Aurelija Kriščiūnaitė
Gal jūs kaip ir aš esate linkę į darboholizmą? Jau kai įninkate į darbus, nebejaučiate, kaip prarandate ryšį ne tik su aplinkiniu pasauliu, bet ir savimi. Savo kūnu, savo širdim. Nebegirdite ir dėl to nebegalite patenkinti savo poreikių – laiku pavalgyti – ne paskubomis, o iš lėto ir mėgaujantis. Laiku atsigerti – ne tada, kai jau labai troškina, nes tai ženklas, kad gėrėte per mažai. Laiku pailsėti, laiku pajudėti – ne tada, kai jau užtirpsta kaklas, kojos ar iš nuovargio ima mausti akis, galvą, visą kūną.
O gal jūs kaip ir aš, esate užauginti “stenkis sunkiai” auklėjimo modeliu? Siekti, veikti, aktyviai ir daug dirbti. Neleisti sau per ilgai sustoti. Neleisti sau būti be tikslo. Ilsėtis tik tada, kai esi pavargęs. Ar ir jums visą gyvenimą mintyse skambėjo frazė „Pirma darbas, po to – poilsis“. Ar jaučiatės esate verti apdovanojimo tik tada, kai jo siekiate sunkiai, ilgai, kantriai ir atkakliai dirbdami? Ar jums lengvi pasiekimai neatrodo verti pagyrų ir pasidžiaugimo?
O gal jūsų auklėjime buvo narcisistinių atspalvių? Gal jus gyrė ir mylėjo tik už jūsų gerą elgesį, gerus pažymius, įspūdingus pasiekimus mene, sporte ar kitose srityse? Gal dabar jums dėl to lengva apkabinti tik tą savo pergalingąją dalį, kuri švyti, spinduliuoja savo medaliais ir kurią norisi visiems parodyti? O tą savo dalį, kuri susimauna, kuri yra pažeidžiama, silpna, pasimetusi, nuolat klystanti ir gal net tų klaidų niekaip neišmokstanti, norisi slopinti, apsimest, kad jos nėra ir “gink Dieve” nerodyti jos kitiems?
Tuomet galimas daiktas, kad jums sunku nuoširdžiai ilsėtis. Neribojant savęs laike. Be savigraužos. Leidžiant sau neveikti nieko prasmingo, naudingo, vedančio link kokio nors rezultato. Tikėtina, kad tokiomis akimirkomis jūs patys sau tą laiką kaip ir aš gadinate kaltės jausmu, sakančiu, kad gyvenimas bėga, o jūs čia „durnių voliojate“, „šūdą malate“ ir pan. – pasirinkite tą frazę, kurią greičiausiai girdėjote vaikystėje iš saviškių, kai jus aptikdavo sėdintį be darbo.
Aš tokio tikro poilsio – ypač ne po ilgų įtempto darbo periodų, kai pailsėjimas jau buvo tiesiog gyvybiškai būtinas, mokiausi ne vienerius metus. Poilsio, kai leidi sau NEVEIKT NIEKO. Kai tiesiog būni. Kėpsai, riogsai, kniūbsai – vadinkite tai, kaip norite. Ir svarbiausia tokio poilsio dalis – SĄMONINGAS LEIDIMAS sau ilsėtis. Tiek, kiek reikės. Neskubinant, nesakant sau mintyse: „ Nu viskas, jau pagulėjai. Kiek jau čia galima, žiūrėk, kiek dar reikalų laukia“. Virtuvė pati nesusitvarkys, darbai patys nepasidarys…“ Čia atsimenu anekdotą, kad kaip tik visi darbai patys gali pasidaryti. O, vat atostogos pačios nepaatostogaus ir poilsis savęs nepapoilsiaus. 🙂
Kodėl svarbu ilsėtis prieš darbą, o ne po jo?
Per tuos sąmoningėjimo metus, tyrinėdama savo darbingų ir poilsio periodų tendencijas, supratau, štai ką. Kas kartą, kai jaučiuosi turinti mažai energijos ir įsijungiu „nieko neveikimo“ režimą, įvyksta labai svarbus transformacinis momentas. Jei tik savęs negrauždama leidžiu sau ilsėtis ir neveikiu nieko arba veikiu labai mažai, labai greitai pajaučiu besikeičiančią energiją. Kuo nuoširdžiau atsipalaiduoju, tuo greičiau ir tuo stipresnis įkvėpimo bei kuriančios energijos gūsis mane pagauna. Atsibundu arba staiga pajuntu užpilant tokią kūrybinę bangą, kad tuoj pat galiu eiti veikti, dirbti, o tiksliau kurti savo gyvenimo toliau.
Ir šita formulė veikia visada. Atrodo, joks čia atradimas. Visi žino, kad norint našiai dirbti, reikia gero poilsio. Visgi darboholikams, ypač labai mylintiems savo darbą – o aš esu būtent tokia, tikras poilsis yra ko gero didesnis išbandymas negu tikras darbas. 😀 Štai, kokie gyvenimo paradoksai.
Todėl, jei anksčiau tokias dienas vadindavau „Šūdmaliavimo“ arba „Amebos“ dienomis, dabar tai vadinu tiesiog RESURSŲ KAUPIMU ar ATSTATYMU.
Ir jei tik jaučiuosi pavargusi, liūdna, irzli, pikta ar tūnanti dar kokioje nors tamsioje emocinėje duobėje, vietoj to, kad per prievartą versčiau save „nusiteikti pozityviai“, apsimesti, kad viskas gerai ir vis vien darbuotis tokiu pat tempu, aš tiesiog leidžiu sau jausti tai, ką jaučiu. Apkabinu tuos savo jausmus, jų neslopindama pertekliniu maistu, darbu, ar dėmesio nukreipimu į pagalbą kitiems. Mokausi būti sau pačia geriausia mama, kuri save myli visokią. Ir leidžia ilsėtis – taip dažnai ir tiek daug, kiek man to reikia. Juk aktyviai dirbant, tokius jausmus (išskyrus nebent pyktį) išjaust iki galo yra sunku.
Tuomet sau primenu, kad esu drugelis. Drugelis, kelionėje į save. Drugelis, virstantis savimi. Bet tam, kad skrisčiau, turiu periodiškai pabūti kokone. T.y. savo pačios mylinčiame glėbyje – jaukiame, šiltame, saugiame lyg kokonas. Ir kai jame išbūnu pakankamai, ir vėl galiu skristi. Kol vėl pavargstu ir turiu pabūti kokone. Savęs neskubindama, nebardama, leisdama sparneliams sustiprėti naujam skrydžiui.
Štai taip ir gyvenu. Primindama sau, kad iš tiesų visą gyvenimą girdėtą posakį, reikia pakeisti priešingu. Pirmiausia – poilsis, o tik po to – darbas. Taip gyvenu pagal savo moterišką prigimtį – žydėdama bangose. Kaip mano viename paskutiniųjų eilėraščių „ Moters dalia žydėti bangose“.
Su meile,
Aurelija Sielos namai