Kaip (iš)plaukti per skausmą?

Visų mūsų gyvenimuose būna itin sunkių laikotarpių. Trumpesnių, ilgesnių, itin ilgų. Ką reiškia liūdėti, jaustis emocinėje duobėje, irtis per nesibaigiančią vidinio skausmo, gedulo ir netekties jūrą žino kiekvienas, neatsiribojęs nuo savo žmogiškosios, tobulai netobulosios dalies.

Mūsų proto programos sukurtos taip, kad gerų, malonių dalykų norime kuo daugiau, o skausmingų, nemalonių norime išvengti. Taip vejamės, stengiamės dėl to, ko norime (malonaus) ir bėgame, slapstomės nuo to, kas nemalonu ir kelia kančią. Todėl natūralu, kad išgyvenant stiprias ilgalaikes nemalonias emocijas, skęstant taip vadinamose depresinėse nuotaikose, automatiškai norisi nuo jų bėgti, ignoruoti, slopinti, apsimesti, kad mums viskas gerai. Arba dar blogiau – kompensuoti jas įvairiomis priklausomybėmis (perteklinis maistas, cukrus, svaigalai, besaikis naršymas internete, nimfomanija, kompiuteriniai ir azartiniai žaidimai ir t.t.). Arba pertekliniu darbu, nukreipiant į jį visą savo dėmesį, kad tik nereikėtų galvoti, jausti. Tai lygiai toks pat bėgimas, tik visuomenės akyse labiau pateisinamas.

Kadangi esame labai skirtingi, tai ir skausmą, netektis, įvairias pabaigas, kai stovi prie savo tam tikro gyvenimo etapo griuvėsių, išgyvename skirtingai. Visgi šita EGO schema „duok man kas malonu, o kas nemalonu – pasilik sau“, veikia pas visus. Ir būtent ji trukdo tinkamai išgyventi skausmą, netektis jų neneigiant ir nekompensuojant.

Itin skausmingus gyvenimo periodus, išsitęsusius į mėnesius gyvenime esu patyrusi ne kartą. Žinau ne iš teorijos ir ne tik iš savo klientų, bet ir iš savo asmeninės patirties, ką reiškia depresija, nerimo priepuoliai, emocinis dugnas, kai didžiausia užduotis – tiesiog kažkaip išgyventi bent jau iki ryto. Ir tvarkiausi su tuo skirtingai – priklausomai nuo brandos ir sąmoningumo lygio. Su metais man pavyko išsigryninti tai, kas padeda, o kas trukdo iš to skausmo išplaukti.

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti 11 dalykų, kurie man neabejotinai padėjo išgyventi tam, kad šiandieną galėčiau tuo su jumis pasidalinti.

Tai, kas padeda išgyventi emocinį skausmą, sunkumą ir netektis

1. Drąsa ir sąžiningumas su savimi

Aukščiau mano aprašyta EGO sistema (maloniems dalykams – TAIP, nemaloniems – NE), kuri pas mus veikia automatiškai, jus skatins savo skausmą neigti ir kompensuoti, apsimetant, kad iš esmės viskas yra gerai. Tą patį skatina daryti ir visuomenė, kuri palaiko ir garbina laimingus žmones, su kuriais malonu bendrauti, į kuriuos norisi lygiuotis. O tuos, kurie paskendę savo rūpesčiuose ir skausmuose, apeina, ignoruoja, norom ar nenorom atstumia lyg kokią ligą, kuria bijoma užsikrėsti.

Todėl išbūti tikrus emocinio sunkumo ir skausmo etapus nieko neneigiant, yra tikrai daug sąžiningumo su savim ir dar daugiau drąsos reikalaujantis dalykas.

Dažnai mums daug lengviau metų metais gyventi galvą įkišus į smėlį, prisidengus apsimestinio, niekur nevedančio pozityvumo kauke, kartojant sau ir kitiems, kad viskas yra gerai. Stengiantis tuo patikėti. Blogiausia, kad tai situacijos nei kiek negerina. Ją tik laikinai maskuoja.

Juk jei jums skauda skrandį dėl dvylikapirštės žarnos uždegimo, geriant nuskausminančius jūs tik sumažinsite ligos simptomus. Skausmo priežastis liks nepaliesta ir vis plėsis.

Taip ir su emociniu skausmu. Norint jį pašalinti, svarbu išdrįsti sąžiningai jam pasakyti: „Labas, aš tave matau ir priimu, ir leidžiu tau būti.” Nes tik taip jis turi šansą išbūti, o tuomet išeiti.

Tam, žinoma, reikia ir laaaaaabai daug drąsos būti savimi, būti pažeidžiamu, rizikuoti būti atstumtu, pažemintu, nepriimtu. Visgi tie, kas ryžtasi, džiaugiasi išgiję. Galiu tai patvirtinti asmeniniu savo pavyzdžiu.

2. Dvasinės prigimties suvokimas ir maldos

Turiu pasakyti, kad niekada nesijaučiau tokia artima Dievui kaip pačiomis juodžiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Būtent jose, skęsdama visiškoje neviltyje, beviltiškume ir juodumoje, jausdavau dvasinį palaikymą, ateinantį iš Aukščiau. Jaučiau, kaip esu gydoma, guodžiama, vedama, saugoma. Sulaukdavau netikėtos pagalbos pačiais stebuklingiausiais būdais. Būtent ten, žvelgiant į tamsią prarają, ateidavo jėgos, įkvėpimas, idėjos, kaip sau padėti, o kartu su juo ir palengvėjimas. Ten ir užsimezgė mudviejų su Kūrėju stipriausias ryšys, kuriame maudausi iki šiol.

(Dabar suprantu ne tik protu, bet ir visa širdimi apie kokį artumą Dievui, į kurį atvedė būtent beprotiškas, nuolatinis skausmas, rašė amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė savo nuostabioje paskutinėje knygoje „Viršvalandžiai“. Rekomenduoju, jei neskaitėte ir esate sunkiame gyvenimo etape.)

Žinoma, palaikymo ir vedimo jausmas tom akimirkom itin sustiprėdavo, jei sąmoningai prašydavau pagalbos, kreipdamasi su malda. Prašykite ir gausite, kaip sakoma.

Svarbiausia tuomet būdavo suvokti, kad tas skausmas, tie išbandymai, tos netektys man yra duodamos ne kaip bausmė, ne kaip būdas mane išbandyti, pakankinti ar dar kokiais kitas rūstaus ir kerštingo Dievo tikslais. Nes tokio Dievo tiesiog nėra. Tai nesąmoningi vaizdiniai, kuriais mus visą gyvenimą gąsdino masių kontrolę propaguojančios religijos, tik atskiriančios mus nuo Kūrėjo, esančio kiekviename iš mūsų.

Juk tam, kad jis mus girdėtų, kad jaustume su juo tiesioginį ryšį, mums nereikia nei specialios vietos, nei ritualų, nei tarpininkų. Užtenka tik aiškaus savo dvasinės prigimties suvokimo ir priėmimo. Pajautimo, kad tu esi tobula Kūrėjo dalis, atėjusi į Žemę patirtį savęs, išgyventi save, savo prigimtį, prisiminti ir būti tuo, kas esi. Tik tiek.

Todėl karšta, nuoširdi malda man visada būdavo patys efektyviausi „nuskausminantys vaistai“ juodžiausiomis akimirkomis ir galbūt tik dėl jų ir to atsako, kuris visuomet anksčiau ar vėliau ateina meldžiantis (įsijunkite kantrybės pavarą), šiandien esu čia ir apie tai rašau jums.

Tiesa, čia svarbu ir su atvirumu priimti tą „atsaką“, kuris ateina ir kuris ne visuomet atitinka mūsų riboto proto įsivaizdavimus bei lūkesčius.

Na, o dar, analizuojant žmogaus gyvenimo etapus, dažnai galima pastebėti, kad didžiausi pakilimai ateina būtent išgyvenus sunkiausius etapus. Žinoma, tuo atveju, jei juos praėjome sąmoningai, priimdami tinkamus sprendimus ir nebėgdami nuo skausmo. Kartais, juodumos akimirkomis guosdavausi tuo, kad dabar esu drugelis, susisukęs į ankštą ir tamsų kokoną, kuriame tiesiog turiu išbūti. Tai man suteikdavo vilties.

Sako, sunkiausiais momentais meldžiasi netgi tie, kurie paprastai nesimeldžia. Taigi, verta pabandyti, net jei to anksčiau nedarėte.

3. Meditacija, nuraminanti sunkias mintis

Taip, žinau, kai skausmas semia smegenis, ramiai sėdėti ir medituoti gali būti labai sunku. Bet būtent dėl to verta perlipti per save ir patogiai atsisėdus (o tai patogiausia padaryti nepratusiems sėdėti lotoso pozoje ant meditacinės kėdutės – apie jas papasakosiu kitame savo įraše jau netrukus) ir leistis meditacijos vedamam.

