį lėkimą, pasinėrimą į rūpesčius. Tai būdas pabūti su savim, su savo aukštesniuoju AŠ, su mus lydinčiais mokytojais, sielos vedliais ir Aukščiausiuoju. Tai laikas meditacijai, vidiniam šokiui, maldai. Tai akimirka, kai galim paklausti savęs, ar mums patinka tai, kur esame ir pasvajoti apie tai, kur dar labiau norėtume būti ir ką konkrečiai dėl to galėtume patys padaryti.

Kai pakeliame galvą į viršų, matome ne vien tik savo asmeninius buitinius, niekuomet nesibaigiančius klausimus, bet ir tai, kas amžina. Tai, kas buvo ir bus, kai nebebus nei mūsų, nei mūsų vaikų, nei anūkų… Kai tapsime amžina dangaus dalimi…

Galime svajoti, žvelgdami į plaukiančius dangumi debesis, kurie primena, kad viskas praeina. Ir vėl prasideda iš naujo. Nėra nieko pastovesnio už laikinumą ir cikliškumą.

O dar žvelgdami į viršų galime jausti dėkingumą už tai, kad esame gyvi, kad galime matyti mus supantį grožį, būti gamtoje, būti savyje, sustoti, būti akimirkoje. Galime būti dėkingi už tai, kad nepaisant visų išbandymų ir pamokų, esame dabar ir čia, esame savo gyvenimo kūrėjai, esame mūsų gražios planetos, bendros mūsų kuriamos energijos dalis.

Sustokite. Bent trumpam. Pažvelkite į dangų. Rytinį, dieninį, vakarinį, naktinį. Kiek daug jame grožio ir amžinumo, kiek daug kaitos ir Vedimo. Kaip ir jūsų sieloje, kuriai gyvybiškai reikia šių sustojimų. Padėkokite už tą akimirką, nes tai viskas, ką jūs iš tiesų turite. Tebūna tų tikrų akimirkų jūsų gyvenime kuo daugiau.

 

Su meile,

Aurelija Sielos namai
———————————————————————————————–

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————–

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook share mygtukais bei išreikškite savo nuomonę svetainės komentaruose apačioje. Galbūt jūsų atradimas kažkam iš jūsų draugų bus labai naudingas. 🙂

 

 

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą