Jau daug metų Kalėdų tema man kelia daug klausimų. Apie tai, kokie yra privalomi Kūčių ir Kalėdų atributai žinome visi. Daugelį tradicijų atsinešėme dar iš vaikystės prisiminimų, kai buvo taip lengva tikėti Kalėdų seniu, stebuklais ir nesibaigiančiu gerumu. Tuomet ir patys buvome kitokie, taigi nenuostabu, kad ir aplinka mus atspindėjo kitomis spalvomis. O kas Kalėdos mums yra šiandien?
Šiais metais nusprendžiau savo kalėdinį sveikinimą ar tiesiog pamąstymus ir palinkėjimus šia tema sudėti į pasaką, nes jos simboliai yra universalūs ir suprantami visiems. Linkiu smagaus skaitymo. 🙂
Kalėdų pasaka „ Kaip Grinčas ir Prinčas Kalėdų žvaigždės ieškojo“
„Gyveno kartą du draugai – Grinčas ir Prinčas. Apie Grinčą jau turbūt esate girdėję. Tai tas pats žaliuokis, kuris Kalėdas vogė. Na, o su Prinču susipažinsime netrukus.
Taigi, kaip ir kasmet artinosi žiemos švenčių metas. Dar vaikystėje abu draugai buvo girdėję legendą, kad Kūčių naktį ant palaimintų žmonių namų stogo užsidega stebuklinga širdies formos Kalėdų žvaigždė. Tarsi švyturys ji dega ir pulsuoja, rodydama kelią viso pasaulio gerosioms fėjoms ir angelams, kurie visus likusius metus tuose namuose gyvenantiems žmonėms pildo norus bei prineša pilnus aruodus gėrybių. O jeigu tą žvaigždę pamatysi ir paėmęs į delnus nuneši į namų aukurą, ji visus metus suteiks begalinį laimės jausmą.
Skamba viliojančiai, bet ką gi reikia padaryti, kad toji žvaigždė užsidegtų būtent ant jūsų namo stogo? Žmonės sakydavo, kad norint pritraukti šitokią sėkmę reikia gerai pasistengti: pasivaržyti, rodant dėmesį vienas kitam, perkant kuo daugiau dovanų, lepinant artimuosius kuo skanesniais ir gausesniais šventiniais patiekalais.
Kaip jau žinome iš ankstesnės istorijos, Grinčas baisingai nekentė Kalėdų, bet ko gi nepadarysi dėl tos ypatingos žvaigždės, kurios jau daug metų jam nepavyko uždegti. Taigi, ir šiemet jis stengėsi kaip išmanydamas. Kartu su kitais stumdėsi ilgose eilėse parduotuvėse, nusivaręs nuo kojų ir visas piktas skubinosi supirkti maistą, išleido paskutinius pinigus didžiausiam kalnui paskubomis nupirktų dovanų, iki išnaktų gamino išmaniausius patiekalus ir vis bambėjo ant lietingo oro, dar labiau gadinančio ir taip visai nešventiškas nuotaikas. Pagaliau atėjus Kūčių vakarui, Grinčas jautėsi toks nusivaręs nuo kojų, toks nelaimingas, kad vos suvalgęs pernelyg sočią vakarienę ir greitai apsikeitęs dovanomis su artimaisiais, jis šiaip ne taip nusigavo iki lovos ir pramiegojo dvi dienas. Pagaliau nubudęs jis dar ilgai nesuprato, buvo čia tos šventės ar nebuvo. Liūdniausia, kad taip ilgai miegodamas jis taip ir nepamatė, kaip ant jo namo stogo kelias trumpas akimirkas buvo užsidegusi ir papulsavusi netrukus užgeso širdies formos Kalėdų žvaigždė.
Tuo tarpu Prinčas šventėms ruošėsi visus metus. Jam patiko dovanoti dalykus, kurių neparduoda parduotuvėse. Todėl kasdien jis praeiviams dalindavo šypsenas. Kuo piktesnis buvo praeivis, tuo didesnę šypseną gaudavo nuo Prinčo. Neprašytas jis siūlėsi panešti sunkius krepšius, patyliukais nudirbdavo svetimus darbus, įmesdavo pinigėlį į iš nuovargio užmigusios pardavėjos krepšelį, linksmino liūdnus vaikus ir lankė vienišus senelius. Pagalvofamas apie visus aplinkinius, jis ilgai sudarinėjo dovanų sarašą, mąstydamas, kokia gi miela smulkmena galėtų pradžiuginti. Tuomet, besimėgaudamas dovanų rinkimo džiaugsmu jis neskubėdamas nupirko bei supakavo visus pirkinius.
Atėjus šventiniam laikotarpiui, Prinčo lūpose prisikaupė gausybė nuoširdžių, gražių žodžių, šiltų apkabinimų, išmintingų patarimų ir tiesiog kalnas geros energijos. Taigi kupinas jėgų ir vidinės ramybės Prinčas ėjo per namus ir dalinosi visomis šiomis gėrybėmis dar gausiau nei visus metus iki tol. Iš kiekvienų namų jis išeidavo užanty besinešdamas kaip atlygį dar vieną mažą jaukią švieselę, kurios vis kaupėsi viduje. Stebuklingą Kūčių nakty, išeidamas iš paskutinių aplankytų namų, jis staiga pajuto, kaip užantyje tvinksi kažkas šiltas ir gyvas. Ilgai jis rausėsi po rūbus, kol nustebęs suprato, kad rankoje laiko tikrą, švytinčią, šiltą Kalėdų žvaigždę. Lyg gyva širdis ji tuksėjo, skleisdama spindulių šleifą ir begalinės laimės jausmą.
Džiugiai pakėlęs akis ir apžvelgęs visą kaimą, kurio namus Prinčas lankė, ant kiekvieno jų stogo jis pamatė po vieną švytinčią žvaigždelę. „Tai štai, kaip gimsta stebuklingos kalėdinės žvaigždės“ – tyliai sau tarė jis ir švelniai lyg vaiką nusinešė savąją į namų aukurą, kad ten ji degtų ir skleistų šilumą visus ateinančius metus.“
Uždekime nors po vieną tikrą kalėdinę žvaigždę vieni kitų širdyje kiekvieną metų dieną ir tuomet visus metus mums bus šviesu ir gera. Su šventėmis, mielieji!
Su meile,
Sielos namai
Aciu,Aurelija!Nuostabi pasaka apie mus visus.))Siltu Sv/Kaledu!