Jei tiesiog klausysitės ramaus balso, kuris sakys, ką jums daryti, įsivaizduoti, kur sutelkti dėmesį, bent keliolika minučių jūsų nerimstantis, sunkias ir nerimastingas mintis sukantis protas bus užimtas. O tai reiškia, kad nors keliolika minučių ar pusvalandį jūs negalvosite apie negatyvius scenarijus ir nenorą gyventi. Tebūna tai ne dėmesio nukreipimas nuo problemos, kurią reikia spręsti. Tebūna tai tiesiog trumpa pertraukėlė sunkiame etape, kai reikia pasisemti nors truputį ramybės, stiprybės ir tikėjimo, kad ir tai praeis.

Įvairių mano vedamų įgarsintų meditacijų galite rasti mano skiltyje Sielos namų meditacijos. Pabandykite, gal patiks.

4. Meilė sau ir atsirėmimas į savo paties globojančias vidines dalis

Tikiu, kad vienintelis žmogus, kurio visiško pritarimo ir palaikymo iš tiesų visą savo gyvenimą trokštame, esame mes patys. Kai turim stiprų vidinį stuburą, kai mokame save padrąsinti, palaikyti, visi gyvenimo išbandymai atrodo daug lengvesni.

Mums mūsų pačių meilės ir pritarimo iš tiesų labiausia reikia ne tuomet, kai esame didingi, pakylėti ir švytintys savo pergalių ir pasiekimų medaliais. Savo nuosavo šilto ir jaukaus glėbio, kuris sako „ateik pas mane, nurimk, žinau, kad tau sunku, bet ir tai praeis, tu susitvarkysi“ reikia labiausia tada, kai jautiesi blogai. Silpnas, pažeidžiamas, įsiskaudinęs, atstumtas, nuviltas, nusivylęs, išsigandęs, paskendęs nevilty ir praradimo skausme… Deja, tom akimirkom, dažniau esame linkę save kritikuoti, ujti, barti, atstumti arba apsimesti, kad nieko blogo nevyksta. Tai irgi atstūmimas, savo netobulų būsenų nepriėmimas.

Todėl meilę sau ir besąlyginį savęs priėmimą reikia stiprinti ir ugdyti. Tai stipriausia mūsų atrama. Aišku, idealiausia, tai daryti ne sunkiausiais gyvenimo momentais, o dar iki jų arba tarpuose. Kaip ugdyti savo vidinį globėją – tą mūsų dalį, kuri kaip geroji mama apkabina, apsaugo, paguodžia ir padrąsina – rašiau straipsnyje Vidinio globėjo ugdymas. Jei dar neskaitėt ir dabar esate sunkiame gyvenimo periode, užmeskit akį. Galbūt surezonuos.

5. Kantrybė savo procesui – judėti į priekį lėtai

Kadangi, kaip jau kalbėjome, natūrali mūsų EGO programa nori automatiškai atmesti ar bent jau sutrumpinti nemalonių, nors kartais mums ir naudingų pojūčių akimirkas, iš visų sunkių etapų norime išlipti kuo greičiau. Išsigedėti per mėnesį, išverkt skyrybas per savaitę, išliūdėt per dieną. Deja, keldami sau tokius didelius lūkesčius, paprastai esame pasmerkti susimauti. Ir tuomet – dar labiau savim nusivylus kristi dar giliau į savigailą, depresiją ir apatiją (dariau, stengiausi, bet nieko neišėjo, vsio, daugiau nedarau nieko).

Jeigu esate visiškoje duobėje, greičiausiai jėgų iš jos staigiai išlipti nėra. Bet tą galima daryt po žingsnelį per dieną. Gali būti būsenų, kai pradžioje duoti sau žodį išgyventi bent jau iki ryto yra labai didelis darbas. Ir jo tikrai pakanka. Ryte sau pažadėti išgyventi iki vakaro. Galbūt dar kokį žingsnį dėl to padaryti. Ir taip su laiku, pajunti, kad iš kažkur tarsi atsiranda jėgų, vilties, galiausia noro, kad būtų kitaip. Svarbu šiame procese savęs nespausti. Vėl atkritus nepulti barti ir kritikuoti. Su meile priimti tokį tempą, koks jums yra priimtinas ir po lašelį jį didinti. Neskubant. Ir save palaikant.

