Paskutiniu metu susiduriu su vis didesniu skaičium perdegusiu žmonių.
Tiesą sakant, manęs tai nestebina. Tik liūdina, nes į tokias būsenas mus nugena ne aplinkiniai, ne darbas, kad ir ką besakytumėm, bet MES patys. Tiksiau, mūsų pasirinkimai, vertybės ir ribų neturėjimas.
Mums visiems nuo mažens yra diegiama, kad vienintelė teisinga gyvenimo judėjimo kryptis yra TIK Į PRIEKĮ!
Vertinga yra tik VEIKTI! SIEKTI! EITI Į REZULTATĄ!
Ir mes einame. Net nukritę pakylame ir einame. Be sustojimo, be pertraukų, nespėdami net pasidžiaugt pasiektais rezultatais, jau akimis ieškome kitos viršukalnės, į kurią dabar lipsime… Pati taip daug metų gyvenau, kol išmokau kitaip…
(Ne, ne visi, bet taip vadinami hiper siekėjai (“hyper achievers”, ang.k) tikrai žino, apie ką kalbu. Ir būtent jie dažniau įkrenta į perdegimo būsenas. Šis mano įrašas daugiausia skirtas būtent jiems, nes jie – sąmoningiau nei kiti, pasirenka tokį gyvenimo režimą.)
Pasitikrinkit? Gal ir jums tai būdinga?
Paprastai jaučiamės verti poilsio tik tuomet, kai jo užsitarnaujame sunkiu darbu. Jei darome kažką, kas mums įdomu, galime išvis nejausti, kad jau seniai laikas sustoti ir pailsėti. Suvokdami, kokios brangios ir greitai prabėgančios mūsų gyvenimo akimirkos, jaučiamės blogai, jei jas švaistome “nieko neveikdami”. Tinginystė mums yra baisinga nuodėmė ir mes išvis nesuprantame, kaip galima nežinoti, ką veikti? Juk tiek daug visokios veiklos galima prisigalvoti… Ir mes prisigalvojame. Jei nedirbame, tai mokomės. Jei ne sportuojame, tai užsiimame saviugda. Nes prasmė yra tik VEIKIME.
VEIKIMAS (kaip ir greitis, jėga, dinamika, konkurencija, protas, valia ir t.t.) atstovauja vyriškos sakralinės energijos principą. Būtent vyrišku principu auginame vaikus, nepriklausomai nuo lyties. Būtent taip buvome užauginti mes patys (tiek vyrai, tiek ir moterys). Nieko nuostabaus, kad mums vertinga atrodo tik “veikti, siekti, konkuruoti, stengtis dėl rezultato, ugdyti protą, intelektą.”
O sustot, įsiklausyt? Pajaust, atliept? Tiesiog BŪTI, kvėpuojant ir jaučiant? Išmokt girdėti širdį ir eiti paskui ją? Visa tai atrodo visai nevertinga ir net nelabai suprantama. Tinginių išmislas. 🙂
Mes pamirštame, kad esame gamtos dalis. O gamtoje, kaip ir žmonių pasaulyje, viskas veikia pagal dualumo principą. Yra įkvėpimas ir yra iškvėpimas. Potvyniai ir atoslūgiai. Yra diena ir naktis. Yra šaltis ir karštis. Yra vyriška energija ir moteriška. Balansą, o vadinasi ir gerą vidinę būseną, sukuria tik veikimo ir dyko buvimo sąjunga.
Lengviausia dėl tokio nuolatinio bėgimo voverės rate apkaltinti gyvenimo aplinkybes. Darbą, vaikus, daugybę šeimyninių rolių ir pareigų, begalinį sąrašą savo norų, kuriems įgyvendinti reikia resursų. Bet juk viską savo gyvenime pasirenkame patys. Ir jei mums nepatinka tai, ką turime, visada galime tai pakeisti. Pasirinkti iš naujo. Susikurti iš naujo. Persidėlioti vertybes taip, kad veikti galėtumėm ne iš paskutinių valios pastangų, o iš įkvėpimo ir didelio į priekį vedančios energijos kiekio, susikaupusio sistemingai ir be kaltės jausmo atstatant resursus. Kasdien.
———————–
Kodėl visa tai rašau? Nes noriu priminti jums ir sau pačiai apie tai, kaip svarbu LEISTI SAU IŠBŪTI tose vidinio susitelkimo būsenose, kai to prašo kūnas. Ypač žiemos metu, kai visa gamta sustingsta ir apmiršta, kviesdama ir mus nurimti, nukreipti žvilgsnį į savo vidų, skirti laiko savistabai, o ne aktyviam veikimui.
Tai visiškai natūralus metas, kai norisi susisukti ir jaukiai tysoti savo vidiniame kokone. Tai ir leiskime sau tai. Pasidovanokime sau šią atjautos ir meilės dovaną. Tiek, kiek reikės. Neskubinant proceso ir savęs negraužiant. Jei reikės – kelias dienas. Jei reikės – kelias savaites ar net mėnesius.
Iš prigimties esu labai energinga, bet kai į mano gyvenimą įkrenta tokios dienos, jau esu išmokusi, kad priešintis nėra prasmės. Einu paskui kūną ir atliepiu jo poreikius kokono būsena. Jei tik išbūnu be savigražos, mėgaudamasi tuo lėtumu ir buvimu nieko nedarant, po jų sugrįžtu su dvigubu įkvėpimo ir energijos kiekiu. Gražiausi mano kūriniai ir idėjos, giliausios įžvalgos ir kiti pasiekimai gimė būtent po kelių dienų kokone.
Visgi pernai turėjau didesnį iššūkį, kai tokiame kokone teko prabūti su nedidelėm pertraukom beveik 1,5 mėnesio…. Gyvenimo ir darbų niekas neatšaukė, o energijos nėra. Nu, visai nėra.
Žinau daugybę būdų, kaip energiją atstatyti. Bet net ir taikant tuos įrankius, vienintelis dalykas, kuris padėdavo ir buvo -BUVIMAS KOKONE. Bėga dienos, o energija vis negrįžo….Visa tą laiką reikėjo didelių pastangų nepulti savęs spausti, mobilizuoti, prievartauti pagaliau veikti, nes tą tai moku puikiai.
Visgi išbuvau. Išsisėdėjau. Ir įvyko stebuklas. Įvyko toks vidinis virsmas, kurio į žodžius įdėt neįmanoma. Tai išoriniam pasauliui gali matytis tik iš mano kūrybinių publikuojamų darbų kiekio, o pažįstantiems asmeniškai – iš mano degančių akių ir laimingos ramios šypsenos.
Tai, ar lengva pakeist vertybes ir leist sau BŪTI – tiek, kiek reikės? Tikrai ne. Ar tam reikia drąsos? Tikrai taip. Bet ar tai verta visų pastangų? Be abejonės.
Mūsų emocinė sveikata ir balansas yra neįkainojami. O pakankamai kokone išbuvęs drugelis, pagaliau gali iš tiesų skristi..
Su meile,
Aurelija
———————————————————————————————–
Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji “Sielos namų” straipsniai. Užsisakykite naujausių svetainės įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!
[yikes-mailchimp form=”1″ title=”1″ submit=”Užsisakyti naujienas”]
————————————————————————————————–
O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook share mygtukais bei išreikškite savo nuomonę svetainės komentaruose apačioje. Galbūt jūsų atradimas kažkam iš jūsų draugų bus labai naudingas. 🙂