6. Rūpinimasis savo kūnu

Būtent tais sunkiais momentais rūpintis savimi gali pasidaryt itin sunku. Bet tai nereiškia, kad to daryti nereikia, nes būtent dėmesys ir meilė kūnui pažadina jausmus ir gali mus labai sustiprinti.

Vietoje to, kad save apleistume, imtume badauti, valgyti bet ką, kišti į save nepatogius jausmus kompensuojantį perteklinį maistą ar organizmą nuodijančius svaigalus , pabandykim pabūt savo kūnui rūpestinga mama. Šilta vonia su raminančiais eteriniais aliejais, dušas su kvapniu šveitikliu, aliejaus įtrynimas į kūną, masažai, sveikas, su meile ir palaiminimais paruoštas maistas daro stebuklus. Kai glostai savo kūną su meile ir rūpesčiu, o po procedūrų uodi savo švelnią, kvapnią odą, kažkaip ir mylėti save darosi lengviau, ar ne?

7. Fizinė veikla ir miegas

Depresija, sunki būsena dažnai neatsiejama nuo apatijos, t.y nenoro nieko daryti ir visiško jėgų nebuvimo. Tada norisi tik susisukti į užklotą, užsiklot su galva ir miegoti, kol viskas praeis. Mane asmeniškai miegas sunkiais etapais gydydavo. Todėl miegodavau ir miegodavau, kaip meška žiema.

Visgi, mūsų nepatogios emocijos daug lengviau iš mūsų išeina, o kūnas prisipildo džiaugsmo hormonais būtent tada, kai mes judame ir esame fiziškai aktyvūs. Todėl pamiegojusi, kad ir per prievartą, versdavau savo judėti. Eiti tolimus atstumus, mankštintis, šokinėti, plaukioti, šokti iki nukritimo. Pradžioje tai keldavo tik mano vidinio tinginio pasipiktinimą, bet su laiku malonumo ir džiaugsmo bei noro judėti buvo vis daugiau. Grynas oras vėdino smegenis, susikaupdavo vis daugiau drąsos pažvelgt į akis savo baimėms ir vidiniams drakonams. Ir tuomet ryždavausi imtis sprendimų, kurie ir padėdavo išlipti iš duobės.

8. Pagalbos prašymas ir priėmimas

Ar žinote, kodėl paukščiai, migruodami skrenda tam tikra trajektorija, tiksliau raide V? Taip jie pasinaudoja priekyje skrendančio kelionės draugo keliamąja srove – tad skristi jiems tampa lengviau. Paprasčiau tariant, tokia skrydžio pozicija yra pagalba vienas kitam.

Tai, ką galime padaryti kartu, niekuomet neprilygsta vieno žmogaus sugebėjimams. Turbūt ne veltui žmogus yra sukurtas gyventi sociume, bendrystėje su kitais.

Todėl išgyvenant kritines situacijas, gera pasiremti savo sparnais į savo sielos draugus, išmintingus patarėjus ir priimti visą kitą mums siūlomą pagalbą.

BET čia svarbi sąlyga – išdrįsti prašyti, nes aplinkiniai nėra telepatai ir, deja, mūsų būsenų nejaučia, o norų nežino. Ir tuomet atsitinka, kad mes kapstomės savo bėdose, pykstam, kad niekas to nepastebi ir nepasiūlo padėti, bet juk mes jiems tokios galimybės net nesuteikiam.

Daugeliui mūsų, kurie buvo auklėti kaip stiprūs ir savarankiški – tokie, kurie su savo iššūkiais turi susitvarkyti patys (taip auklėjamos buvo ir moterys – galiu tai patvirtinti tiek iš savo asmeninės, tiek iš daugelio savo klienčių patirties), konkretus kreipimasis pagalbos yra didelis iššūkis, reiškiantis, kad reikės būti pažeidžiamam, rizikuoti būti atstumtam, pasirodyti silpnam, pagalbos taip ir nesulaukti…

O visgi, jei išdrįstam, jei priimam faktą, kad nesame visagaliai ir nepaisant to esame verti meilės, įvyksta stebuklas. Mes susijungiame bendrystėje su tuo, kas išgirsta mūsų širdies skausmą, tampame dar artimesni, patiriame jausmą, kad mūsų iššūkiai kažkam rūpi, sulaukiame išklausymo, pagalbos ar patarimų, jei jų prašome. Mes tampame tarsi V raide skrendančiais paukščiais, kurie savo būryje gali įveikti tūkstančius kilometrų. Tereikia išdrįsti ir prašyti.

9. Bendrystė su kitais, kuriems taip pat sunku

Dar vienas žingsnis, kuris padeda, kai išties sunku, yra apsijungti į bendrystę su tais, kurie išgyvena panašius jausmus. Tai gali būti tiek terapinė ar patyriminė grupė, tiek ir bet koks kitas formatas, suteikiantis saugią erdvę atsiverti, būti išgirstam ir išgirsti kitus. Matant ir jaučiant, kad su panašiais jausmais esi ne vienas, ne tik sumažėja asmeninis skausmas, susireikšminimas, bet ir ateina bendrumo, palaikymo jausmas bei viltis, kad su laiku viskas susitvarkys.

10. Buvimas gamtoje

Gamta yra tai, kas nuo pat žmogaus atsiradimo mus palaikė, maitino, saugojo ir visapusiškai rėmė. Iš gamtos gauname ne tik deguonį, maisto ir vandens išteklius. Iš jos kasdien gauname energiją ir kuo daugiau būname gamtoje, tuo daugiau galima ja pasipildyti. Tuomet, kai vidinės būsenos yra sudėtingos, periodiškai lankydamiesi gamtoje – miške, prie vandens telkinių ar bentjau miesto parkuose, galim pasikrauti besąlygiškai mus mylinčios Motinos Žemės energijos. Tai suteikia jėgų, įkvėpimo, apvalo ir po truputį grąžina į gyvenimą.

11. Skausmo išreiškimas per kūrybą

Šis, paskutinis žingsnis, yra specifinis ir galbūt tinka ne kiekvienam, bet nepabandę nesužinosim.

Esu kūrybinga asmenybė ir man galimybė išreikšti savo jausmus per kūrybą yra ne šiaip saviraiška. Tai mano būtinybė. Kai jaučiu, kad liūdesys, skausmas, pyktis, nerimas, ilgesys, pavydas, nusivylimas ar dar kokie kiti jausmai susikaupę niekur nenori išeit, sėdu su jais „kalbėtis“ per kūrybą.

Pirmiausia bandau juos išrašyti. Dienoraštį rašau daugiau nei 20 metų, todėl žinau, kad išrašytas, prakalbintas jausmas, atlikęs savo funkciją, išeina arba tiesiog suranda savo tinkamą lentynėlę daug greičiau.

Kartais norisi tuos jausmus įdėt į eiles. Taip gimė ir vienas paskutinių eilėraščių iš pernai išgyvento sunkaus periodo. Šį kūrinį įgarsinau ir neseniai įkėliau į savo Youtube kanalą. Pavadinau jį taip pat, kaip ir straipsnį – PLAUKTI PER SKAUSMĄ. Tad jei tema rezonuoja, kviečiu pasiklausyti.

O kartais jausmus tiesiog išpiešiu. Saugodama savo klientus, to niekada nedarau su pardavimui skirtais kūriniais. Ar jūs norėtumėt savo namuose kabinti paveikslą, kurį dailininkas piešė su itin niūriom juodom mintim, paskendęs depresijoje ir nevilty? Aš tai – ne. Todėl čia jungiu meninį sąmoningumą ir tapau paveikslus, skirtus pardavimui, tik tuomet,  kai esu tinkamos tam būsenos. O visus jausmų išbuvimui, išjautimui ir išmetimui skirtus piešinius pasilieku sau. Visgi tas kūrybinis momentas visuomet būna itin stiprus ir terapinis. Tai jums patvirtintų ir mano ilgalaikės dailės terapijos klientai, su kuriais kūrybinę išraišką kaip tik ir naudojam tokiems tikslams.

Na, bet suprantama – ne kiekvienas gali ir nori piešti, rašyti dienoraštį ar kurti eiles.

Tikiu, kad būdami skirtingi, mes atrandame pačių įvairiausių būdų sau padėti išplaukti iš skausmo. Svarbiausia, kad mums jie veikia. Pasidalinkite ir jūs – kaip sau padėjote, kai buvo labai sunku ir kas padėjo iš tos duobės išlipti.

Na, o jei šiuo metu einate per juodumą, siunčiu jums šiltą apkabinimą ir palaikymo šviesą. Pagalba visuomet yra šalia mūsų, jei tik pasirenkame ją matyti, jos prašyti ir ją priimti.

Su meile,

Sielos namai

 

Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas? 

užsisakykite naujienlaiškį

dalintis

Your email address will not be published. Required fields are marked

{"email":"Email address invalid","url":"Website address invalid","required":"Required field missing"}